
Naujausios
Viduramžiai su maru ir badu iš mūsų nesitraukia
Jūratė KIELĖ
Ištisos šalies teritorijos paskelbiamos apkrėstomis maru ir kitokiomis mirtinomis ligomis. Ūkius naikino kempinligė. Paskui kanopų ir snukių liga. Vėliau atėjo metas mirtinai prigąsdinti kaimo bobutes paukščių gripu. Dabar dar nesibaigė afrikinio kiaulių maro karantinas, o jau grūmojama galvijų žvyneline. Net neradus užkrato įsakoma ištisas fermas sunaikinti. Žmogaus fizinei sveikatai beveik nė viena iš šių ligų nepavojinga. Tik kažkaip visada stipriai trenkia per galvą... Apie tai kalbamės su Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos garbės prezidentu Jeronimu KRAUJELIU.
KO LAUKTI? Turėkite ūkį – ligą surasime: paukščių gripas buvo, kempinligė buvo, kanopų ir snukių liga buvo, afrikinis kiaulių maras tebėra, o ruoštis reikia galvijų žvynelinei.
– Ūkininkai vėl mokosi naujo termino – galvijų žvynelinė. Ši virusinė liga paplitusi Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, bet mūsų kaimui jau liepta būti budriam. Prisiminus tuos suvaržymus ir egzekucijas, kurių imtasi dėl afrikinio kiaulių maro, paukščių gripo ir visų kitų egzotiškai skambančių baubų, žmonėms kyla klausimas: kas jų laukia dabar?
– Kaip tyčia dabar turiu pasidėjęs ant stalo Marko Stivensono (Mark Stevenson) knygą „Optimisto kelionė į ateitį: kiek ir kaip mes gyvensime“. Jeigu imtume ilgą istorijos atkarpą, vienokių ar kitokių ligų buvo visada. Bet šių dienų – globalizacijos, laisvo judėjimo – fone tie dalykai klostosi kitaip. Man yra įkritusi viena knygos mintis: ką per šimtą metų anksčiau pažengdavome į priekį, dabar pasikeičia per dešimt metų. Pažanga dabar žengia kur kas greičiau, kartu nesnaudžia ir ligos.
Pasižiūrėkime, kokie yra skaičiai. Augalų apsaugos priemonėms vienam hektarui 2009 metais žemės ūkio bendrovės išleido 50 eurų, pernai – 281 eurą. Išlaidos farmacijos preparatams ir veterinarijos paslaugoms 2009-aisiais vienam hektarui sudarė 21 eurą, praėjusiais metais – 22 eurus. Daug lėšų išleidžiama gyvulių apsaugai nuo ligų, investuojama į pastatus, gyvulių gerovę ir t.t. Vertinant iš ekonominės pusės, pavojų yra, bet yra ir priemonių jiems užkirsti kelią.
– Ar gyvulių naikinimas nėra perteklinė priemonė? Nejaugi galime sau leisti tokią prabangą, kai, be jokių neigiamų padarinių žmogaus sveikatai, jie galėtų būti suvartoti? Nėra jokių tyrimų, įrodančių, kad užkrato zonoje augę gyvuliai kaip nors kenkia. Tokią mintį perša ir neseni įvykiai Lenkijoje: dingo 250 tūkst. apkrėstų kiaulių, bet nebuvo paskelbta apie jokį susirgimų nuo to protrūkį.
– Aišku, kad visa tai pertekliniai dalykai. Kai ko nors išsigąstama, dabartinis išsivystęs biurokratizmas, visa grandis institucijų, tarnybų, kiekviena nori iš savo pusės apsidrausti. Apie protingumą dažnai nėra ką ir kalbėti: teritorijos apibrėžiamos kažkokiais neapskaičiuotais spinduliais, ir niekas negali paaiškinti, kodėl būtent tiek ir kam to reikia.
Reikia žiūrėti priežastis. Su afrikiniu kiaulių maru yra pražiopsota, juk pasaulyje šita liga yra atsiradusi ne pernai ir ne užpernai. Tad ir investicijos į mokslą, profilaktines priemones turėjo būti skirtos kur kas anksčiau. Tų žingsnių nebuvo, o dabar problemą turi spręsti paprastas ūkininkėlis.
Prieš du tris dešimtmečius turėjome galvijų snukio ir nagų, mėlynojo liežuvio ligų. Tada buvo imtasi karantinų, plitimas sustabdytas. Bet dabar su su tomis kiaulėmis ir šernais viskas stipriai perlenkta.
– Išpūstas kiaulių maro baubas itin skaudžiai kirto patiems smulkiausiems. Drąsuolių, nepaklususių draudimams ir tebeauginančių savo ūkiuose kiaulę kitą, kaime liko nedaug. Skelbiant apie neva gresiančius naujų ligų protrūkius, ūkininkai mato vieną kelią – griauti tvartus ir apskritai nieko, kas kruta, nebeauginti. Valdžios siūlymai auginti avis ar ožkas jiems, kurių tėvai ir protėviai per amžius laikė kiaules, atrodo kaip visiškas absurdas.
