Vasaros medunešis bitininko nepradžiugino

Va­sa­ros me­du­ne­šis bi­ti­nin­ko ne­pra­džiu­gi­no

Lie­tin­ga lie­pa ir rugp­jū­čio pra­džia bi­ti­nin­kų ne­pra­džiu­gi­no tur­tin­gu me­du­ne­šiu. Per sau­lė­to pa­va­sa­rio žy­dė­ji­mą bi­tės ati­dir­bo už vi­są se­zo­ną. Va­sa­ros me­du­ne­šis – šykš­tus, nes va­lan­das, kai bi­tės ga­lė­jo ei­ti į dar­bą, te­ko vog­te vog­ti. Jei­gu rugp­jū­tis neiš­si­gied­rins, ne­bus ir va­di­na­mojo lip­čiaus me­daus.

Tur­gu­je ki­log­ra­mas me­daus jau pa­bran­go kai kur pu­se, kai kur vi­su eu­ru. Bi­ti­nin­kai bė­do­ja, jog rei­kė­tų dar la­biau bran­gin­ti, tik abe­jo­ja, ar kas pirks, nes me­dus nė­ra pir­mo bū­ti­nu­mo pre­kė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Bi­tėms dar­buo­tis truk­dė lie­tūs

Kel­mės ra­jo­ne, Or­kių kai­me, gy­ve­nan­tis Ri­čar­das Vi­soc­kas tu­ri 30 bi­čių šei­mų. Per pa­va­sa­rio me­du­ne­šį jos pri­ne­šė 500 ki­log­ra­mų me­daus. Ap­link žy­dė­jo rap­sų lau­kai. Bi­ty­no šei­mi­nin­kas pri­so­di­no daug sly­vai­čių ir ki­tų vais­me­džių, ku­rių žie­dai ne­šykš­tė­jo ne­kta­ro. To­liau nuo na­mų su­sta­ty­tų avi­lių gy­ven­to­jos ne­kta­rą rin­ko iš miš­ko au­ga­lų.

Pa­va­sa­rio me­du­ne­šį bi­ti­nin­kas lai­ko ne ste­buk­lin­gu, bet nor­ma­liu. Ta­čiau lie­pos mė­ne­sį tik po pus­die­nį bi­tės te­ga­lė­da­vo iš­skris­ti į pie­vas. Gied­ros mi­nu­tes te­ko gau­dy­te gau­dy­ti. „Par­si­neš­da­vo tik po la­šą ne­kta­ro sa­vo po­rei­kiams“, – pa­sa­ko­ja R. Vi­soc­kas.

Nuo rugp­jū­čio vi­du­rio bi­te­les jau rei­kia pra­dė­ti mai­tin­ti ir gy­dy­ti, ruoš­ti avi­lius žie­mai. Ne­bus pri­ko­pu­sios nė pu­sės pa­va­sa­ri­nio der­liaus.

Pa­va­sa­ri­nį me­dų bi­ti­nin­kas už ma­žes­nę nei tur­gaus kai­ną per­lei­do per­par­da­vi­nė­to­jams. Jie su­per­ka di­de­lius kie­kius me­daus ir ve­ža į pre­ky­bos tink­lus.

Ka­dan­gi dir­ba 11 hek­ta­rų že­mės ir lai­ko gy­vu­lių, R. Vi­soc­kas ne­tu­ri ka­da sto­vė­ti tur­guo­se.

„Jei­gu pa­ts va­ži­nė­čiau į tur­gus, gaiš­čiau lai­ką, eik­vo­čiau de­ga­lus, pirk­čiau inde­lius ir dang­te­lius me­dui, nie­ko neiš­loš­čiau. Ge­riau ati­duo­ti vi­są me­dų iš kar­to kad ir už ma­žes­nę kai­ną ir ne­rei­kia rū­pin­tis“, – svars­to bi­ti­nin­kas.

Bi­ti­nin­kys­tė pra­si­dė­jo nuo se­nų avi­lių

Pagal pro­fe­si­ją Ri­čar­das Vi­soc­kas – ag­ro­no­mas. Vi­są se­mest­rą mo­kė­si bi­ti­nin­kys­tės pa­grin­dų. Ta­čiau anuo­met ne­pa­gal­vo­jo, jog ka­da nors no­rės bi­ti­nin­kau­ti.

