
Naujausios
Ar taip buvo, ar tik pasivaideno?..
Praėjusią savaitę, Šaukėnų kraštotyros muziejaus muziejininkės Elenos Burdulienės iniciatyva ir rūpesčiu, Kelmės rajone lankėsi kino aktorius Juozas Budraitis, gimęs ir ketverius pirmuosius metus augęs netoli Šaukėnų, Liepynų kaime.
Po apsilankymo tėviškėje, kitose prisiminimų kupinose vietose, vakare įvyko aktoriaus susitikimas su šaukėniškiais.
J. Budraitis pasakojo apie svajones tapti chirurgu, į gyvenimą įlindusią kino bakteriją, gimtinės atradimą iš naujo po daugelio metų ir didelį, tikrą susirūpinimą dėl Lietuvos.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
„Ar taip buvo, ar tik pasivaideno?“ – Juozas Budraitis tvirtino dažnai pagaunantis savęs klausiantis bene reikšmingiausio gyvenimo klausimo. Kad ir apie vaikystę Liepynuose. Ką gali atsiminti trejų, ketverių metų žmogutis iš ten praleistų metų?
Pasakojo: spalio 6 dieną stuktelės 76-eri. Gyvenimas ėjo ir praėjo, nepastebėjo – kaip. Gerai, kad liko šioks toks pėdsakas – dvi figūrėlės – sūnaus ir dukters.
Darbą dirbo, kaip ir kiekvienas. Iš esmės, mes visi, sakė aktorius, darome tą patį – gyvename kasdienybę. Vieniems sekasi lengviau, kitiems – sunkiau. Visa nuo charakterio priklauso. Pastarasis neatsiejamas nuo genų. Charakteris – mūsų likimas. Dažnai, tiesa, galime padaryti geriau, negu padarome. Kartais nepastebime smulkmenų, kurios daro gyvenimą labai įdomų.
Atmintyje aktoriui giliai įstrigęs jo, dar visai mažo, ėjimas keliu su tėvu. Ant kelio gulėjo akmuo. Peržengęs per akmenį, sulaukė tėvo paliepimo paimti akmenį ir numesti į šalikelę. Kad kas nors kitas neužkliūtų. Smulkmena?
„Aš visą gyvenimą stengiausi gyventi būtent pagal šią užkoduotą smulkmeną-nesmulkmeną“, – sakė. Daug akmenų nuo kelio į šalikeles nešė.
Atsitinka daug dalykų, kurie, tvirtina Juozas Budraitis, nuo mūsų nepriklauso. Kai baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir ruošėsi tapti advokatu, į jo gyvenimą atėjo kinas.
„Kino bakterija įlindo. Nuo gerų dvidešimties metų pradėjau būti kine. Kinas tapo mano gyvenimu“, – šyptelėjo.
Nesivaikė populiarumo. Gyvenimą skaičiavo ne nugyventais metais, o suvaidintais filmais.
„Aiškiai žinau, kad mano sūnus Martynas gimė 1969 metais, nes tais metais kurtas filmas „Birželis – vasaros pradžia“. Praėjus savaitei po sūnaus gimimo, išvykau filmuotis į Estiją. Ten įvyko skaudi nelaimė – nugriuvome kartu su arkliu, besileisdami nuo skardžio. Lūžo mano stuburas, kiti kaulai. Dvigubų pojūčių 1969-ieji“, – pasakojo aktorius.
Žmogus pasidžiaugia suteikta malone, o paskui pareikalaujama už ją sumokėti.
J. Budraitis nėra baigęs jokios aktorinės mokyklos. Aktoriaus profesija niekuomet ir nežavėjo. Teko mąstymo meną prieš kino kameras įgyti praktiškai, palaipsniui. Teatro aktorius turi mokėti persikūnyti – pameluoti žiūrovui, kad pravirktų. Kinas – gyvenimas, kuris atsispindi tavyje per akis, išraišką. Buvo įdomu, matyt, pavyko. Pasiūlymų vaidinti niekuomet netrūko.
