Vienatvė – ateina tokia diena

Vie­nat­vė – atei­na to­kia die­na

„Ski­riu sa­vo drau­gams“ – psi­cho­lo­gė Po­li­na Ga­ver­dovs­ka­ja sa­vo tink­la­raš­ty­je da­li­ja­si tu­zi­nu gy­ve­ni­miš­kų įžval­gų, ku­rios gal­būt pra­vers ir jums.

1. Ateis die­na, ir tu su­pra­si, jog li­kai vie­na. Iš tie­sų tu vi­sa­da bu­vai vie­na, ta­čiau šis su­vo­ki­mas pa­pras­tai vė­luo­ja. Tė­vai nu­mirš­ta, vy­rai kei­čia­si, mei­lu­žiai pa­lie­ka, vai­kai užau­ga. O gal pa­ti nuo jų nu­si­grę­ži, nes jie da­bar tau sve­ti­mi. Tai, kas vei­kė dar va­kar, šian­dien su­lū­žę. Kad ir kas nu­tik­tų, pri­si­mink: vie­nat­vė vi­sa­da sto­vi už nu­ga­ros, kaip žie­ma. Bran­da yra ge­bė­ji­mas bū­ti vie­nai, ne­dra­ma­ti­zuo­jant. Aš tau pa­pa­sa­ko­siu kaip.

2. Vi­sus, iš­sky­rus ar­ti­mus gi­mi­nes, ga­li­ma pa­keis­ti. Nie­ko ne­bū­na vie­nu eg­zemp­lio­riu­mi. Įsi­leisk nau­jus žmo­nes į sa­vo gy­ve­ni­mą, ne­tgi tuos, su ku­riais kol kas ne­ma­tai tu­rin­ti ką nors bend­ra. Vie­ną die­ną tu su­pra­si, jog li­kai vie­na, ir tai ta­ve iš­gel­bės.

3. Vi­sa­da ban­dyk ką nors nau­ja: mais­tą, dra­bu­žius, marš­ru­tus, plan­še­tes, fil­mus, kny­gas, teo­ri­jas ir vi­sa­tos paaiš­ki­ni­mus. Sme­ge­nys su­kur­tos iš tin­gaus kram­ta­lo. Kuo to­liau, tuo la­biau jos no­ri lenk­tis to­se pa­čio­se vie­to­se, ki­ti jų vin­giai sten­gia­si pra­ding­ti. Ne­leisk joms pri­lip­ti prie tų pa­čių da­ly­kų, ma­lo­nu­mų, ke­lių, bū­dų ir triu­kų. Vi­sa­da ban­dyk ką nors nau­ja, ypač kai tin­gi, kai bai­su ar­ba ne­no­ri. Vie­ną die­ną tu su­pra­si, kad li­kai vie­na, ir tai ta­ve iš­gel­bės.

4. At­leisk vi­siems, kam ga­li, ki­tus pa­miršk. Už­marš­tis – ge­riau­sias at­pil­das ir ge­riau­sias vais­tas. Ir nie­ka­da su nie­kuo ne­si­gin­čyk, ver­čiau pa­si­da­ryk ma­ni­kiū­rą.

5. Nė­ra kur sku­bė­ti. Vis­kas, kas vyks­ta grei­tai, trun­ka neil­gai. Jei­gu iš tik­ro ko nors no­ri – pa­da­ry­si. Jei­gu praeis – va­di­na­si, ne­rei­kė­jo. Ri­zi­kin­gus no­rus ir poel­gius ati­dėk, leisk jiems „su­si­gu­lė­ti“. Da­ryk tai, dėl ko ne­si tik­ra, tik ta­da, jei­gu no­ras ne­si­trau­kia ir se­kio­ja pa­skui il­gą lai­ką.

6. Šis punk­tas pa­pil­do bu­vu­sį: jei­gu la­bai ko nors no­ri ir ma­nai, jog tai tei­sin­ga, da­ryk. No­rė­ji­mas ir yra gy­ve­ni­mas. Leisk no­rui gy­ven­ti vi­du­je ir ste­bėk jį. Jei­gu ne­dings­ta – sek pa­skui.

