Viduramžiai su maru ir badu iš mūsų nesitraukia

Vi­du­ram­žiai su ma­ru ir ba­du iš mū­sų ne­si­trau­kia

Jū­ra­tė KIE­LĖ

Iš­ti­sos ša­lies te­ri­to­ri­jos pa­skel­bia­mos ap­krės­to­mis ma­ru ir ki­to­kio­mis mir­ti­no­mis li­go­mis. Ūkius nai­ki­no kem­pin­li­gė. Pas­kui ka­no­pų ir snu­kių li­ga. Vė­liau atė­jo me­tas mir­ti­nai pri­gąs­din­ti kai­mo bo­bu­tes paukš­čių gri­pu. Da­bar dar ne­si­bai­gė af­ri­ki­nio kiau­lių ma­ro ka­ran­ti­nas, o jau grū­mo­ja­ma gal­vi­jų žvy­ne­li­ne. Net ne­ra­dus už­kra­to įsa­ko­ma iš­ti­sas fer­mas su­nai­kin­ti. Žmo­gaus fi­zi­nei svei­ka­tai be­veik nė vie­na iš šių li­gų ne­pa­vo­jin­ga. Tik kaž­kaip vi­sa­da stip­riai tren­kia per gal­vą... Apie tai kal­ba­mės su Lie­tu­vos že­mės ūkio bend­ro­vių aso­cia­ci­jos gar­bės pre­zi­den­tu Je­ro­ni­mu KRAU­JE­LIU.

KO LAUK­TI? Tu­rė­ki­te ūkį – li­gą su­ra­si­me: paukš­čių gri­pas bu­vo, kem­pin­li­gė bu­vo, ka­no­pų ir snu­kių li­ga bu­vo, af­ri­ki­nis kiau­lių ma­ras te­bė­ra, o ruoš­tis rei­kia gal­vi­jų žvy­ne­li­nei.

– Ūki­nin­kai vėl mo­ko­si nau­jo ter­mi­no – gal­vi­jų žvy­ne­li­nė. Ši vi­ru­si­nė li­ga pa­pli­tu­si Af­ri­ko­je ir Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se, bet mū­sų kai­mui jau liep­ta bū­ti bud­riam. Pri­si­mi­nus tuos su­var­žy­mus ir eg­ze­ku­ci­jas, ku­rių im­ta­si dėl af­ri­ki­nio kiau­lių ma­ro, paukš­čių gri­po ir vi­sų ki­tų eg­zo­tiš­kai skam­ban­čių bau­bų, žmo­nėms ky­la klau­si­mas: kas jų lau­kia da­bar?

– Kaip ty­čia da­bar tu­riu pa­si­dė­jęs ant sta­lo Mar­ko Sti­ven­so­no (Mark Ste­ven­son) kny­gą „Op­ti­mis­to ke­lio­nė į atei­tį: kiek ir kaip mes gy­ven­si­me“. Jei­gu im­tu­me il­gą is­to­ri­jos at­kar­pą, vie­no­kių ar ki­to­kių li­gų bu­vo vi­sa­da. Bet šių die­nų – glo­ba­li­za­ci­jos, lais­vo ju­dė­ji­mo – fo­ne tie da­ly­kai klos­to­si ki­taip. Man yra įkri­tu­si vie­na kny­gos min­tis: ką per šim­tą metų anks­čiau pa­ženg­da­vo­me į prie­kį, da­bar pa­si­kei­čia per de­šimt me­tų. Pa­žan­ga da­bar žen­gia kur kas grei­čiau, kar­tu ne­snau­džia ir li­gos.

Pa­si­žiū­rė­ki­me, ko­kie yra skai­čiai. Au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nėms vie­nam hek­ta­rui 2009 me­tais že­mės ūkio bend­ro­vės iš­lei­do 50 eu­rų, per­nai – 281 eu­rą. Iš­lai­dos far­ma­ci­jos pre­pa­ra­tams ir ve­te­ri­na­ri­jos pa­slau­goms 2009-ai­siais vie­nam hek­ta­rui su­da­rė 21 eu­rą, praė­ju­siais me­tais – 22 eu­rus. Daug lė­šų iš­lei­džia­ma gy­vu­lių ap­sau­gai nuo li­gų, in­ves­tuo­ja­ma į pa­sta­tus, gy­vu­lių ge­ro­vę ir t.t. Ver­ti­nant iš eko­no­mi­nės pu­sės, pa­vo­jų yra, bet yra ir prie­mo­nių jiems už­kirs­ti ke­lią.

– Ar gy­vu­lių nai­ki­ni­mas nė­ra per­tek­li­nė prie­mo­nė? Ne­jau­gi ga­li­me sau leis­ti to­kią pra­ban­gą, kai, be jo­kių nei­gia­mų pa­da­ri­nių žmo­gaus svei­ka­tai, jie ga­lė­tų bū­ti su­var­to­ti? Nė­ra jo­kių ty­ri­mų, įro­dan­čių, kad už­kra­to zo­no­je au­gę gy­vu­liai kaip nors ken­kia. To­kią min­tį per­ša ir ne­se­ni įvy­kiai Len­ki­jo­je: din­go 250 tūkst. ap­krės­tų kiau­lių, bet ne­bu­vo pa­skelb­ta apie jo­kį su­si­rgi­mų nuo to pro­trū­kį.