Nuo vaikystės svajojo tapti chirurgu – ypatingu žmogumi, galinčiu išgelbėti kitą žmogų. Tiesiog kliedėjo šia svajone, varles skrosdavo. Prisipirko knygų apie žmogaus anatomiją, vidaus ligų diagnostiką, specialiąją terapiją ir patologiją. Buvo prisiskaitęs galybę medicininės literatūros.
„Žinojau visas ligas, ir pats, ko gero, visomis sirgau. Paauglys, būdavo, per Švėkšnos, kurioje tuo metu gyvenome, parką einu ir esu įsitikinęs, jog visą grožį paskutinį sykį matau. Nes sergu džiova ir tuoj mirsiu. Mama liepė visas knygas apie mediciną mesti laukan, kad iš tikrųjų nesusirgčiau, ligų neįsikalbėčiau“, – sakė.
Būsimasis aktorius visuomet labai mėgo stebėti aplinką. Stengdavosi neįminti į spjūvį, rankas plaudavo dešimtis kartų per dieną, durų rankenas alkūnėmis atidarinėdavo. Buvo, kaip pats sako, savotiškai kvaištelėjęs.
Dabar gyvena jam įdomų gyvenimą – nuo ryto iki vakaro. Paprasčiausiai gyvena.
Visos žinios, pasak aktoriaus, gyvenime praverčia. Todėl ir teisės studijos Juozui Budraičiui buvo tik į naudą.
Kai atlikdamas tardytojo praktiką kalėjime bendravo su nusikaltėliais, suprato: labai didelis mokslas yra stebėti žmogų, pabandyti sužinoti tai, ką reikia, nežiūrėdamas į akis. Visko juk gali būti, gali nusikaltėlis būti psichologiškai už patį tardytoją stipresnis.
Blogiems žmonėms įspūdį gali daryti tik jėga. Garsus filosofas A. Šopenhaueris yra sakęs, jog ne tas teisus, kuris sako teisybę, bet tas, kuris garsiausiai šaukia. Tokia išmintimi naudojasi dalis politikų. Šneka, šneka, o kai reikia ką nors konkrečiai padaryti – į krūmus. Todėl, aktorius sako, mūsų valstybėje darosi nejauku.
Keisti ir emigracijos priežasčių ieškojimai. Negi neaišku, kodėl žmonės palieka savo namus? Kasdienybėje mūsų emigracijos šaknys. Žmogus yra niekas: nematomas, neužjaučiamas, paliktas be dėmesio ir rūpesčio. Kai nesirūpinama žmogumi, lygiai toks pat likimas ištinka ir visą valstybę. Visi galai sulenda į kišenes.
„Ko žmonės eina į partijas? Užkariauti valdžią ir ką nors pasigrobti. Nenorėčiau tvirtinti, jog visi yra grobuonys, bet teisuolių likę labai nedaug. Kaip kelios baltos varnos tarp būrių juodųjų“, – sakė.
Aktoriui kas dieną vis labiau rūpi kiekvieno žmogaus pasaulis, bet dar labiau jam neramu: o kas bus su Lietuva? Nežino, todėl dar baisiau. Išgyvena visa esybe. Kelia siaubą pinigų švaistymas, galybė biurokratų.
Kam Lietuvai mažiau nei su trim milijonais gyventojų reikia net 141 Seimo nario? Kad už dideles algas ten sėdėtų ir tarpusavyje rietųsi?
„Jie vargiai ar apie mus, žmogelius, galvoja“, – kraipė galvą.
J. Budraitis ne sykį girdėjęs ir šiaip žino, jog šių dienų jaunimas, jį ir jo bendraamžius, gyvenusius ir dirbusius okupuotos valstybės laikais, vadina kolaborantais.
„Bet mes gyvenome, dirbome, daugiausia per inteligentiją išliko lietuvių kalba. Juk negalėjome išnykti. O iš kur atsirado tas teisusis jaunimas? Buvo tokie laikai, kai reikėjo prisitaikyti. Priešingu atveju būtume sumindyti ir apskritai sunaikinti. Nieko juk nebūtų reiškę ir visus lietuvius ištremti į Sibirą“, – svarstė.