7. Ne­pa­si­duok, kol ko nors no­ri. Sėk­mė – tai pa­tir­tis, ki­taip ta­riant – pa­kar­to­ji­mų kie­kis. Bet ku­ri ne­sėk­mė – pa­tir­ties trū­ku­mas, kom­pen­suo­ja­mas pa­tir­ti­mi. Drą­sa ir ri­zi­ka – tai pa­tir­tis. Tai, kas kar­tais at­ro­do kaip ne­re­gė­tas įžū­lu­mas, – tai pa­tir­tis. Tvir­ty­bė, kant­ry­bė, ge­bė­ji­mas at­leis­ti, at­spa­ru­mas ir ne­prik­lau­so­my­bė – vi­sa tai pa­tir­tis. Svar­biau­sia – ne­pa­si­duo­ti, kol ko nors no­ri.

8. Nie­kas nė­ra pa­bai­ga, ne­tgi pa­bai­ga: vis­kas – tik­tai tėk­mė. Pri­si­mink tai ne­vil­ties ir siel­var­to me­tą, sto­vė­da­ma prie drau­go ka­po, skai­ty­da­ma ta­ve pa­li­ku­sio my­li­mo­jo laiš­ką. Tą die­ną, kai su­pra­si, jog li­kai vie­na, ši min­tis gel­bės ta­ve.

9. Nie­kas nė­ra pa­bai­ga, bet ji ar­tė­ja. Ge­riau gal­vo­ti, kad ji ateis ne šian­dien, o ry­toj – tuo­met leng­viau bus lai­ky­tis šių punk­tų.

10. Da­ryk, ką no­ri, bet pa­si­rū­pink sa­vo kū­nu, ant­raip jis ne­ti­kė­tai tau at­ker­šys. Įp­rask klaus­ti, ko jis no­ri, ir vyk­dyk. Jei­gu nie­ka­da ne­si­klau­sei kū­no ir ne­ži­nai, kaip jis kal­ba, pra­dėk nuo pa­pras­tų da­ly­kų, pa­vyz­džiui, pa­si­vaikš­čio­ji­mų po miš­ką, plau­kio­ji­mo ar­ba jo­gos. Pas­kui vis­kas vyks sa­vai­me: kū­nas lau­kia, kad jį iš­girs­tum.

11. Ro­man­ti­ka, mei­lė ir aist­ra – tai nuo­sta­bu. Bet jei su­pai­nio­si su sek­su, ga­li il­gam lik­ti be nie­ko. Tai kvai­la ir ne­svei­ka. Da­ryk taip, kad tu­rė­tum sek­so. Te­gu ro­man­ti­ka ir mei­lė, kai ateis, už­klups ta­ve lo­vo­je su nau­ju mei­lu­žiu.

12. Ma­žiau­siai tu­rė­tum jau­din­tis dėl to, ką apie ta­ve pa­gal­vos žmo­nės. Žmo­nės dau­giau­siai gal­vo­ja apie sa­ve, taip pat apie ta­ve, ma­tuo­da­mi pa­gal sa­ve. Ki­taip ta­riant, jie ne­gal­vo­ja nei apie ta­ve, nei vie­nas apie ki­tą. Da­ryk, ką no­ri, ir žiū­rėk punk­to Nr. 7.

13. Bi­jok nea­be­jo­ti. Bū­ti kuo nors įsi­ti­ki­nu­siam – ma­raz­mo pra­džia. Abe­jok, gal­vok apie ki­tus va­rian­tus, pa­lik at­vi­rus at­si­trau­ki­mo ke­lius sau ir ki­tiems. Aš abe­jo­ju kiek­vie­nu punk­tu, ku­rį pa­ra­šiau. Ta­čiau šią se­kun­dę tik­riau­siai pa­lik­siu taip, kaip yra. Ka­da nors aš lik­siu vie­na ir su­pra­siu, ar vi­sa tai ga­li ma­ne iš­gel­bė­ti.

Pa­rengta pa­gal „Va­ka­rų eksp­re­są“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.