Dir­bo Kė­dai­nių ra­jo­ne. Ta­čiau prieš pen­kio­li­ka me­tų ne­li­ko dar­bo. Be to, Or­kių kai­me gy­ve­nan­tiems se­niems tė­vams rei­kė­jo pa­gal­bos. Jie su­si­grą­ži­no se­ne­lių že­mę. Tu­rė­jo kas nors ja pa­si­rū­pin­ti. Tai bu­vo prie­žas­tys, pa­ska­ti­nu­sios jau­ną vy­rą grįž­ti tė­viš­kėn.

Prieš še­še­tą me­tų pusb­ro­lis pa­siū­lė ke­le­tą se­nų avi­lių. „Jei tau ne­rei­kia, su­kū­ren­siu.“ Ri­čar­das par­si­ve­žė avi­lius į tė­vų so­dy­bą. Gal pra­vers? Nors ne­tu­rė­jo bi­čių.

Bet kai bu­vo avi­lys, ne­tru­ko at­si­ras­ti ir kas ja­me gy­ven­tų. Vie­nas bi­ti­nin­kas pa­do­va­no­jo at­lie­ka­mą bi­čių spie­čių. Taip so­de prie na­mų at­si­ra­do pir­mo­ji bi­čių šei­ma.

Dar vie­ną spie­čių Ri­čar­das su­si­ga­vo pa­ts. Po to jos spie­tė, dau­gi­no­si. Per ke­le­tą me­tų pri­rei­kė vi­sų tris­de­šim­ties avi­lių.

Pa­si­žiū­rė­jęs į se­nuo­sius avi­lius pra­de­dan­tis bi­ti­nin­kas pra­dė­jo da­ry­ti na­mus bi­te­lėms pa­ts. Da­bar vi­sai ne­blo­gai iš­mo­ko. Pa­da­ro ir dviaukš­čių, ir ma­žų avi­liu­kų bi­tėms mo­ti­nė­lėms. Šiuo ama­tu bi­ti­nin­kas už­sii­ma žie­mą, kai ma­žiau ki­tų ūkio dar­bų.

Pa­ties da­ry­tas avi­lys ge­ro­kai pi­giau at­siei­na, nors jam taip pat rei­kia tin­ka­mos me­die­nos, skar­dos, rė­mų ir ki­tų me­džia­gų. Ta­čiau pirk­da­mas nau­ją avi­lį mo­kė­tų 100 ar­ba 150 eu­rų.

Bi­ty­no šei­mi­nin­kas kas­met vis mo­kė­si pra­kti­nės bi­ti­nin­kys­tės, gi­li­no­si į šio ama­to su­bti­ly­bes, pir­ko rei­ka­lin­gą in­ven­to­rių.

Da­bar jau iš­mo­ko pa­ts iš­siau­gin­ti ir mo­ti­nė­les ir pa­da­ry­ti joms spe­cia­lų avi­lį nu­kleu­są. Iš už­sie­nio par­si­siun­čia se­lek­ci­o­nuo­tą, pro­duk­ty­vią mo­ti­nė­lę. Nar­ve­ly­je už­da­ry­ta mo­ti­nė­lė įde­da­ma į nu­kleu­są. Po kiek lai­ko ste­bi­ma, kaip el­gia­si ki­tos bi­tės. Jei­gu jos – ra­mios, ap­tū­pu­sios mo­ti­nė­lės nar­ve­lį, mo­ti­nė­lę mai­ti­na, va­di­na­si, priė­mė. Jei bū­tų ne­ra­mios, reikš­tų, jog mo­ti­nė­lė joms ne­pa­tin­ka, jos ne­priims.

Iš mo­ti­nė­lės kiau­ši­nė­lių per še­šio­li­ka pa­rų iš­si­ri­ta nau­jos bi­tės. Kai su­stip­rė­ja, iš­skren­da iš nu­kleu­so ir ap­si­vai­si­na.

„Jei iš bi­ti­nin­kys­tės no­ri tu­rė­ti pel­no, šei­mos tu­ri bū­ti stip­rios ir pro­duk­ty­vios. Kad tai įvyk­tų, rei­kia daž­nai keis­ti mo­ti­nė­les, – aiš­ki­na R. Vi­soc­kas. – Pirk­ti jas bū­tų bran­gu. Pa­čiam iš­siau­gin­ti rei­kia įdė­ti tik sa­vo dar­bo.“

Bi­ti­nin­kau­ti ar ūki­nin­kau­ti?

