Siena – lyg gyva gėlė

Sie­na – lyg gy­va gė­lė

Gra­žus ta­pe­tas ar me­niš­kai de­ko­ruo­ta sie­na? Dau­giau nei de­šimt­me­tį me­ni­niu sie­nų de­ko­ra­vi­mu už­sii­man­tys šiau­lie­čiai de­ko­ra­to­riai – dai­li­nin­kai Li­nas Na­vic­kas ir Da­nas Na­gins­kas – įsi­ti­ki­nę – skir­tu­mas aki­vaiz­dus, tar­si ly­gin­tum plast­ma­si­nę gė­lę su gy­va. Iš­kir­ti­nių na­mų trokš­tan­tys žmo­nės na­muo­se gro­ži­si as­me­ni­nė­mis fres­ko­mis, de­ko­ra­ty­vi­nio tin­ko ak­cen­tais.

Si­mo­na SI­MO­NA­VI­ČĖ

simona@skrastas.lt

So­viet­me­čio ma­dų ne­bė­ra

Me­ni­niu sie­nų de­ko­ra­vi­mu už­sii­man­tys Li­nas ir Da­nas pa­žy­mi, jog tai nė­ra pa­pras­tas sta­ty­bi­nin­ko ap­dai­li­nin­ko dar­bas – rei­ka­lin­ga me­ni­nin­ko gys­le­lė. Vy­rai yra bai­gę me­no stu­di­jas, stu­di­ja­vę ta­py­bos ma­gist­ran­tū­rą, di­zai­ną, dai­lę ir tech­no­lo­gi­jas.

L. Na­vic­kas at­krei­pia dė­me­sį, jog dau­ge­lis žmo­nių me­ni­nę sie­nų ap­dai­lą su­pran­ta la­bai siau­rai, de­ko­ro spal­vi­nių, fak­tū­ros niuan­sų tie­siog ne­pas­te­bi.

„De­ko­ras ant sie­nų – itin pla­ti sri­tis, api­man­ti dau­gy­bę skir­tin­gų tech­no­lo­gi­jų: nuo da­žy­mo efek­tų, kur ma­to akis, bet ran­ka neuž­čiuo­pia, iki šil­ko mir­gė­ji­mo, 3D efek­tų, fres­kų“, – var­di­ja Li­nas.

Me­ni­nis de­ko­ras sten­gia­si at­kar­to­ti gam­tą, priar­tė­ti prie ak­mens imi­ta­ci­jos, ko­kio nors gam­to­je su­tin­ka­mo dan­gos pa­vir­šiaus. Vie­na su­dė­tin­giau­sių kla­si­ki­nio in­ter­je­ro ap­dai­lų – ve­ne­ci­jie­tiš­kas tin­kas, mar­mu­ro imi­ta­ci­ja. Šią ap­dai­lą ga­li­ma la­bai pla­čiai pa­nau­do­ti, įves­ti spal­vų, at­kar­to­ti ko­ne na­tū­ra­lų ak­mens vaiz­dą.

Dai­li­nin­kas pa­sa­ko­ja, jog ve­ne­ci­jie­tiš­kas tin­kas yra de­ko­ro pra­džių pra­džia nuo Ro­mos lai­kų. Ro­mė­nai ap­dir­bi­nė­jo mar­mu­rą, nuo jo lik­da­vo daug dul­kių, to­dėl ėmė mąs­ty­ti, kur jas pa­nau­do­ti. Su­mai­šę su kal­kė­mis, mui­lu ir kiau­ši­nio bal­ty­mu, jie pra­dė­jo tep­ti to­kį glais­tą. Tai bu­vo ve­ne­ci­jie­tiš­ko tin­ko užuo­maz­ga.

Iki šių die­nų ve­ne­ci­jie­tiš­kas tin­kas yra pa­čiuo­se pra­ban­giau­siuo­se in­ter­je­ruo­se, ge­riau­sios me­džia­gos – ita­liš­kos. Ve­ne­ci­jie­tiš­kas tin­kas – am­ži­na kla­si­ka.

