
Naujausios
Varnalėša – vertingas vaistinis ir maistinis augalas
Visi žinome, piktžole vadiname pakelių, sąšlavynų ir palaukių augalą – didžiąją varnalėšą. Liaudis ją dar vadina kapeliušniku, kibišu, lapušniku, godlapiu, kibišu, sagučiu, velniarėžiais, bajoržole, veliku. Nelabai gražiai vadina. Matyt todėl, kad už skvernų kabinasi. Varnalėša mūsų žemėse dažna. Augalų žinovai tvirtina, jog ji vertingas vaistinis ir maistinis augalas. Dar yra paprastoji ir miškinė varnalėšos. Pastaroji reta, net į Raudonąją knygą įrašyta.
Botanika
Didžioji varnalėša – astrinių šeimos dvimetis žolinis augalas. Smarkiai paplitęs Eurazijoje. Geroje žemėje užauga iki 2 metrų. Lapai dideli, priešiniai, ilgais lapkočiais. Žiedai susitelkę žiedynuose – kibiomis ataugomis apaugusiuose rausvuose graižuose. Žydi liepą ir rugpjūtį.
Varnalėša nėra mūsų kraštų senbuvė. Rusijoje varnalėša pasirodė po mongolų-totorių antpuolių. Tada varnalėšų sėklos tūkstančius kilometrų keliavo arklių uodegose bei jurtų audekluose. Į Vakarų Europą varnalėša jau atėjo su rusų armija, kuri vijo namo Napoleoną. Taigi, varnalėša – savotiška kareivių palydovė.
Atsiliepimai
Žinomas vaistininkas ir žolininkas Juozas Vasiliauskas knygoje „Gamtos vaistinė“ apie didžiąją varnalėšą rašo, jog liaudies medicina vertina varnalėšų lapus, kurie surinkti augalui žydint. Šių lapų nuoviru gydomi įvairūs piktybiniai navikai, kepenų ligos, žaizdos. Tam 2 šaukštus susmulkintų lapų reikia užplikyti 0,5 litro verdančio vandens. 30 minučių pakaitinti verdančio vandens vonelėje. Nukošti ir gerti po pusę stiklinės 2-3 kartus per dieną. Pasak pono Vasiliausko, lietuviai nuo seno varnalėšomis gydė reumatą, skrandžio opaligę, inkstų akmenligę. Augalo nuoviru skalaujama burna esant gleivinės uždegimui. Šviežiomis varnalėšų lapų sultimis, sumaišytomis su aliejumi, gydomos sunkiai gyjančios žaizdos. Švieži lapai dedami ant vabzdžių įkandimo vietų.
Viename vaistažolių žinyne, prieš kelerius metus išverstame iš anglų kalbos, rašoma, jog varnalėšų šaknų arbata arba nuoviras padeda nuo išbėrimų. Tvirtinama, jog varnalėšų lapų kotų ir šaknų galima duoti valgyti vaikams nuo odos ligų. Tam šaknis ar lapkočius reikia išvirti arba šutinti. Šaknis galima pakepinti kartu su kitomis daržovėmis Nors ir šviežias varnalėšų šaknis galima maišyti į salotas. Varnalėšų šaknys ypač populiarios Rytų šalyse. Manoma, kad jos didina lytinį pajėgumą, sustiprina imuninę sistemą. Minima, kad varnalėšos valo kraują ir limfą. Skatina medžiagų apykaitą. Ramina organizmą. Gerina apetitą. Pakelia nuotaiką.