– Aiš­ku, kad vi­sa tai per­tek­li­niai da­ly­kai. Kai ko nors iš­si­gąs­ta­ma, da­bar­ti­nis iš­si­vys­tęs biu­rok­ra­tiz­mas, vi­sa gran­dis ins­ti­tu­ci­jų, tar­ny­bų, kiek­vie­na no­ri iš sa­vo pu­sės ap­si­draus­ti. Apie pro­tin­gu­mą daž­nai nė­ra ką ir kal­bė­ti: te­ri­to­ri­jos api­brė­žia­mos kaž­ko­kiais neaps­kai­čiuo­tais spin­du­liais, ir nie­kas ne­ga­li paaiš­kin­ti, ko­dėl bū­tent tiek ir kam to rei­kia.

Rei­kia žiū­rė­ti prie­žas­tis. Su af­ri­ki­niu kiau­lių ma­ru yra pra­žiop­so­ta, juk pa­sau­ly­je ši­ta li­ga yra at­si­ra­du­si ne per­nai ir ne už­per­nai. Tad ir in­ves­ti­ci­jos į moks­lą, pro­fi­lak­ti­nes prie­mo­nes tu­rė­jo bū­ti skir­tos kur kas anks­čiau. Tų žings­nių ne­bu­vo, o da­bar pro­ble­mą tu­ri spręs­ti pa­pras­tas ūki­nin­kė­lis.

Prieš du tris de­šimt­me­čius tu­rė­jo­me gal­vi­jų snu­kio ir na­gų, mė­ly­no­jo lie­žu­vio li­gų. Ta­da bu­vo im­ta­si ka­ran­ti­nų, pli­ti­mas su­stab­dy­tas. Bet da­bar su su to­mis kiau­lė­mis ir šer­nais vis­kas stip­riai per­lenk­ta.

– Iš­pūs­tas kiau­lių ma­ro bau­bas itin skau­džiai kir­to pa­tiems smul­kiau­siems. Drą­suo­lių, ne­pak­lu­su­sių drau­di­mams ir te­beau­gi­nan­čių sa­vo ūkiuo­se kiau­lę ki­tą, kai­me li­ko ne­daug. Skel­biant apie ne­va gre­sian­čius nau­jų li­gų pro­trū­kius, ūki­nin­kai ma­to vie­ną ke­lią – griau­ti tvar­tus ir ap­skri­tai nie­ko, kas kru­ta, ne­beau­gin­ti. Val­džios siū­ly­mai au­gin­ti avis ar ož­kas jiems, ku­rių tė­vai ir pro­tė­viai per am­žius lai­kė kiau­les, at­ro­do kaip vi­siš­kas ab­sur­das.

– Be abe­jo, žmo­gui su­si­tai­ky­ti su tuo da­ly­ku sun­ku. Vi­so­kios iš­mo­kos, kom­pen­sa­ci­jos mir­ti ba­du jam ne­lei­džia, bet yra įpro­čiai, tra­di­ci­jos, ku­rias per vie­ną die­ną rei­kia pa­mirš­ti.

Tik no­riu pa­sa­ky­ti, kad ir pa­tiems žmo­nėms rei­kė­tų pa­si­sau­go­ti. Kaip daž­nai gal­vo­ja­ma, kad ki­tas te­gul sau­go­si, o ma­ne vi­sos pro­ble­mos ap­lenks. Jei­gu yra skel­bia­mos ap­lin­ko­sau­gos prie­mo­nės, jos tu­rė­tų rū­pė­ti vi­siems. Kiek kar­tų pa­ts esu ma­tęs, kai su tais pa­čiais gu­mi­niais ba­tais žmo­gus po miš­ką mak­li­nė­ja gry­bau­da­mas, o pa­skui ne­per­sia­vęs tie­siai į tvar­tą kiau­lių šer­ti mok­li­na. Jei pa­ts ne­si­sau­gai, kas ki­tas už ta­ve tą pa­da­rys?

Ta­da ir lie­ka tik ož­kas ar avis au­gin­ti. Bet jei pa­žiū­rė­tu­me ne iš emo­ci­nės, o iš eko­no­mi­nės pu­sės, ar tai jau to­kia di­de­lė tra­ge­di­ja?

Man di­des­nė tra­ge­di­ja yra tai, kad apie gy­vū­nų li­gas taip gar­siai rė­kia­ma. Ar ne per daug jas su­reikš­mi­na­me, kad ir ly­gi­nant su au­ga­lų li­go­mis? Gal ir per drą­siai pa­sa­ky­siu, bet man ky­la įta­ri­mas, kad au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nes pum­puo­ja mi­li­jar­di­nės kom­pa­ni­jos, jos ver­čia­si per gal­vą, kad tik tuos pre­pa­ra­tus pirk­tų, kas­met vis dau­giau ir dau­giau. Skai­čiai, apie ku­riuos kal­bė­jau, tai ir ro­do.

