Varnalėša – vertingas vaistinis ir maistinis augalas

Var­na­lė­ša – ver­tin­gas vais­ti­nis ir mais­ti­nis au­ga­las

Vi­si ži­no­me, pikt­žo­le va­di­na­me pa­ke­lių, są­šla­vy­nų ir pa­lau­kių au­ga­lą – di­džią­ją var­na­lė­šą. Liau­dis ją dar va­di­na ka­pe­liuš­ni­ku, ki­bi­šu, la­puš­ni­ku, god­la­piu, ki­bi­šu, sa­gu­čiu, vel­nia­rė­žiais, ba­jor­žo­le, ve­li­ku. Ne­la­bai gra­žiai va­di­na. Ma­tyt to­dėl, kad už skver­nų ka­bi­na­si. Var­na­lė­ša mū­sų že­mė­se daž­na. Au­ga­lų ži­no­vai tvir­ti­na, jog ji ver­tin­gas vais­ti­nis ir mais­ti­nis au­ga­las. Dar yra pa­pras­to­ji ir miš­ki­nė var­na­lė­šos. Pas­ta­ro­ji re­ta, net į Rau­do­ną­ją kny­gą įra­šy­ta.

Bo­ta­ni­ka

Di­džio­ji var­na­lė­ša – ast­ri­nių šei­mos dvi­me­tis žo­li­nis au­ga­las. Smar­kiai pa­pli­tęs Eu­ra­zi­jo­je. Ge­ro­je že­mė­je užau­ga iki 2 met­rų. La­pai di­de­li, prie­ši­niai, il­gais lap­ko­čiais. Žie­dai su­si­tel­kę žie­dy­nuo­se – ki­bio­mis atau­go­mis apau­gu­siuo­se raus­vuo­se grai­žuo­se. Žy­di lie­pą ir rugp­jū­tį.

Var­na­lė­ša nė­ra mū­sų kraš­tų sen­bu­vė. Ru­si­jo­je var­na­lė­ša pa­si­ro­dė po mon­go­lų-to­to­rių ant­puo­lių. Ta­da var­na­lė­šų sėk­los tūks­tan­čius ki­lo­met­rų ke­lia­vo ark­lių uo­de­go­se bei jur­tų au­dek­luo­se. Į Va­ka­rų Eu­ro­pą var­na­lė­ša jau atė­jo su ru­sų ar­mi­ja, ku­ri vi­jo na­mo Na­po­leo­ną. Tai­gi, var­na­lė­ša – sa­vo­tiš­ka ka­rei­vių pa­ly­do­vė.

At­si­lie­pi­mai

Ži­no­mas vais­ti­nin­kas ir žo­li­nin­kas Juo­zas Va­si­liaus­kas kny­go­je „Gam­tos vais­ti­nė“ apie di­džią­ją var­na­lė­šą ra­šo, jog liau­dies me­di­ci­na ver­ti­na var­na­lė­šų la­pus, ku­rie su­rink­ti au­ga­lui žy­dint. Šių la­pų nuo­vi­ru gy­do­mi įvai­rūs pik­ty­bi­niai na­vi­kai, ke­pe­nų li­gos, žaiz­dos. Tam 2 šaukš­tus su­smul­kin­tų la­pų rei­kia už­pli­ky­ti 0,5 lit­ro ver­dan­čio van­dens. 30 mi­nu­čių pa­kai­tin­ti ver­dan­čio van­dens vo­ne­lė­je. Nu­koš­ti ir ger­ti po pu­sę stik­li­nės 2-3 kar­tus per die­ną. Pa­sak po­no Va­si­liaus­ko, lie­tu­viai nuo se­no var­na­lė­šo­mis gy­dė reu­ma­tą, skran­džio opa­li­gę, inks­tų ak­men­li­gę. Au­ga­lo nuo­vi­ru ska­lau­ja­ma bur­na esant glei­vi­nės už­de­gi­mui. Švie­žio­mis var­na­lė­šų la­pų sul­ti­mis, su­mai­šy­to­mis su alie­ju­mi, gy­do­mos sun­kiai gy­jan­čios žaiz­dos. Švie­ži la­pai de­da­mi ant vabz­džių įkan­di­mo vie­tų.

