Žemdirbiai randa alternatyvą pieno ūkiui

CEN­TAS PRIE CEN­TO

Žem­dir­biai ran­da al­ter­na­ty­vą pie­no ūkiui

Prieš ke­le­tą me­tų Kel­mės ra­jo­nas gar­sė­jo kaip dau­giau­sia mel­žia­mų kar­vių lai­kan­tis kraš­tas. Ta­čiau ka­tast­ro­fiš­kai ma­žė­jant pie­no kai­noms, ra­jo­ne dau­gė­ja mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jų. Se­nie­ji pie­no ūkiai prie nau­jos ūkio ša­kos pe­rei­na pa­laips­niui, nau­jie­ji iš kar­to ku­ria ne pie­no, o mė­si­nių gal­vi­jų ūkį.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Veis­li­nius gal­vi­jus iš­siau­gi­na pa­tys

Ša­lia Kra­žių pri­glu­du­sia­me Adam­po­lės kai­me gy­ve­nan­tys Sa­ly­tė ir Pet­ras Bud­rec­kiai dar lai­ko 16 pien­da­vių kar­vių. Kas­dien par­duo­da po 300 ki­log­ra­mų pie­no. Už ki­log­ra­mą gau­na tik po 11,8 cen­to.

„Di­džiau­sia kai­na, ko­kią esa­me ga­vę už pie­ną, 90 li­to cen­tų. Tuo­met iš pie­no ūkio bu­vo ga­li­ma gy­ven­ti, sta­ty­ti, plės­tis, – pa­sa­ko­ja Pet­ras Bud­rec­kis. – Kai įve­dė eu­rą, dar mo­kė­da­vo po 16 eu­ro cen­tų. Da­bar kai­na vi­siš­kai nie­kin­ga. Ga­nyk­los – už 4 ki­lo­met­rų nuo na­mų. Ry­tą va­ka­rą va­ži­nė­ja­me melž­ti. Pie­ną ve­ža­me į punk­tą. Dar­bo daug. Pa­ša­rų ruo­ši­mas kai­nuo­ja ne­ma­žus pi­ni­gus. O pa­ja­mų iš pie­no, ga­li­ma sa­ky­ti, nė­ra.“

Kol už pie­ną mo­kė­jo dau­giau, Bud­rec­kiai ūkio reik­mėms pa­siė­mė pa­sko­lą. Pa­sis­kai­čia­vo, jog iš pa­ja­mų už pie­ną pa­dengs pa­sko­lą ir dar liks. De­ja, da­bar ir pa­sko­lai ten­ka iš mė­si­nių gal­vi­jų pri­dur­ti.

Šiuo me­tu ūki­nin­kai tu­ri 42 mė­si­nius Ša­ro­lė veis­lės gal­vi­jus. Sep­ty­nios kar­vės su ma­žais ver­še­liais. Veis­li­nių gal­vi­jų ūki­nin­kas ne­pir­ko. Juod­mar­ges pie­ni­nes kar­ves sėk­li­no Ša­ro­lė bu­lių sper­ma ir per ke­le­tą kar­tų iš­si­gry­ni­no mė­si­nių gal­vi­jų veis­lė.

Da­bar gry­na­veis­les te­ly­čai­tes Bud­rec­kiai pa­si­lie­ka – jos ve­da Ša­ro­lė veis­lės pa­li­kuo­nis. Bu­liu­kus pe­ni ir par­duo­da mė­sai.

Ka­dan­gi ūki­nin­kas ne­prik­lau­so Mė­si­nių gal­vi­jų aso­cia­ci­jai, gal­vi­jus par­duo­da sa­va­ran­kiš­kai. Už ki­log­ra­mą gy­vo svo­rio gau­na apie pu­sant­ro eu­ro. Par­duo­da maž­daug 700 ki­log­ra­mų sve­rian­čius bu­liu­kus. Už vie­ną išei­na apie tūks­tan­tis eu­rų.