Turi daug vertingų savybių
Mūsų žolininkai didžiąją varnalėšą irgi vertina. Kitų šalių liaudies medikai netgi tvirtina: nėra tokių ligų, kurių negalima varnalėšos šaknimis, lapais, žiedais ar sėklomis išgydyti. Ištirta, kad varnalėšų lapuose yra eterinių aliejų, askorbo rūgšties ir kitų medžiagų. Šaknyse yra inulino, proteino, eterinio aliejaus, riebalų, vitaminų ir dar keliolika kitų gerų dalykų. Varnalėšos šaknų preparatai varo prakaitą, pasižymi antibakteriniu ir kitokiu geru poveikiu. Šaknimis be jau minėtų ligų gydoma podagra, diabetas. Varnalėšų šaknų tepalu galima gydyti įvairias odos ligas: egzemą, furunkuliozę, spuogus. Tokiam tepalui reikia 75 gramų šviežių susmulkintų šaknų užpilti 200 gramų saulėgrąžų aliejaus. Pamaišant laikyti parą. Po to skystis 15 minučių pavirinamas ant lėtos ugnies. Nukošiamas. Kad tepalas geriau veiktų, dar patariama 3-4 kartus per dieną po pusę stiklinės gerti varnalėšos šaknų užpilo.
Beje, šaknų užpilu patariama plauti galvą, kad nustotų slinkti plaukai. Nuoviras net tik sustiprina plaukus, bet naikina pleiskanas. Šaknų nuovirą ir sveikam gerti sveika. Gali būti vartojamas kaip tonizuojantis, apetitą gerinantis gėrimas.
Kada kasti šaknis, skinti lapus
Vaistams naudojamos pirmamečių varnalėšų šaknys, kurios kasamos vėlai rudenį arba anksti pavasarį. Nors prireikus niekas nedraudžia ir vidurvasarį kokią šaknį išsikasti. Šaknų lupti nereikia, nes žievėje yra daug vertingų medžiagų. Džiovintos šaknys lieka veiklios trejus metus, nors geriausia jų prisikasti kasmet.
Šaknų pasikasime rudenį, o štai lapų galima prisirinkti ir dabar. Jais – šviežiais ar džiovintais – galima gydyti radikulitą. Tam nuskinti 5-6 lapai storu sluoksniu uždedami ant skaudamos vietos. Kompresas apvyniojamas nelaidžia plėvele ir šiltai aprišamas. Jeigu nėra šviežių lapų, galima vartoti džiovintus lapus, prieš tai juos nuplikius. Liaudies medikai varnalėšų lapais gydo ir karščiuojančius ligonius. Juos apdeda lapais, užkloja pūkine antklode ir lapai per naktį karštį ištraukia. Šių dienų medicinos akivaizdoje tai atrodo kaip egzotika.
Vertingos ir varnalėšų sėklos. Pasirodo, jos tarnauja ne tik liaudies medikams. Šveicarų inžinierius Georgas Mestralis, ištyrinėjęs kibias sėklas, išrado lipdukus – kibias juosteles, kurios dabar plačiai naudojamos drabužiuose, avalynėje, nes pakeičia užtrauktukus, sagas, raištelius.
Varnalėšos – kaip daržovės
Rytų šalyse: Japonijoje, Kinijoje, kitose valstybėse, varnalėšos auginamos daržuose. Iš varnalėšų šaknų ne tik daromi miltai. Jos valgomos virtos, keptos, troškintos. Panašiai kaip bulvės. Šaknys yra saldokos, todėl iš jų verdami net kompotai. Galima pabandyti išsivirti ir lietuviškų varnalėšų šaknų. Tam šviežias pirmamečių augalų šaknis reikia 2 valandas virti rūgusiame piene, kad šaknyse esantis inulinas virstų cukrumi – fruktoze. Kas pabandė, sako: skanu!
Toks tas mūsų patvorių augalas – varnalėša. Ne veltui kabinėjasi prie praeivių: žino savo vertę ir taip stengiasi atkreipti mūsų dėmesį.
Parengė Feliksas GRUNSKIS
Felikso Grunskio nuotr.
ŽIEDAI: jie pamokė išradėjus, kaip pasigaminti kibias juosteles batams, rūbams ir kitiems daiktams susegti.
VARNALĖŠA: ne tik vaistažolė, bet ir galinga daržovė, užauginti iki 2 metrų.