Vie­na­me vais­ta­žo­lių ži­ny­ne, prieš ke­le­rius me­tus iš­vers­ta­me iš ang­lų kal­bos, ra­šo­ma, jog var­na­lė­šų šak­nų ar­ba­ta ar­ba nuo­vi­ras pa­de­da nuo iš­bė­ri­mų. Tvir­ti­na­ma, jog var­na­lė­šų la­pų ko­tų ir šak­nų ga­li­ma duo­ti val­gy­ti vai­kams nuo odos li­gų. Tam šak­nis ar lap­ko­čius rei­kia iš­vir­ti ar­ba šu­tin­ti. Šak­nis ga­li­ma pa­ke­pin­ti kar­tu su ki­to­mis dar­žo­vė­mis Nors ir švie­žias var­na­lė­šų šak­nis ga­li­ma mai­šy­ti į sa­lo­tas. Var­na­lė­šų šak­nys ypač po­pu­lia­rios Ry­tų ša­ly­se. Ma­no­ma, kad jos di­di­na ly­ti­nį pa­jė­gu­mą, su­stip­ri­na imu­ni­nę sis­te­mą. Mi­ni­ma, kad var­na­lė­šos va­lo krau­ją ir lim­fą. Ska­ti­na me­džia­gų apy­kai­tą. Ra­mi­na or­ga­niz­mą. Ge­ri­na ape­ti­tą. Pa­ke­lia nuo­tai­ką.

Tu­ri daug ver­tin­gų sa­vy­bių

Mū­sų žo­li­nin­kai di­džią­ją var­na­lė­šą ir­gi ver­ti­na. Ki­tų ša­lių liau­dies me­di­kai ne­tgi tvir­ti­na: nė­ra to­kių li­gų, ku­rių ne­ga­li­ma var­na­lė­šos šak­ni­mis, la­pais, žie­dais ar sėk­lo­mis iš­gy­dy­ti. Iš­tir­ta, kad var­na­lė­šų la­puo­se yra ete­ri­nių alie­jų, as­kor­bo rūgš­ties ir ki­tų me­džia­gų. Šak­ny­se yra inu­li­no, pro­tei­no, ete­ri­nio alie­jaus, rie­ba­lų, vi­ta­mi­nų ir dar ke­lio­li­ka ki­tų ge­rų da­ly­kų. Var­na­lė­šos šak­nų pre­pa­ra­tai va­ro pra­kai­tą, pa­si­žy­mi an­ti­bak­te­ri­niu ir ki­to­kiu ge­ru po­vei­kiu. Šak­ni­mis be jau mi­nė­tų li­gų gy­do­ma po­dag­ra, dia­be­tas. Var­na­lė­šų šak­nų te­pa­lu ga­li­ma gy­dy­ti įvai­rias odos li­gas: eg­ze­mą, fu­run­ku­lio­zę, spuo­gus. To­kiam te­pa­lui rei­kia 75 gra­mų švie­žių su­smul­kin­tų šak­nų už­pil­ti 200 gra­mų sau­lėg­rą­žų alie­jaus. Pa­mai­šant lai­ky­ti pa­rą. Po to skys­tis 15 mi­nu­čių pa­vi­ri­na­mas ant lė­tos ug­nies. Nu­ko­šia­mas. Kad te­pa­las ge­riau veik­tų, dar pa­ta­ria­ma 3-4 kar­tus per die­ną po pu­sę stik­li­nės ger­ti var­na­lė­šos šak­nų už­pi­lo.

Be­je, šak­nų už­pi­lu pa­ta­ria­ma plau­ti gal­vą, kad nu­sto­tų slink­ti plau­kai. Nuo­vi­ras net tik su­stip­ri­na plau­kus, bet nai­ki­na pleis­ka­nas. Šak­nų nuo­vi­rą ir svei­kam ger­ti svei­ka. Ga­li bū­ti var­to­ja­mas kaip to­ni­zuo­jan­tis, ape­ti­tą ge­ri­nan­tis gė­ri­mas.

