
Naujausios
CENTAS PRIE CENTO
Žemdirbiai randa alternatyvą pieno ūkiui
Prieš keletą metų Kelmės rajonas garsėjo kaip daugiausia melžiamų karvių laikantis kraštas. Tačiau katastrofiškai mažėjant pieno kainoms, rajone daugėja mėsinių galvijų augintojų. Senieji pieno ūkiai prie naujos ūkio šakos pereina palaipsniui, naujieji iš karto kuria ne pieno, o mėsinių galvijų ūkį.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Veislinius galvijus išsiaugina patys
Šalia Kražių prigludusiame Adampolės kaime gyvenantys Salytė ir Petras Budreckiai dar laiko 16 piendavių karvių. Kasdien parduoda po 300 kilogramų pieno. Už kilogramą gauna tik po 11,8 cento.
„Didžiausia kaina, kokią esame gavę už pieną, 90 lito centų. Tuomet iš pieno ūkio buvo galima gyventi, statyti, plėstis, – pasakoja Petras Budreckis. – Kai įvedė eurą, dar mokėdavo po 16 euro centų. Dabar kaina visiškai niekinga. Ganyklos – už 4 kilometrų nuo namų. Rytą vakarą važinėjame melžti. Pieną vežame į punktą. Darbo daug. Pašarų ruošimas kainuoja nemažus pinigus. O pajamų iš pieno, galima sakyti, nėra.“
Kol už pieną mokėjo daugiau, Budreckiai ūkio reikmėms pasiėmė paskolą. Pasiskaičiavo, jog iš pajamų už pieną padengs paskolą ir dar liks. Deja, dabar ir paskolai tenka iš mėsinių galvijų pridurti.
Šiuo metu ūkininkai turi 42 mėsinius Šarolė veislės galvijus. Septynios karvės su mažais veršeliais. Veislinių galvijų ūkininkas nepirko. Juodmarges pienines karves sėklino Šarolė bulių sperma ir per keletą kartų išsigrynino mėsinių galvijų veislė.
Dabar grynaveisles telyčaites Budreckiai pasilieka – jos veda Šarolė veislės palikuonis. Buliukus peni ir parduoda mėsai.
Kadangi ūkininkas nepriklauso Mėsinių galvijų asociacijai, galvijus parduoda savarankiškai. Už kilogramą gyvo svorio gauna apie pusantro euro. Parduoda maždaug 700 kilogramų sveriančius buliukus. Už vieną išeina apie tūkstantis eurų.
„Turime apyvartinių lėšų,“ – džiaugiasi ūkininkas.
Kol turi įsipareigojimų, Budreckiai dar apie porą metų nenaikins pieno ūkio, tačiau palaipsniui jį mažins ir kasmet augins vis daugiau mėsinių galvijų.
Dirba visa šeima, drauge gyvena keturios kartos
Salytė ir Petras Budreckiai darbininkų nesamdo. Ponas Petras pasakoja, jog ūkininkauti buvo įpratęs nuo jaunystės. Juk nebuvo kaimo žmogaus, kuris nedirbtų bent šešiasdešimties arų sklypelio ir nelaikytų gyvulių. Tą patį darė ir Budreckiai, nors Salytė dirbo kultūros namuose, Petras kolūkyje vairuotoju.
Patirtis praverčia. Ūkininkas dabar valdo visą techniką. Deklaravo 90,51 hektaro pasėlių ir ganyklų bei pievų. Iš pradžių ūkininkavę nedrąsiai. Pradėję nuo poros hektarų žemės ir penkių karvių. Paskui paveldėjo tėvų žemės Paplūsčiuose. Po gabaliuką pirko iš valstybės. 25 hektarus nuomojasi iš Berlyne gyvenančio žmogaus.
Darbuojasi su žmona, padeda drauge su tėvais gyvenantis sūnus Donatas su marčia Vaida bei gimnazijoje dar besimokantis sūnus Aurimas.
Veterinarijos magistro diplomą turintis Donatas dirba Krekenavos agrofirmoje, laisvu laiku darbuojasi ir ūkyje. Po vienu stogu, šalia Medžiokalnio, gyvena keturios Budreckių kartos: ponios Salytės mama, patys Budreckiai, jų sūnaus Donato šeima su savo dukrele – senosios močiutės proanūke.
Budreckiai išaugino tris sūnus. Ūkį turės kam palikti. Deja, ir ūkininkų šeimoje yra emigrantų. Sūnus Tomas jau daug metų gyvena Norvegijoje. Ten dirba statybose. Parvažiavęs stebisi, kaip tėvai ir broliai Lietuvoje dar išgyvena.
„Išgyvenam. Tenka išgyventi. Juk ne ant gatvės, kaime gyvename. Savas pienas, sava mėsa, savos daržovės. O norėdamas pelno, turi kaskart galvoti, keistis, prisitaikyti prie rinkos pokyčių,“ – sakė ponas Petras.