„Tu­ri­me apy­var­ti­nių lė­šų,“ – džiau­gia­si ūki­nin­kas.

Kol tu­ri įsi­pa­rei­go­ji­mų, Bud­rec­kiai dar apie po­rą me­tų ne­nai­kins pie­no ūkio, ta­čiau pa­laips­niui jį ma­žins ir kas­met au­gins vis dau­giau mė­si­nių gal­vi­jų.

Dir­ba vi­sa šei­ma, drau­ge gy­ve­na ke­tu­rios kar­tos

Sa­ly­tė ir Pet­ras Bud­rec­kiai dar­bi­nin­kų ne­sam­do. Po­nas Pet­ras pa­sa­ko­ja, jog ūki­nin­kau­ti bu­vo įpra­tęs nuo jau­nys­tės. Juk ne­bu­vo kai­mo žmo­gaus, ku­ris ne­dirb­tų bent še­šias­de­šim­ties arų skly­pe­lio ir ne­lai­ky­tų gy­vu­lių. Tą pa­tį da­rė ir Bud­rec­kiai, nors Sa­ly­tė dir­bo kul­tū­ros na­muo­se, Pet­ras ko­lū­ky­je vai­ruo­to­ju.

Pa­tir­tis pra­ver­čia. Ūki­nin­kas da­bar val­do vi­są tech­ni­ką. Dek­la­ra­vo 90,51 hek­ta­ro pa­sė­lių ir ga­nyk­lų bei pie­vų. Iš pra­džių ūki­nin­ka­vę ne­drą­siai. Pra­dė­ję nuo po­ros hek­ta­rų že­mės ir pen­kių kar­vių. Pas­kui pa­vel­dė­jo tė­vų že­mės Pap­lūs­čiuo­se. Po ga­ba­liu­ką pir­ko iš vals­ty­bės. 25 hek­ta­rus nuo­mo­ja­si iš Ber­ly­ne gy­ve­nan­čio žmo­gaus.

Dar­buo­ja­si su žmo­na, pa­de­da drau­ge su tė­vais gy­ve­nan­tis sū­nus Do­na­tas su mar­čia Vai­da bei gim­na­zi­jo­je dar be­si­mo­kan­tis sū­nus Au­ri­mas.

Ve­te­ri­na­ri­jos ma­gist­ro dip­lo­mą tu­rin­tis Do­na­tas dir­ba Kre­ke­na­vos ag­ro­fir­mo­je, lais­vu lai­ku dar­buo­ja­si ir ūky­je. Po vie­nu sto­gu, ša­lia Me­džio­kal­nio, gy­ve­na ke­tu­rios Bud­rec­kių kar­tos: po­nios Sa­ly­tės ma­ma, pa­tys Bud­rec­kiai, jų sū­naus Do­na­to šei­ma su sa­vo duk­re­le – se­no­sios mo­čiu­tės proa­nū­ke.

Bud­rec­kiai išau­gi­no tris sū­nus. Ūkį tu­rės kam pa­lik­ti. De­ja, ir ūki­nin­kų šei­mo­je yra emig­ran­tų. Sū­nus To­mas jau daug me­tų gy­ve­na Nor­ve­gi­jo­je. Ten dir­ba sta­ty­bo­se. Par­va­žia­vęs ste­bi­si, kaip tė­vai ir bro­liai Lie­tu­vo­je dar iš­gy­ve­na.

„Iš­gy­ve­nam. Ten­ka iš­gy­ven­ti. Juk ne ant gat­vės, kai­me gy­ve­na­me. Sa­vas pie­nas, sa­va mė­sa, sa­vos dar­žo­vės. O no­rė­da­mas pel­no, tu­ri kas­kart gal­vo­ti, keis­tis, pri­si­tai­ky­ti prie rin­kos po­ky­čių,“ – sa­kė po­nas Pet­ras.