Prisiminė garsųjį Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Dabar daug kas kaltina filmo kūrėjus dėl pokario Lietuvos istorijos vaizdavimo. Bet tuo metu svarbiausia užduotis žmogui buvo išgyventi. „Pamenate aktoriaus Broniaus Babkausko herojaus klausimą: „Tai ką man dabar daryti: art ar neart?“ Lygiai tas pats klausti: „būti ar nebūti?“. Reikia arti. Ir būti. Visais laikais reikia arti žemę ir gyventi.“
Kartais jį apimanti neviltis. Nenori net iš namų išeiti. Geriau sėdėti tyloje, nesiklausyti radijo, nežiūrėti televizoriaus. Užsiimti maloniais dalykais, kurie dar liko. Ir viskas. Bet ramybės vis neduoda klausimas: „Ar esu teisus? Ar galima taip elgtis? Jei užmerksi akis ir nežiūrėsi į tai, kas vyksta, nebandysi kažką daryti, kad to nebebūtų, tai niekas ir nesikeis. Nors ne – keisis, bus dar blogiau, jei visi sėdėsime nejudėdami ir užsimerkę.“
Pavilnio parke stato gyvenamuosius namus uždraustoje zonoje. Statybos vyksta, o kiti ponai analizuoja, kaip jos gali vykti, kas leido, reikia kuo skubiau uždrausti. Bet besvarstant, žiūrėk, įsigalioja senaties terminas, ir viskas lieka kaip buvę. Negana to – ir kitur stato, nepaisydami paminklų ir jų apsaugos.
Tragedija ir komedija, Juozo Budraičio teigimu – tas pats. Viskas atliekama rimtu veidu. Per didelis rimtumas būna labai juokingas. Aktorius dėl savo rimtumo komiškuose vaidmenyse sulaukdavo priekaištų, bet ramiai atsakydavo: toks jau esąs. Ir kine, ir gyvenime.
„Aš apskritai nenoriu viešumo. Esu susitraukęs, lendu į kampus, stengiuosi, kad niekas nepamatytų. Gal tik dabar, ant senatvės, šiek tiek įsidrąsinau prieš žmones kalbėti. Bet kiekvienąsyk man – nejauku, muša prakaitas, nors ir keli klausytojai būtų. Geriau jūs papasakokite apie save“, – prašė.
Apie gimtinę
Nors J. Budraitis gimė Liepynų kaime netoli Šaukėnų, dar visai mažą jį tėvai išsivežė į Klaipėdą. Nuo 15 iki 19 metų praleido Švėkšnoje.
„Šilutės rajone sako, kad aš jų kraštietis, kviečia į kraštiečių sueigas. Ir Kelmė mane kvietė. Aš neprieštarauju. Galų gale – esu lietuvis, nesvarbu, ar nuo Šaukėnų, ar nuo Šilutės, ar nuo Klaipėdos“, – šypsojosi.
Tačiau ši viešnagė Kelmės rajone buvusi kitokia, aktorių labai sujaudino.
„Esu sukrėstas iki širdies gelmių. Pasodinau ąžuoliuką buvusioje tėvelio žemėje. Dėkoju muziejininkei Elenai Burdulienei, visiems, sugrąžinusiems mane į tikrąją tėviškę. Ąžuoliukas dabar – traukiančioji jėga, dar ir dar kartą kviesianti sugrįžti“, – sakė aktorius Juozas Budraitis, ilgai bendravęs su savo krašto žmonėmis – šaukėniškiais.
Autorės nuotr.
GIMTINĖ: Po viešnagės Kelmės rajone kino žmogumi save vadinantis Juozas Budraitis sakė tarytum sugrįžęs į savo tėviškę dabar jau išnykusiame Liepynų kaime. Dar ir dar kartą sugrįžti kvies buvusioje tėvelio žemėje pasodintas ąžuoliukas.