De­ko­ra­to­rių tei­gi­mu, šiais lai­kais me­ni­nis sie­nų de­ko­ra­vi­mas ne­pri­me­na so­viet­me­čiu po­pu­lia­rių sie­nų de­ko­ro ele­men­tų, pa­vyz­džiui, gip­si­nių lip­di­nu­kų ar tra­fa­re­ti­nių api­brė­ži­mų kam­puo­se.

„Tai yra gi­lio­je praei­ty­je ir, ko ge­ro, nie­ka­da ne­beg­rįš. Tech­no­lo­gi­jos yra tiek pa­žen­gu­sios, kad at­si­vė­rė vi­sai ki­tos ga­li­my­bės“, – aiš­ki­na D. Na­gins­kas.

Dekoras tinka visur

Dau­giau nei de­šimt­me­tį dir­ban­tys de­ko­ra­to­riai pa­ste­bi, jog žmo­nės pa­laips­niui lin­ko link mi­ni­ma­liz­mo: anks­čiau bū­da­vo dau­giau ryš­kių spal­vų, da­bar vy­rau­ja mo­noch­ro­mi­niai va­rian­tai.

Vie­nu me­tu  bu­vo madinga su­trū­ki­nė­ju­sio, tar­si sen­din­to tin­ko de­ko­ras, jo rei­kė­jo vi­siems. Da­bar – at­virkš­čiai, to­kio ne­be­no­ri.

Kiek­vie­nu at­ve­ju svar­bu de­ko­rą de­rin­ti prie in­ter­je­ro, kad sie­nų vaiz­das „neiš­šok­tų“ iš bend­ro kon­teks­to, ne­nu­tol­tų nuo su­pan­čios ap­lin­kos.

„La­biau iš­la­vin­tą sko­nį, su­pra­ti­mą tu­rin­tys žmo­nės ieš­ko su­bti­lių de­ko­ro va­rian­tų, pa­brė­žian­čių ran­kų dar­bą, pro­fe­sio­na­lu­mą. No­ri, kad sie­na bū­tų ne vien tik bi­le mar­ga, bet kaip ver­tin­gas pa­veiks­las, jaus­tų­si meist­ro ly­gis“, – at­krei­pia dė­me­sį D. Na­gins­kas.

Jo nuo­mo­ne, ran­ko­mis de­ko­ruo­ta sie­na su­tei­kia in­ter­je­rui di­des­nę pri­dė­ti­nę ver­tę: jis žy­miai so­li­des­nis, gy­ves­nis, pra­ban­ges­nis.

„Jei žmo­gus sa­ko, kad jam ne­pa­tin­ka me­ni­nis sie­nų de­ko­ras, tai yra ab­sur­das. Ar­ba jam ta pa­slau­ga per bran­gi, ar­ba jis nė­ra to ma­tęs, ar­ba ma­tęs ne­ko­ky­biš­kai da­ry­tą de­ko­rą. Da­bar yra tiek me­džia­gų ir ga­li­my­bių, kad pro­fe­sio­na­las ga­li pa­siū­ly­ti de­ko­rą bet ko­kiam sko­niui. Nė­ra in­ter­je­ro, kur me­ni­nis de­ko­ras ne­tik­tų“, – įsi­ti­ki­nęs Da­nas.

Sie­na su gy­vy­be

„Gra­žus ta­pe­tas tė­ra de­ko­ro imi­ta­ci­ja. Be to, jis tu­ri pa­si­kar­to­ji­mą, o de­ko­ruo­jant ran­ko­mis kiek­vie­nas ga­ba­liu­kas skir­tin­gas. Tai kaip plast­ma­si­nė gė­lė ir na­tū­ra­li – skir­tu­mas yra“, – sa­ko D. Na­gins­kas.

De­ko­ra­to­riai pa­žy­mi, jog spe­cia­liu tin­ku ar de­ko­ra­ty­vi­niais da­žais de­ko­ruo­ta sie­na yra kur kas pra­ktiš­kes­nė, il­gaam­žiš­kes­nė: nu­dė­vė­si tris da­žy­tus pa­vir­šius ar ta­pe­tus, o de­ko­ruo­ta sie­na iš­liks to­kia pati. Fa­sa­dą ga­li­ma plau­ti net  aukš­to slė­gio plo­vi­mo įran­ga, be bai­mės va­ly­ti na­mų sie­nas, ne­nau­do­jant ag­re­sy­vios che­mi­jos.