Iš did­mies­čio – į tė­viš­kę

Ra­sa ir Arū­nas Rut­kaus­kai gy­ve­na Kau­ne. Arū­nas bai­gė ve­te­ri­na­ri­jos moks­lus. Va­do­vau­ja Lie­tu­vos Eko­lo­gi­nių mė­si­nių gal­vi­jų aso­cia­ci­jai. Abu su žmo­na ki­lę iš Vai­da­to­nių kai­mo ša­lia Stul­gių.

Stul­giuo­se nu­spren­dė kur­ti ūkį. Nu­pir­ko bu­vu­sias ko­lū­kio me­cha­ni­nes dirb­tu­ves. „Pas­ta­tus nu­pir­ko­me pa­ly­gin­ti pi­giai – už 42 tūks­tan­čius li­tų. Ta­čiau bu­vo la­bai ap­leis­ti, ant sto­gų me­džiai au­go,“ – pa­sa­ko­ja po­nas Arū­nas. – Pa­kei­tė­me fer­mos sto­gą, su­tvar­kė­me. Dvi sa­vai­tes be poil­sio su žmo­na dir­bo­me.“

Kai fer­ma bu­vo pa­ruoš­ta, pir­ko mė­si­nių gal­vi­jų li­mu­zi­nų. Juos par­si­ve­žė iš Pran­cū­zi­jos. To­kiu ūki­nin­ka­vi­mu, kaip pa­ts A. Rut­kaus­kas sa­ko, už­si­krė­tė nuo vie­no Tel­šių ra­jo­no ūki­nin­ko.

Šiuo me­tu Rut­kaus­kai lai­ko 43 mė­si­nius gal­vi­jus. Lai­ko­mi ant gi­laus krai­ko. Kas pen­kios sa­vai­tės mėš­las pa­ša­li­na­mas.

Dek­la­ruo­ja 43 hek­ta­rus dir­ba­mos žer­mės ir pie­vų bei ga­nyk­lų. Nuo­sa­vos že­mės tu­ri tik 15 hek­ta­rų. Kad su­si­da­ry­tų bent toks plo­tas pir­ko tre­je­tą so­dy­bų.

Jau­nų ūki­nin­kų tiks­las tu­rė­ti 120 hek­ta­rų že­mės ir apie 80 li­mu­zi­nų veis­lės patelių, ku­rios ves­tų jau­nik­lius. Šiuo me­tu tu­ri tik 30 li­mu­zi­nų pa­te­lių.

„Jau už­sa­ky­ti ir ver­še­liai, kuriuos dar tik atsives – apie li­mu­zi­nų veis­lės po­pu­lia­ru­mą Lie­tu­vo­je ir Lat­vi­jo­je kal­ba po­nas Arū­nas. – Šios veis­lės gy­vū­nų dar nė­ra tiek, kad pa­ten­kin­tų po­rei­kį."

Už veis­li­nį bu­liu­ką jau­nas ūki­nin­kas gau­na apie 3000 eu­rų. Ku­rie gy­vu­liai ne­tin­ka veis­lei, au­gi­na­mi mė­sai. Sker­die­ną par­duo­da per Lie­tu­vos eko­lo­gi­nių mė­si­nių gal­vi­jų aso­cia­ci­ją. Už ki­log­ra­mą pa­vyks­ta gau­ti iki 11 eu­rų.

Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas įsi­ti­ki­nęs, jog li­mu­zi­nų au­gi­ni­mas neš pa­sto­vų pel­ną ir duos pa­ja­mas.

Ne­se­niai Rut­kaus­kai nu­pir­ko už­da­ry­tos Stul­gių mo­kyk­los pa­sta­tą. Čia ke­ti­na įkur­ti mė­sos iš­pjaus­ty­mo ce­che­lį.

