Ar taip buvo, ar tik pasivaideno?..

Ar taip bu­vo, ar tik pa­si­vai­de­no?..

Praė­ju­sią sa­vai­tę, Šau­kė­nų kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kės Ele­nos Bur­du­lie­nės ini­cia­ty­va ir rū­pes­čiu, Kel­mės ra­jo­ne lan­kė­si ki­no ak­to­rius Juo­zas Bud­rai­tis, gi­męs ir ke­tverius pir­muo­sius me­tus au­gęs ne­to­li Šau­kė­nų, Lie­py­nų kai­me.

Po ap­si­lan­ky­mo tė­viš­kė­je, ki­to­se pri­si­mi­ni­mų ku­pi­no­se vie­to­se, va­ka­re įvy­ko ak­to­riaus su­si­ti­ki­mas su šau­kė­niš­kiais.

J. Bud­rai­tis pa­sa­ko­jo apie sva­jo­nes tap­ti chi­rur­gu, į gy­ve­ni­mą įlin­du­sią ki­no bak­te­ri­ją, gim­ti­nės at­ra­di­mą iš nau­jo po dau­ge­lio me­tų ir di­de­lį, tik­rą su­si­rū­pi­ni­mą dėl Lie­tu­vos.

Da­lia KAR­­PA­­VI­­ČIE­­NĖ

daliak@skrastas.lt

„Ar taip bu­vo, ar tik pa­si­vai­de­no?“ – Juo­zas Bud­rai­tis tvir­ti­no daž­nai pa­gau­nan­tis sa­vęs klau­sian­tis be­ne reikš­min­giau­sio gy­ve­ni­mo klau­si­mo. Kad ir apie vai­kys­tę Lie­py­nuo­se. Ką ga­li at­si­min­ti tre­jų, ket­ve­rių me­tų žmo­gu­tis iš ten pra­leis­tų me­tų?

Pa­sa­ko­jo: spa­lio 6 die­ną stuk­te­lės 76-eri. Gy­ve­ni­mas ėjo ir praė­jo, ne­pas­te­bė­jo – kaip. Ge­rai, kad li­ko šioks toks pėd­sa­kas – dvi fi­gū­rė­lės – sū­naus ir duk­ters.

Dar­bą dir­bo, kaip ir kiek­vie­nas. Iš es­mės, mes vi­si, sa­kė ak­to­rius, da­ro­me tą pa­tį – gy­ve­na­me kas­die­ny­bę. Vie­niems se­ka­si leng­viau, ki­tiems – sun­kiau. Vi­sa nuo cha­rak­te­rio pri­klau­so. Pas­ta­ra­sis neat­sie­ja­mas nuo ge­nų. Cha­rak­te­ris – mū­sų li­ki­mas. Daž­nai, tie­sa, ga­li­me pa­da­ry­ti ge­riau, ne­gu pa­da­ro­me. Kar­tais ne­pas­te­bi­me smulk­me­nų, ku­rios da­ro gy­ve­ni­mą la­bai įdo­mų.

At­min­ty­je ak­to­riui gi­liai įstri­gęs jo, dar vi­sai ma­žo, ėji­mas ke­liu su tė­vu. Ant ke­lio gu­lė­jo ak­muo. Per­žen­gęs per ak­me­nį, su­lau­kė tė­vo pa­lie­pi­mo paim­ti ak­me­nį ir nu­mes­ti į ša­li­ke­lę. Kad kas nors ki­tas neužk­liū­tų. Smulk­me­na?

„Aš vi­są gy­ve­ni­mą sten­giau­si gy­ven­ti bū­tent pa­gal šią už­ko­duo­tą smulk­me­ną-ne­smulk­me­ną“, – sa­kė. Daug ak­me­nų nuo ke­lio į ša­li­ke­les ne­šė.

At­si­tin­ka daug da­ly­kų, ku­rie, tvir­ti­na Juo­zas Bud­rai­tis, nuo mū­sų ne­prik­lau­so. Kai bai­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­to Tei­sės fa­kul­te­tą ir ruo­šė­si tap­ti ad­vo­ka­tu, į jo gy­ve­ni­mą atė­jo ki­nas.

„Ki­no bak­te­ri­ja įlin­do. Nuo ge­rų dvi­de­šim­ties me­tų pra­dė­jau bū­ti ki­ne. Ki­nas ta­po ma­no gy­ve­ni­mu“, – šyp­te­lė­jo.

Ne­si­vai­kė po­pu­lia­ru­mo. Gy­ve­ni­mą skai­čia­vo ne nu­gy­ven­tais me­tais, o su­vai­din­tais fil­mais.