Pa­sak de­ko­ra­to­rių, me­niš­kai de­ko­ruo­ti sie­ną yra kur kas grei­čiau, bei da­žy­ti įpras­tai – pa­baig­ti dar­bus už­ten­ka vos po­ros die­nų, ne­rei­kia ke­le­to sa­vai­čių. Kai­nos at­žvil­giu, vi­du­ti­nės kla­sės ta­pe­tas yra ly­gia­ver­tis de­ko­rui.

„Pa­si­tai­kė at­ve­jis Tel­šiuo­se, kuo­met žmo­nės dau­giau nei du mė­ne­sius lau­kė ta­pe­tų, bet juos at­ve­žus vie­no ritinė­lio trū­ko. Nu­ta­rė ta­pe­tų vie­to­je tep­ti de­ko­rą. Tai kai­na­vo per­pus pi­giau, o at­ro­dė ne­pa­ly­gi­na­mai ge­riau ne­gu ta­pe­tas iš ka­ta­lo­go“, – pa­tei­kia pa­vyz­dį.

De­ko­ras tin­ka­mas ne­stan­dar­ti­nėms sie­noms, ku­rios ga­li bū­ti iš­gaub­tos, įlenk­tos, ne­ly­gios, juo ga­li­ma puoš­ti įvai­rias ni­šas, ži­di­nius. Me­niš­kai de­ko­ruo­ti pra­ktiš­kiau­sia ko­ri­do­riaus, laip­ti­nės, prieš­kam­ba­rio sie­nas. De­ko­ras ga­li bū­ti bet ko­kios pa­tal­pos ak­cen­tas ar iš­ti­si­nė sie­na.

„Me­ni­nis de­ko­ras į sie­ną įde­da gy­vy­bę, dva­sią, su­ku­ria ši­lu­mą, ku­rios joks da­žas ar ta­pe­tas ne­per­teiks. Pats po­žiū­ris į būs­tą, kaip į pa­tal­pą, ga­li­mas vi­sai ki­toks. Po so­vie­ti­nių su­var­žy­mų dau­ge­lis įsi­vaiz­da­vo, kad tai tik ke­tu­rios sie­nos ir lo­va. Iš tie­sų jis ga­li bū­ti išė­jęs iš rė­mų“, – įsi­ti­ki­nę de­ko­ra­to­riai.

Fres­ka pa­gal po­mė­gius

Pro­fe­sio­na­lūs me­ni­nin­kai ne tik de­ko­ruo­ja sie­nas, bet puo­šia jas ta­py­to­mis fres­ko­mis, pie­ši­niais. Jų pa­ste­bė­ji­mu, šie da­ly­kai ne­la­bai at­sie­ja­mi, nes de­ko­ras yra taip pat ta­py­ba, o ne iš­ti­si­nė dan­ga, tar­si da­žant pa­tal­pą vie­na spal­va iš ki­bi­ro. De­ko­ruo­jant daž­nai nau­do­ja­mos ke­lios spal­vos, jas de­ri­nant pa­sie­kia­mas no­ri­mas raš­tas, kai kur pa­tam­si­na­ma, pa­švie­si­na­ma.

„Sie­ni­nė ta­py­ba nė­ra nuo kraš­to iki kraš­to, kaip pa­veiks­las rė­me. Fres­ka tu­ri bū­ti įlie­ta į bend­rą in­ter­je­rą, iš jos pe­rei­na­ma į de­ko­rą. Jis pa­pil­do fres­ką sa­vo po apa­čia esan­čia fak­tū­ra smul­kio­mis mik­ro­de­ta­lė­mis, su­tei­kia iš­raiš­kin­ges­nį, sa­vi­tą pie­ši­nį“, – aiš­ki­na Li­nas.

Pa­sak jo, svars­tant apie bū­si­mą fres­ką na­muo­se idea­liau­sia at­si­žvelg­ti į sa­vo as­me­ny­bę, po­mė­gius, aist­ras, gy­ve­ni­mo bū­dą – tuo­met ji bū­na la­bai as­me­niš­ka.