Kur­ti ūkį gy­ve­nant Kau­ne nė­ra pa­pras­ta. Vi­si sa­vait­ga­liai Stul­giuo­se. Kar­tais ten­ka su­grįž­ti ir vi­du­ry sa­vai­tės. Su žmo­na Ra­sa ap­si­sto­ja kiek­vie­nas pas sa­vo tė­vus. „Fer­ma per vi­du­rį,“ – juo­kau­ja ūki­nin­kas. – Nuo rug­sė­jo vėl vi­si va­žiuo­si­me į Kau­ną. Dar ke­le­tą me­tų ši­taip gy­ven­si­me, kol ūkis su­stip­rės. Kai su­stip­rės, tik­riau­siai, per­si­kel­si­me į Stul­gius, gy­ven­si­me tik iš ūki­nin­ka­vi­mo.“

Li­mu­zi­nų jau ne­bū­ti­na va­žiuo­ti į Pran­cū­zi­ją ar Vo­kie­ti­ją

Pir­mie­ji veis­li­nių mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jai li­mu­zi­nus ve­žė­si iš Vo­kie­ti­jos ir Pran­cū­zi­jos. Da­bar jų ūkiuo­se jau vei­sia­mi šios rū­šies gal­vi­jai.

Vie­nas iš di­džiau­sių mė­si­nių gal­vi­jų au­gin­to­jų Ūpai­nių kai­mo ūki­nin­kas Vy­tau­tas Bar­kaus­kas jau tu­ri apie pust­re­čio šim­to li­mu­zi­nų. Iš jo šių gal­vi­jų nu­si­pir­ko vai­gu­viš­kiai ūki­nin­kai Onu­tė ir Kas­ty­tis And­ru­liai, prieš ke­lias sa­vai­tes par­da­vę len­kams ke­lias de­šim­tis mel­žia­mų kar­vių ir nu­spren­dę keis­ti ūkio kryp­tį – au­gin­ti mė­si­nius gal­vi­jus.

Į Ūpai­nius veis­li­nių gal­vi­jų at­va­žiuo­ja pirk­ti ir už­sie­nie­čiai.

Jau mi­nė­tas stul­giš­kis ūki­nin­kas Arū­nas Rut­kaus­kas pa­sa­ko­ja, jog veis­li­niais gal­vi­jais la­bai do­mi­si lat­viai.

Kol kas veis­li­nių mė­si­nių gal­vi­jų po­rei­kis yra di­des­nis ne­gu pa­siū­la. Ta­čiau dau­gė­ja ūkių, au­gi­nan­čių ne tik li­mu­zi­nus, bet ir aub­ra­kus, Ša­ro­lė veis­lės mė­si­nius gal­vi­jus.

Au­to­rės nuo­tr.

BAN­DA: Di­džiau­sią li­mu­zi­nų ban­dą tu­ri Ūpai­nių kai­mo ūki­nin­kas Vy­tau­tas Bar­kaus­kas.

DARBŠ­TU­MAS: Sa­ly­tė ir Pet­ras Bud­rec­kiai sa­vo ran­ko­mis su­kū­rė ūkį, įsi­gi­jo gy­vu­lių, tech­ni­kos, pa­si­sta­tė na­mus, su­tvar­kė ap­lin­ką.

SU­MA­NU­MAS: Ra­sa ir Arū­nas Rut­kaus­kai mė­si­nių gal­vi­jų ūkį Stul­giuo­se su­kū­rė pa­tys gy­ven­da­mi Kau­ne. Vi­du­ry­je jų sū­nus Ei­man­tas.

PRI­JAU­KI­NI­MAS: Ra­sos ir Arū­no Rut­kaus­kų li­mu­zi­nai mėgs­ta glos­ty­mą. To­kiu bū­du gal­vi­jus jau­ki­na jų sū­nus Ei­man­tas.

ŠA­RO­LE: Ūki­nin­kai Bud­rec­kiai ša­ro­le veis­lės gal­vi­jus iš­siau­gi­no veis­li­nių gal­vi­jų sper­ma sėk­lin­da­mi juod­mar­ges mel­žia­mas kar­ves.