„Aiš­kiai ži­nau, kad ma­no sū­nus Mar­ty­nas gi­mė 1969 me­tais, nes tais me­tais kur­tas fil­mas „Bir­že­lis – va­sa­ros pra­džia“. Praė­jus sa­vai­tei po sū­naus gi­mi­mo, iš­vy­kau fil­muo­tis į Es­ti­ją. Ten įvy­ko skau­di ne­lai­mė – nu­griu­vo­me kar­tu su ark­liu, be­si­leis­da­mi nuo skar­džio. Lū­žo ma­no stu­bu­ras, ki­ti kau­lai. Dvi­gu­bų po­jū­čių 1969-ie­ji“, – pa­sa­ko­jo ak­to­rius.

Žmo­gus pa­si­džiau­gia su­teik­ta ma­lo­ne, o pa­skui pa­rei­ka­lau­ja­ma už ją su­mo­kė­ti.

J. Bud­rai­tis nė­ra bai­gęs jo­kios ak­to­ri­nės mo­kyk­los. Ak­to­riaus pro­fe­si­ja nie­kuo­met ir ne­ža­vė­jo. Te­ko mąs­ty­mo me­ną prieš ki­no ka­me­ras įgy­ti pra­ktiš­kai, pa­laips­niui. Teat­ro ak­to­rius tu­ri mo­kė­ti per­si­kū­ny­ti – pa­me­luo­ti žiū­ro­vui, kad pra­virk­tų. Ki­nas – gy­ve­ni­mas, ku­ris at­si­spin­di ta­vy­je per akis, iš­raiš­ką. Bu­vo įdo­mu, ma­tyt, pa­vy­ko. Pa­siū­ly­mų vai­din­ti nie­kuo­met ne­trū­ko.

Nuo vai­kys­tės sva­jo­jo tap­ti chi­rur­gu – ypa­tin­gu žmo­gu­mi, ga­lin­čiu iš­gel­bė­ti ki­tą žmo­gų. Tie­siog klie­dė­jo šia sva­jo­ne, var­les skros­da­vo. Pri­si­pir­ko kny­gų apie žmo­gaus ana­to­mi­ją, vi­daus li­gų diag­nos­ti­ką, spe­cia­lią­ją te­ra­pi­ją ir pa­to­lo­gi­ją. Bu­vo pri­si­skai­tęs ga­ly­bę me­di­ci­ni­nės li­te­ra­tū­ros.

„Ži­no­jau vi­sas li­gas, ir pa­ts, ko ge­ro, vi­so­mis sir­gau. Paaug­lys, bū­da­vo, per Švėkš­nos, ku­rio­je tuo me­tu gy­ve­no­me, par­ką ei­nu ir esu įsi­ti­ki­nęs, jog vi­są gro­žį pa­sku­ti­nį sy­kį ma­tau. Nes ser­gu džio­va ir tuoj mir­siu. Ma­ma lie­pė vi­sas kny­gas apie me­di­ci­ną mes­ti lau­kan, kad iš tik­rų­jų ne­su­sirg­čiau, li­gų neį­si­kal­bė­čiau“, – sa­kė.

Bū­si­ma­sis ak­to­rius vi­suo­met la­bai mė­go ste­bė­ti ap­lin­ką. Steng­da­vo­si neį­min­ti į spjū­vį, ran­kas plau­da­vo de­šim­tis kar­tų per die­ną, du­rų ran­ke­nas al­kū­nė­mis ati­da­ri­nė­da­vo. Bu­vo, kaip pa­ts sa­ko, sa­vo­tiš­kai kvaiš­te­lė­jęs.

Da­bar gy­ve­na jam įdo­mų gy­ve­ni­mą – nuo ry­to iki va­ka­ro. Pap­ras­čiau­siai gy­ve­na.

Vi­sos ži­nios, pa­sak ak­to­riaus, gy­ve­ni­me pra­ver­čia. To­dėl ir tei­sės stu­di­jos Juo­zui Bud­rai­čiui bu­vo tik į nau­dą.

Kai at­lik­da­mas tar­dy­to­jo pra­kti­ką ka­lė­ji­me bend­ra­vo su nu­si­kal­tė­liais, su­pra­to: la­bai di­de­lis moks­las yra ste­bė­ti žmo­gų, pa­ban­dy­ti su­ži­no­ti tai, ką rei­kia, ne­žiū­rė­da­mas į akis. Vis­ko juk ga­li bū­ti, ga­li nu­si­kal­tė­lis bū­ti psi­cho­lo­giš­kai už pa­tį tar­dy­to­ją stip­res­nis.