Kar­tais po­nui Ri­čar­dui sun­ku su­de­rin­ti ūkio dar­bus ir rei­ka­lus su bi­ti­nin­kys­te. Juo­lab, kad lai­ko gy­vu­lių. O jie rei­ka­lau­ja daug lai­ko ir prie­žiū­ros. Kar­tais sua­be­jo­ja – gal nau­din­giau bū­tų tik bi­ti­nin­kau­ti ne­gu ūki­nin­kau­ti. Juo­lab, kad šis ama­tas prie Ri­čar­do tar­si pri­li­po, jam pa­ti­ko. Da­bar jau tu­ri ir rei­kia­mo in­ven­to­riaus, ku­ris nė­ra pi­gus.

Pir­mą­jį med­su­kį Ri­čar­das ga­vo do­va­nų. Jis bu­vo se­nas, il­gai nau­do­tas. Bet pra­de­dan­čiam bi­ti­nin­kui la­bai ti­ko. Da­bar nu­si­pir­ko elekt­ri­nį. Toks med­su­kis kai­nuo­ja 500 eu­rų, jei­gu nau­do­tas ir 750 eu­rų, jei­gu vi­siš­kai nau­jas. Di­des­nio pa­jė­gu­mo ga­li kai­nuo­ti iki 1500 eu­rų.

Įsi­gi­jo ir ki­to in­ven­to­riaus. Pas­ku­ti­nis pir­ki­nys žie­da­dul­kių rink­tu­vas. Bi­ti­nin­kas par­duos ir bi­čių duo­ne­lę. Jau par­duo­da pi­kį.

„Kuo to­liau tuo įdo­miau bi­ti­nin­kau­ti, – pa­sa­ko­ja R. Vi­soc­kas. – Že­mė­je pa­sė­ji ir au­ga kvie­čiai ar mie­žiai. O bi­tės – gy­vas pa­da­ras. Įdo­mu ste­bė­ti jų gy­ve­ni­mą. Ypač sma­gu pa­va­sa­rį, kai pa­ma­tai, kad bi­te­lės pa­va­sa­rio su­lau­kė svei­kos ir gy­vos ir jau pra­dės ne­šti me­dų. Juk pa­si­tai­ko, kai į avi­lius įsi­brau­na pe­lės ar ko­kie ki­ti ken­kė­jai ir su­nai­ki­na vi­są šei­mą.“

Nors bi­ti­nin­kys­tė ne­ma­žai kai­nuo­ja, tai yra vie­nas iš pi­ges­nių kai­mo vers­lų. Jam ne­rei­kia nei trak­to­rių, nei kom­bai­nų. Be to, bi­ti­nin­kai – ge­ri žmo­nės. Do­va­no­ja vie­ni ki­tiems at­li­ku­sį in­ven­to­rių.

Dek­la­ra­vus bi­tes, ga­li­ma gau­ti pa­ra­mos. Bi­ti­nin­kas da­lį avi­lių per­ka. Už pen­kis pirk­tus avi­lius ga­li­ma gau­ti 80 pro­cen­tų iš­lai­dų kom­pen­sa­ci­ją. Ski­ria­ma pa­ra­ma ir cuk­rui. Vie­nai šei­mai apie 4 eu­rus. Ži­no­ma, už šiuos pi­ni­gus nei­šei­na 10 ki­log­ra­mų cuk­raus, ku­rio rei­kia vie­nai šei­mai, ta­čiau bi­ti­nin­kui vis tiek tai ne­ma­žas prie­das.

De­ja, bi­ti­nin­kys­tė kaip ir au­ga­li­nin­kys­tė la­bai pri­klau­so nuo oro są­ly­gų.

Au­to­rės nuo­tr.

PO­MĖ­GIS: Prieš še­še­rius me­tus pra­dė­jęs bi­ti­nin­kau­ti Ri­čar­das Vi­soc­kas sa­ko, jog bi­ti­nin­kys­tė ta­po ne tik jo dar­bu, bet ir po­mė­giu.

SVARS­TY­MAI: Kar­tais Ri­čar­das Vi­soc­kas pa­svars­to – gal nau­din­giau bū­tų tik bi­ti­nin­kau­ti ne­gu ūki­nin­kau­ti.

NUK­LEU­SAS: Ri­čar­das Vi­soc­kas iš­mo­ko pa­da­ry­ti ir bi­čių mo­ti­nė­lių au­gi­ni­mui rei­ka­lin­gą avi­lį nu­kleu­są.

MO­TI­NĖ­LĖ: Nau­jo­ji bi­tė mo­ti­nė­lė (su bal­tu taš­ke­liu ant gal­vos) pri­ta­po.