Ka­da kas­ti šak­nis, skin­ti la­pus

Vais­tams nau­do­ja­mos pir­ma­me­čių var­na­lė­šų šak­nys, ku­rios ka­sa­mos vė­lai ru­de­nį ar­ba anks­ti pa­va­sa­rį. Nors pri­rei­kus nie­kas ne­drau­džia ir vi­dur­va­sa­rį ko­kią šak­nį iš­si­kas­ti. Šak­nų lup­ti ne­rei­kia, nes žie­vė­je yra daug ver­tin­gų me­džia­gų. Džio­vin­tos šak­nys lie­ka veik­lios tre­jus me­tus, nors ge­riau­sia jų pri­si­kas­ti kas­met.

Šak­nų pa­si­ka­si­me ru­de­nį, o štai la­pų ga­li­ma pri­si­rink­ti ir da­bar. Jais – švie­žiais ar džio­vin­tais – ga­li­ma gy­dy­ti ra­di­ku­li­tą. Tam nu­skin­ti 5-6 la­pai sto­ru sluoks­niu už­de­da­mi ant skau­da­mos vie­tos. Komp­re­sas ap­vy­nio­ja­mas ne­lai­džia plė­ve­le ir šil­tai ap­ri­ša­mas. Jei­gu nė­ra švie­žių la­pų, ga­li­ma var­to­ti džio­vin­tus la­pus, prieš tai juos nu­pli­kius. Liau­dies me­di­kai var­na­lė­šų la­pais gy­do ir karš­čiuo­jan­čius li­go­nius. Juos ap­de­da la­pais, už­klo­ja pū­ki­ne ant­klo­de ir la­pai per nak­tį karš­tį iš­trau­kia. Šių die­nų me­di­ci­nos aki­vaiz­do­je tai at­ro­do kaip eg­zo­ti­ka.

Ver­tin­gos ir var­na­lė­šų sėk­los. Pa­si­ro­do, jos tar­nau­ja ne tik liau­dies me­di­kams. Švei­ca­rų in­ži­nie­rius Geor­gas Mest­ra­lis, iš­ty­ri­nė­jęs ki­bias sėk­las, iš­ra­do lip­du­kus – ki­bias juos­te­les, ku­rios da­bar pla­čiai nau­do­ja­mos dra­bu­žiuo­se, ava­ly­nė­je, nes pa­kei­čia už­trauk­tu­kus, sa­gas, raiš­te­lius.

Var­na­lė­šos – kaip dar­žo­vės

Ry­tų ša­ly­se: Ja­po­ni­jo­je, Ki­ni­jo­je, ki­to­se vals­ty­bė­se, var­na­lė­šos au­gi­na­mos dar­žuo­se. Iš var­na­lė­šų šak­nų ne tik da­ro­mi mil­tai. Jos val­go­mos vir­tos, kep­tos, troš­kin­tos. Pa­na­šiai kaip bul­vės. Šak­nys yra sal­do­kos, to­dėl iš jų ver­da­mi net kom­po­tai. Ga­li­ma pa­ban­dy­ti iš­si­vir­ti ir lie­tu­viš­kų var­na­lė­šų šak­nų. Tam švie­žias pir­ma­me­čių au­ga­lų šak­nis rei­kia 2 va­lan­das vir­ti rū­gu­sia­me pie­ne, kad šak­ny­se esan­tis inu­li­nas virs­tų cuk­ru­mi – fruk­to­ze. Kas pa­ban­dė, sa­ko: ska­nu!

Toks tas mū­sų pa­tvo­rių au­ga­las – var­na­lė­ša. Ne vel­tui ka­bi­nė­ja­si prie praei­vių: ži­no sa­vo ver­tę ir taip sten­gia­si at­kreip­ti mū­sų dė­me­sį.

Pa­ren­gė Fe­lik­sas GRUNS­KIS

Fe­lik­so Gruns­kio nuo­tr.

ŽIE­DAI: jie pa­mo­kė iš­ra­dė­jus, kaip pa­si­ga­min­ti ki­bias juos­te­les ba­tams, rū­bams ir ki­tiems daik­tams su­seg­ti.

VAR­NA­LĖ­ŠA: ne tik vais­ta­žo­lė, bet ir ga­lin­ga dar­žo­vė, užau­gin­ti iki 2 met­rų.