Blo­giems žmo­nėms įspū­dį ga­li da­ry­ti tik jė­ga. Gar­sus fi­lo­so­fas A. Šo­pen­haue­ris yra sa­kęs, jog ne tas tei­sus, ku­ris sa­ko tei­sy­bę, bet tas, ku­ris gar­siau­siai šau­kia. To­kia iš­min­ti­mi nau­do­ja­si da­lis po­li­ti­kų. Šne­ka, šne­ka, o kai rei­kia ką nors konk­re­čiai pa­da­ry­ti – į krū­mus. To­dėl, ak­to­rius sa­ko, mū­sų vals­ty­bė­je da­ro­si ne­jau­ku.

Keis­ti ir emig­ra­ci­jos prie­žas­čių ieš­ko­ji­mai. Ne­gi neaiš­ku, ko­dėl žmo­nės pa­lie­ka sa­vo na­mus? Kas­die­ny­bė­je mū­sų emig­ra­ci­jos šak­nys. Žmo­gus yra nie­kas: ne­ma­to­mas, neuž­jau­čia­mas, pa­lik­tas be dė­me­sio ir rū­pes­čio. Kai ne­si­rū­pi­na­ma žmo­gu­mi, ly­giai toks pat li­ki­mas iš­tin­ka ir vi­są vals­ty­bę. Vi­si ga­lai su­len­da į ki­še­nes.

„Ko žmo­nės ei­na į par­ti­jas? Už­ka­riau­ti val­džią ir ką nors pa­si­grob­ti. Ne­no­rė­čiau tvir­tin­ti, jog vi­si yra gro­buo­nys, bet tei­suo­lių li­kę la­bai ne­daug. Kaip ke­lios bal­tos var­nos tarp bū­rių juo­dų­jų“, – sa­kė.

Ak­to­riui kas die­ną vis la­biau rū­pi kiek­vie­no žmo­gaus pa­sau­lis, bet dar la­biau jam ne­ra­mu: o kas bus su Lie­tu­va? Ne­ži­no, to­dėl dar bai­siau. Iš­gy­ve­na vi­sa esy­be. Ke­lia siau­bą pi­ni­gų švais­ty­mas, ga­ly­bė biu­rok­ra­tų.

Kam Lie­tu­vai ma­žiau nei su trim mi­li­jo­nais gy­ven­to­jų rei­kia net 141 Sei­mo na­rio? Kad už di­de­les al­gas ten sė­dė­tų ir tar­pu­sa­vy­je rie­tų­si?

„Jie var­giai ar apie mus, žmo­ge­lius, gal­vo­ja“, – krai­pė gal­vą.

J. Bud­rai­tis ne sy­kį gir­dė­jęs ir šiaip ži­no, jog šių die­nų jau­ni­mas, jį ir jo bend­raam­žius, gy­ve­nu­sius ir dir­bu­sius oku­puo­tos vals­ty­bės lai­kais, va­di­na ko­la­bo­ran­tais.

„Bet mes gy­ve­no­me, dir­bo­me, dau­giau­sia per in­te­li­gen­ti­ją iš­li­ko lie­tu­vių kal­ba. Juk ne­ga­lė­jo­me iš­nyk­ti. O iš kur at­si­ra­do tas tei­su­sis jau­ni­mas? Bu­vo to­kie lai­kai, kai rei­kė­jo pri­si­tai­ky­ti. Prie­šin­gu at­ve­ju bū­tu­me su­min­dy­ti ir ap­skri­tai su­nai­kin­ti. Nie­ko juk ne­bū­tų reiš­kę ir vi­sus lie­tu­vius iš­trem­ti į Si­bi­rą“, – svars­tė.

Pri­si­mi­nė gar­sų­jį Vy­tau­to Ža­la­ke­vi­čiaus fil­mą „Nie­kas ne­no­rė­jo mir­ti“. Da­bar daug kas kal­ti­na fil­mo kū­rė­jus dėl po­ka­rio Lie­tu­vos is­to­ri­jos vaiz­da­vi­mo. Bet tuo me­tu svar­biau­sia už­duo­tis žmo­gui bu­vo iš­gy­ven­ti. „Pa­me­na­te ak­to­riaus Bro­niaus Bab­kaus­ko he­ro­jaus klau­si­mą: „Tai ką man da­bar da­ry­ti: art ar neart?“ Ly­giai tas pa­ts klaus­ti: „bū­ti ar ne­bū­ti?“. Rei­kia ar­ti. Ir bū­ti. Vi­sais lai­kais rei­kia ar­ti že­mę ir gy­ven­ti.“