Vie­nuo­se na­muo­se jiems te­ko pieš­ti di­de­lį dramb­lį, nes šei­mi­nin­kė ko­lek­cio­nuo­ja dramb­lius, par­si­vež­tus iš In­di­jos. Jos vy­ras pre­kiau­ja nau­do­tais au­to­mo­bi­liais iš Ame­ri­kos ir juo­se daž­nai ras­da­vo nu­kri­tu­sių įvai­rių smul­kių mo­ne­tų. Pi­ni­gus vy­ras ėmė rink­ti, su­rin­ko vi­są ko­lek­ci­ją. Bend­rau­jant ki­lo min­tis kam­ba­ry­je nu­ta­py­ti Ame­ri­kos že­mė­la­pį su pa­žy­mė­to­mis vals­ti­jo­mis, ant kiek­vie­nos jų už­kli­juo­ti po mo­ne­tą.

Ke­liau­ti mėgs­tan­čiam žmo­gui de­ko­ra­to­riai dar­bo kam­ba­ry­je virš dar­bo sta­lo nu­ta­pė dvi iš­ki­lias se­no­vi­nio gaub­lio pu­ses.

„To­kie pro­jek­tai bū­na be­ne pa­tys sėk­min­giau­si“, – šyp­te­li L. Na­vic­kas. Pa­sak jo, kar­tais ge­riau pie­ši­nio ant sie­nos ne­rei­kia išvis, ne­gu pieš­ti bet ką, kas at­si­bos­tų po ke­le­rių me­tų, pa­si­kei­tus po­žiū­riui.

Žmo­nėms pa­tin­ka ly­ri­niai siu­že­tai, au­ga­li­niai, gam­tos mo­ty­vai. Dar­bų ko­lek­ci­jo­je – fres­kos su pei­za­žais, kal­nais, žir­gais, gė­lė­mis, gro­jan­čia smui­ki­nin­ke, šo­kan­čio­mis po­ro­mis, mo­te­rų si­lue­tais.

Vie­nas di­des­nių iš­šū­kių, te­ku­sių šiau­lie­čiams – fres­ka ant Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus fa­sa­do. Ten ant sie­nos te­ko ta­py­ti di­de­lio for­ma­to se­no­vi­nį že­mė­la­pį, jį pa­vaiz­duo­ti itin tiks­liai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

DEKORATORIAI: Šau­lie­čiai Da­nas Na­ginskas ir Li­nas Na­vic­kas (dešinėje) įsi­ti­ki­nę, jog me­niš­kai de­ko­ruo­ta sie­na įgau­na gy­vy­bės, dva­sios, su­tei­kia na­mams ran­kų dar­bo ši­lu­mos ir pra­ban­gos.

As­me­ni­nės nuo­tr.

DER­MĖ: Ak­cen­ti­nė mie­ga­mo­jo sie­na – struk­tū­ri­nis tin­kas su­de­rin­tas su ta­py­ba.

FA­SA­DAS: Me­ni­nis sie­nų de­ko­ras ga­li bū­ti tiek vi­du­je, tik išo­rė­je. nuo­trau­ko­je fa­sa­das se­ko­ruo­tas smil­tai­no tech­ni­ka.

PO­MĖ­GIAI: Fres­ka mo­ne­tų ko­lek­ci­nin­ko dar­bo kam­ba­ry­je – ant Ame­ri­kos že­mė­la­pio su­kli­juo­tos skir­tin­gų vals­ti­jų mo­ne­tos.

PIE­ŠI­NYS: Žmo­nių mė­gsta­mi freskų mo­ty­vai, su­si­ję su gam­tos, au­ga­li­niais mo­ty­vais, ly­ri­niais vaiz­dais.

KLA­SI­KA: De­ko­ra­vi­mas ve­ne­ci­jie­tiš­ku tin­ku – pra­ban­gus, kla­si­ki­nis de­ko­ro ele­men­tas, ku­ris bus ma­din­gas ir dar po 100 me­tų.