– Be abejo, žmogui susitaikyti su tuo dalyku sunku. Visokios išmokos, kompensacijos mirti badu jam neleidžia, bet yra įpročiai, tradicijos, kurias per vieną dieną reikia pamiršti.
Tik noriu pasakyti, kad ir patiems žmonėms reikėtų pasisaugoti. Kaip dažnai galvojama, kad kitas tegul saugosi, o mane visos problemos aplenks. Jeigu yra skelbiamos aplinkosaugos priemonės, jos turėtų rūpėti visiems. Kiek kartų pats esu matęs, kai su tais pačiais guminiais batais žmogus po mišką maklinėja grybaudamas, o paskui nepersiavęs tiesiai į tvartą kiaulių šerti moklina. Jei pats nesisaugai, kas kitas už tave tą padarys?
Tada ir lieka tik ožkas ar avis auginti. Bet jei pažiūrėtume ne iš emocinės, o iš ekonominės pusės, ar tai jau tokia didelė tragedija?
Man didesnė tragedija yra tai, kad apie gyvūnų ligas taip garsiai rėkiama. Ar ne per daug jas sureikšminame, kad ir lyginant su augalų ligomis? Gal ir per drąsiai pasakysiu, bet man kyla įtarimas, kad augalų apsaugos priemones pumpuoja milijardinės kompanijos, jos verčiasi per galvą, kad tik tuos preparatus pirktų, kasmet vis daugiau ir daugiau. Skaičiai, apie kuriuos kalbėjau, tai ir rodo.
– Nors pateikiate skaičius, turbūt kai kam tai palanku vertinti kaip sąmokslo teoriją. Į tą patį šoną bandoma nustumti ir tas įžvalgas, pagal kurias lietuviškus ūkius sunaikinti palanku tam, kad atsirastų rinka įvežtiniams maisto produktams ar jų žaliavai.
– Savaime suprantama, kad čia veikia tam tikri interesai. Ir ne tik kalbant apie gyvulių ligas. Reikėtų pradėti nuo išmokų suvienodinimo problemos, su Briuselio diktatu kiekviename žingsnyje. Aš ir komisarui esu sakęs: kantrybė vieną kartą ir lietuvių gali trūkti, kaip kad anglams trūko. Girdžiu kalbant, kad neprotinga būtų išsišokti tokiai mažai valstybei, bet akivaizdūs interesai, kad mes rinkoje nebedalyvautume, nežinia prie ko gali privesti. Situacija iš tiesų liūdna.
– Prieš keliolika metų, siaučiant kempinligei, buvo atskleista nešvari konkurencinė kova tarp kiaulininkų ir galvijų augintojų. Gal tai kartojasi?
– Bent pas mus Lietuvoje to neturėtų būti. Yra nepasitenkinimas, kad už mėsinius galvijus ūkininkai gauna paramą, kad kiaulininkystė nustumta už borto. Bet kai jautienos per metus suvartojame keturis kilogramus, o kiaulienos – dešimt kartų daugiau, nors jau pusę to kiekio atsivežame iš Lenkijos, apie kiaulininkystės saulėlydį kalbėti gal kiek per anksti.
Liga yra liga – su ja reikia skaitytis. Bet kai atkertamos ištisos teritorijos, paliekamos tuščios, negaliu sakyti, kad tai tinkama priemonė suvaldyti situaciją. Reikia ieškoti kitų.
– Teritorijos paliekamos tuščios, o gyvuliai sunaikinami – sudeginami. Nepanašu į siaubo filmo scenarijų?
– Ar pirmą kartą pas mus reikalas išpučiamas? Kaip ir su tais „Judex“ koldūnais. Jei yra įtarimų dėl korupcijos, tai, be abejo, reikia tirti. Bet kodėl visada pametamas protingumo kriterijus? Jei jau mokslas nustatė, kad pavojingos bakterijos verdant koldūnus žūva per minutę, tai kam pūsti reikalą sunaikinant, uždarant? Kai iš daržo parsineši daržovę, nebijai jos valgyti, nors nežinia, kiek ir kokių bakterijų įsidedi į burną, – to niekas netikrina.
Argi kas galvoja apie stokojančiuosius, kurių ir mūsų šalyje netrūksta? Sudeginti, išmesti, sunaikinti! Nes, kaip sakoma, kai yra bėda, reikia ieškoti rodos. Priemonių reikia, bet neperžengiant sveiko proto. O kaip tik jo pas mus dažniausiai pritrūksta.
Parengta pagal „Respublika“
Dainiaus LABUČIO (ELTA) nuotr.