Kar­tais jį api­man­ti ne­vil­tis. Ne­no­ri net iš na­mų išei­ti. Ge­riau sė­dė­ti ty­lo­je, ne­si­klau­sy­ti ra­di­jo, ne­žiū­rė­ti te­le­vi­zo­riaus. Už­siim­ti ma­lo­niais da­ly­kais, ku­rie dar li­ko. Ir vis­kas. Bet ra­my­bės vis ne­duo­da klau­si­mas: „Ar esu tei­sus? Ar ga­li­ma taip elg­tis? Jei už­merk­si akis ir ne­žiū­rė­si į tai, kas vyks­ta, ne­ban­dy­si kaž­ką da­ry­ti, kad to ne­be­bū­tų, tai nie­kas ir ne­si­keis. Nors ne – kei­sis, bus dar blo­giau, jei vi­si sė­dė­si­me ne­ju­dė­da­mi ir už­si­mer­kę.“

Pa­vil­nio par­ke sta­to gy­ve­na­muo­sius na­mus už­draus­to­je zo­no­je. Sta­ty­bos vyks­ta, o ki­ti po­nai ana­li­zuo­ja, kaip jos ga­li vyk­ti, kas lei­do, rei­kia kuo sku­biau už­draus­ti. Bet be­svars­tant, žiū­rėk, įsi­ga­lio­ja se­na­ties ter­mi­nas, ir vis­kas lie­ka kaip bu­vę. Ne­ga­na to – ir ki­tur sta­to, ne­pai­sy­da­mi pa­mink­lų ir jų ap­sau­gos.

Tra­ge­di­ja ir ko­me­di­ja, Juo­zo Bud­rai­čio tei­gi­mu – tas pa­ts. Vis­kas at­lie­ka­ma rim­tu vei­du. Per di­de­lis rim­tu­mas bū­na la­bai juo­kin­gas. Ak­to­rius dėl sa­vo rim­tu­mo ko­miš­kuo­se vaid­me­ny­se su­lauk­da­vo prie­kaiš­tų, bet ra­miai at­sa­ky­da­vo: toks jau esąs. Ir ki­ne, ir gy­ve­ni­me.

„Aš ap­skri­tai ne­no­riu vie­šu­mo. Esu su­si­trau­kęs, len­du į kam­pus, sten­giuo­si, kad nie­kas ne­pa­ma­ty­tų. Gal tik da­bar, ant se­nat­vės, šiek tiek įsi­drą­si­nau prieš žmo­nes kal­bė­ti. Bet kiek­vie­ną­syk man – ne­jau­ku, mu­ša pra­kai­tas, nors ir ke­li klau­sy­to­jai bū­tų. Ge­riau jūs pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve“, – pra­šė.

Apie gim­­ti­­nę

Nors J. Bud­rai­tis gi­mė Lie­py­nų kai­me ne­to­li Šau­kė­nų, dar vi­sai ma­žą jį tė­vai iš­si­ve­žė į Klai­pė­dą. Nuo 15 iki 19 me­tų pra­lei­do Švėkš­no­je.

„Ši­lu­tės ra­jo­ne sa­ko, kad aš jų kraš­tie­tis, kvie­čia į kraš­tie­čių suei­gas. Ir Kel­mė ma­ne kvie­tė. Aš ne­prieš­ta­rau­ju. Ga­lų ga­le – esu lie­tu­vis, ne­svar­bu, ar nuo Šau­kė­nų, ar nuo Ši­lu­tės, ar nuo Klai­pė­dos“, – šyp­so­jo­si.

Ta­čiau ši vieš­na­gė Kel­mės ra­jo­ne bu­vu­si ki­to­kia, ak­to­rių la­bai su­jau­di­no.

„Esu su­krės­tas iki šir­dies gel­mių. Pa­so­di­nau ąžuo­liu­ką bu­vu­sio­je tė­ve­lio že­mė­je. Dė­ko­ju mu­zie­ji­nin­kei Ele­nai Bur­du­lie­nei, vi­siems, su­grą­ži­nu­siems ma­ne į tik­rą­ją tė­viš­kę. Ąžuo­liu­kas da­bar – trau­kian­čio­ji jė­ga, dar ir dar kar­tą kvie­sian­ti su­grįž­ti“, – sa­kė ak­to­rius Juo­zas Bud­rai­tis, il­gai bend­ra­vęs su sa­vo kraš­to žmo­nė­mis – šau­kė­niš­kiais.

Au­to­rės nuo­tr.

GIM­TI­NĖ: Po vieš­na­gės Kel­mės ra­jo­ne ki­no žmo­gu­mi sa­ve va­di­nan­tis Juo­zas Bud­rai­tis sa­kė ta­ry­tum su­grį­žęs į sa­vo tė­viš­kę da­bar jau iš­ny­ku­sia­me Lie­py­nų kai­me. Dar ir dar kar­tą su­grįž­ti kvies bu­vu­sio­je tė­ve­lio že­mė­je pa­so­din­tas ąžuo­liu­kas.