Iš didmiesčio – į tėviškę
Rasa ir Arūnas Rutkauskai gyvena Kaune. Arūnas baigė veterinarijos mokslus. Vadovauja Lietuvos Ekologinių mėsinių galvijų asociacijai. Abu su žmona kilę iš Vaidatonių kaimo šalia Stulgių.
Stulgiuose nusprendė kurti ūkį. Nupirko buvusias kolūkio mechanines dirbtuves. „Pastatus nupirkome palyginti pigiai – už 42 tūkstančius litų. Tačiau buvo labai apleisti, ant stogų medžiai augo,“ – pasakoja ponas Arūnas. – Pakeitėme fermos stogą, sutvarkėme. Dvi savaites be poilsio su žmona dirbome.“
Kai ferma buvo paruošta, pirko mėsinių galvijų limuzinų. Juos parsivežė iš Prancūzijos. Tokiu ūkininkavimu, kaip pats A. Rutkauskas sako, užsikrėtė nuo vieno Telšių rajono ūkininko.
Šiuo metu Rutkauskai laiko 43 mėsinius galvijus. Laikomi ant gilaus kraiko. Kas penkios savaitės mėšlas pašalinamas.
Deklaruoja 43 hektarus dirbamos žermės ir pievų bei ganyklų. Nuosavos žemės turi tik 15 hektarų. Kad susidarytų bent toks plotas pirko trejetą sodybų.
Jaunų ūkininkų tikslas turėti 120 hektarų žemės ir apie 80 limuzinų veislės patelių, kurios vestų jauniklius. Šiuo metu turi tik 30 limuzinų patelių.
„Jau užsakyti ir veršeliai, kuriuos dar tik atsives – apie limuzinų veislės populiarumą Lietuvoje ir Latvijoje kalba ponas Arūnas. – Šios veislės gyvūnų dar nėra tiek, kad patenkintų poreikį."
Už veislinį buliuką jaunas ūkininkas gauna apie 3000 eurų. Kurie gyvuliai netinka veislei, auginami mėsai. Skerdieną parduoda per Lietuvos ekologinių mėsinių galvijų asociaciją. Už kilogramą pavyksta gauti iki 11 eurų.
Veterinarijos gydytojas įsitikinęs, jog limuzinų auginimas neš pastovų pelną ir duos pajamas.
Neseniai Rutkauskai nupirko uždarytos Stulgių mokyklos pastatą. Čia ketina įkurti mėsos išpjaustymo cechelį.
Kurti ūkį gyvenant Kaune nėra paprasta. Visi savaitgaliai Stulgiuose. Kartais tenka sugrįžti ir vidury savaitės. Su žmona Rasa apsistoja kiekvienas pas savo tėvus. „Ferma per vidurį,“ – juokauja ūkininkas. – Nuo rugsėjo vėl visi važiuosime į Kauną. Dar keletą metų šitaip gyvensime, kol ūkis sustiprės. Kai sustiprės, tikriausiai, persikelsime į Stulgius, gyvensime tik iš ūkininkavimo.“
Limuzinų jau nebūtina važiuoti į Prancūziją ar Vokietiją
Pirmieji veislinių mėsinių galvijų augintojai limuzinus vežėsi iš Vokietijos ir Prancūzijos. Dabar jų ūkiuose jau veisiami šios rūšies galvijai.
Vienas iš didžiausių mėsinių galvijų augintojų Ūpainių kaimo ūkininkas Vytautas Barkauskas jau turi apie pustrečio šimto limuzinų. Iš jo šių galvijų nusipirko vaiguviškiai ūkininkai Onutė ir Kastytis Andruliai, prieš kelias savaites pardavę lenkams kelias dešimtis melžiamų karvių ir nusprendę keisti ūkio kryptį – auginti mėsinius galvijus.
Į Ūpainius veislinių galvijų atvažiuoja pirkti ir užsieniečiai.
Jau minėtas stulgiškis ūkininkas Arūnas Rutkauskas pasakoja, jog veisliniais galvijais labai domisi latviai.
Kol kas veislinių mėsinių galvijų poreikis yra didesnis negu pasiūla. Tačiau daugėja ūkių, auginančių ne tik limuzinus, bet ir aubrakus, Šarolė veislės mėsinius galvijus.
Autorės nuotr.
BANDA: Didžiausią limuzinų bandą turi Ūpainių kaimo ūkininkas Vytautas Barkauskas.
DARBŠTUMAS: Salytė ir Petras Budreckiai savo rankomis sukūrė ūkį, įsigijo gyvulių, technikos, pasistatė namus, sutvarkė aplinką.
SUMANUMAS: Rasa ir Arūnas Rutkauskai mėsinių galvijų ūkį Stulgiuose sukūrė patys gyvendami Kaune. Viduryje jų sūnus Eimantas.
PRIJAUKINIMAS: Rasos ir Arūno Rutkauskų limuzinai mėgsta glostymą. Tokiu būdu galvijus jaukina jų sūnus Eimantas.
ŠAROLE: Ūkininkai Budreckiai šarole veislės galvijus išsiaugino veislinių galvijų sperma sėklindami juodmarges melžiamas karves.