– Nors pa­tei­kia­te skai­čius, tur­būt kai kam tai pa­lan­ku ver­tin­ti kaip są­moks­lo teo­ri­ją. Į tą pa­tį šo­ną ban­do­ma nu­stum­ti ir tas įžval­gas, pa­gal ku­rias lie­tu­viš­kus ūkius su­nai­kin­ti pa­lan­ku tam, kad at­si­ras­tų rin­ka įvež­ti­niams mais­to pro­duk­tams ar jų ža­lia­vai.

– Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad čia vei­kia tam tik­ri in­te­re­sai. Ir ne tik kal­bant apie gy­vu­lių li­gas. Rei­kė­tų pra­dė­ti nuo iš­mo­kų su­vie­no­di­ni­mo pro­ble­mos, su Briu­se­lio dik­ta­tu kiek­vie­na­me žings­ny­je. Aš ir ko­mi­sa­rui esu sa­kęs: kant­ry­bė vie­ną kar­tą ir lie­tu­vių ga­li trūk­ti, kaip kad ang­lams trū­ko. Gir­džiu kal­bant, kad ne­pro­tin­ga bū­tų iš­si­šok­ti to­kiai ma­žai vals­ty­bei, bet aki­vaiz­dūs in­te­re­sai, kad mes rin­ko­je ne­be­da­ly­vau­tu­me, ne­ži­nia prie ko ga­li pri­ves­ti. Si­tua­ci­ja iš tie­sų liūd­na.

– Prieš ke­lio­li­ka me­tų, siau­čiant kem­pin­li­gei, bu­vo at­skleis­ta ne­šva­ri kon­ku­ren­ci­nė ko­va tarp kiau­li­nin­kų ir gal­vi­jų au­gin­to­jų. Gal tai kar­to­ja­si?

– Bent pas mus Lie­tu­vo­je to ne­tu­rė­tų bū­ti. Yra ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, kad už mė­si­nius gal­vi­jus ūki­nin­kai gau­na pa­ra­mą, kad kiau­li­nin­kys­tė nu­stum­ta už bor­to. Bet kai jau­tie­nos per me­tus su­var­to­ja­me ke­tu­ris ki­log­ra­mus, o kiau­lie­nos – de­šimt kar­tų dau­giau, nors jau pu­sę to kie­kio at­si­ve­ža­me iš Len­ki­jos, apie kiau­li­nin­kys­tės sau­lė­ly­dį kal­bė­ti gal kiek per anks­ti.

Li­ga yra li­ga – su ja rei­kia skai­ty­tis. Bet kai at­ker­ta­mos iš­ti­sos te­ri­to­ri­jos, pa­lie­ka­mos tuš­čios, ne­ga­liu sa­ky­ti, kad tai tin­ka­ma prie­mo­nė su­val­dy­ti si­tua­ci­ją. Rei­kia ieš­ko­ti ki­tų.

– Te­ri­to­ri­jos pa­lie­ka­mos tuš­čios, o gy­vu­liai su­nai­ki­na­mi – su­de­gi­na­mi. Ne­pa­na­šu į siau­bo fil­mo sce­na­ri­jų?

– Ar pir­mą kar­tą pas mus rei­ka­las iš­pu­čia­mas? Kaip ir su tais „Ju­dex“ kol­dū­nais. Jei yra įta­ri­mų dėl ko­rup­ci­jos, tai, be abe­jo, rei­kia tir­ti. Bet ko­dėl vi­sa­da pa­me­ta­mas pro­tin­gu­mo kri­te­ri­jus? Jei jau moks­las nu­sta­tė, kad pa­vo­jin­gos bak­te­ri­jos ver­dant kol­dū­nus žū­va per mi­nu­tę, tai kam pūs­ti rei­ka­lą su­nai­ki­nant, už­da­rant? Kai iš dar­žo par­si­ne­ši dar­žo­vę, ne­bi­jai jos val­gy­ti, nors ne­ži­nia, kiek ir ko­kių bak­te­ri­jų įsi­de­di į bur­ną, – to nie­kas ne­tik­ri­na.

Ar­gi kas gal­vo­ja apie sto­ko­jan­čiuo­sius, ku­rių ir mū­sų ša­ly­je ne­trūks­ta? Su­de­gin­ti, iš­mes­ti, su­nai­kin­ti! Nes, kaip sa­ko­ma, kai yra bė­da, rei­kia ieš­ko­ti ro­dos. Prie­mo­nių rei­kia, bet ne­per­žen­giant svei­ko pro­to. O kaip tik jo pas mus daž­niau­siai pri­trūks­ta.

Pa­reng­ta pa­gal „Res­pub­li­ka“

Dainiaus LABUČIO (ELTA) nuotr.