Bėgte į Lietuvą, pas vaidiles

Bėg­te į Lie­tu­vą, pas vai­di­les

Dra­bu­žių di­zai­ne­rė, tau­ti­nių kos­tiu­mų kū­rė­ja Vil­ma Ma­rė Cray­ton, nu­grio­vus Ber­ly­no sie­ną, kaip di­si­den­tė pa­si­trau­kė iš Lie­tu­vos ir ap­si­gy­ve­no Ame­ri­ko­je. Po ke­le­rių me­tų su­pra­to, ką pra­ra­du­si. Ir at­gal – bėg­te į Lie­tu­vą. Tė­vy­nė­je iš­bu­vo me­tus, kad vai­kai iš­mok­tų lie­tu­viš­kai.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Su Vil­ma Ma­re Cray­ton su­pa­žin­di­no jos sū­nus Au­gus­tas. Try­li­ka­me­tis ber­niu­kas Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir ama­tų kur­suo­se Kel­mė­je mo­kė­si drož­ti kau­kes pas rad­vi­liš­kie­tį mo­ky­to­ją Eu­ge­ni­jų Ar­bu­šaus­ką.

Na­gin­gas vai­kas pa­ro­dė sa­vo iš­drož­tą Už­ga­vė­nių kau­kę. At­va­žia­vęs iš Ame­ri­kos, ta­čiau pui­kiai, be jo­kio ak­cen­to kal­ba lie­tu­viš­kai. Gy­ve­na ne­to­li Niu­jor­ko. Ten mo­kyk­lo­je bai­gė še­šias kla­ses.

„Vie­ni ma­no se­ne­liai gy­ve­na Či­ka­go­je, ki­ti – Kau­ne, – pa­sa­ko­jo ber­niu­kas. – Su ma­ma ir se­su­te Ade­le kiek­vie­ną va­sa­rą at­va­žiuo­ja­me į Lie­tu­vą. Bū­na­me čia tris mė­ne­sius.“

Au­gus­tas pa­ly­di pas sa­vo ma­mą ir se­su­tę į kank­lių kla­sę. Kank­lė­mis skam­bi­na Au­gus­to ma­ma Vil­ma Ma­rė ir se­su­tė Ade­lė.

„Iš­vy­kau, ne­ver­tin­da­ma to, ką tu­riu, – su­sė­dus ra­miam po­kal­biui, nuo­šir­džiai pa­sa­ko­ja po­nia Vil­ma. – Bu­vau jau­na. Man rū­pė­jo ro­ken­ro­las, ma­dos. Tik vė­liau su­pra­tau, ką pra­ra­dau.

Kai gi­mė vai­kai, ne­no­rė­jau jų ati­duo­ti va­ka­rie­tiš­kai kul­tū­rai. Pra­dė­jau nar­šy­ti in­ter­ne­te. Ieš­ko­jau gi­lu­mi­nės, tik­ro­sios lie­tu­viš­kos kul­tū­ros. Su­ži­no­jau, jog tu­ri­me ir kri­vį, ir vai­di­les. Ta­da bėg­te į Lie­tu­vą.“

Lie­tu­vo­je gy­ve­no me­tus. Kad vai­kai iš­mok­tų tai­syk­lin­gai kal­bė­ti ir ra­šy­ti lie­tu­viš­kai, links­niuo­ti žo­džius.

Da­ly­va­vo Ro­mu­vos sto­vyk­lo­je. Čia at­ra­do se­ną­ją bal­tiš­ką­ją Lie­tu­vą – tik­rą­sias sa­vo šak­nis.

Vil­ma Cray­ton – dra­bu­žių di­zai­ne­rė, įmo­nės „Li­no mū­za“ sa­vi­nin­kė, ku­rian­ti ran­kų dar­bo li­ni­nius ga­mi­nius. Į Ame­ri­ką iš­vy­ko tu­rė­da­ma aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mą. Niu­jor­ke mo­kė­si iš nau­jo. Bai­gė Ma­dų ins­ti­tu­tą. Šiuo me­tu po­nia Vil­ma dau­giau­sia ku­ria tau­ti­nius kos­tiu­mus Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­tiems lie­tu­viams, me­no ko­lek­ty­vams.

Ir po ama­tų kur­sų Kel­mė­je su vai­kais va­žiuos į Ra­sei­nių ra­jo­no Sar­ge­lių kai­mą pas et­no­lo­gę Dai­vą Šeš­kaus­kai­tę. Drau­ge su ja ban­dys su­kur­ti se­no­vi­nį bal­tiš­ką kos­tiu­mą. Tai bus sce­ni­nis rū­bas. Ja­me ak­cen­tuos vai­sin­gu­mo sim­bo­lius, mo­te­riš­ku­mo ženk­lus.

Ame­ri­ko­je gy­ve­nan­ti di­zai­ne­rė et­no­lo­gei pa­siū­lė dra­bu­žius kur­ti iš sloks­niuo­ja­mos li­no me­džia­gos, kai pra­vė­rus vir­šu­ti­nį sluoks­nį at­si­ve­ria ženk­las, sim­bo­lis.

„Man kaip me­ni­nin­kei rei­kia ori­gi­na­lu­mo, – pa­sa­ko­ja di­džiu­lė­je ša­ly­je ne­ma­žą kon­ku­ren­ci­ją pa­ti­rian­ti di­zai­ne­rė. – Pa­sau­ly­je pla­ti­nu bal­tiš­ką­jį sti­lių, bal­tiš­ką­ją es­te­ti­ką ir kul­tū­rą. Gal­būt tuo ir esu įdo­mi kaip me­ni­nin­kė. Bal­tų auk­sas – žal­va­ris. Ki­to jiems ne­rei­kia. Gal­būt ki­tas kul­tū­ras tai ste­bi­na. Ly­gios li­ni­jos be jo­kių iš­rai­ty­mų, bū­din­gų ra­fi­nuo­tam sti­liui. Sa­vo sti­lių pa­re­miu ar­cheo­lo­gi­nių ka­si­nė­ji­mų me­džia­ga, mi­to­lo­gi­niais mo­ty­vais.“

Po­nios Vil­mos vy­ras Pau­las – ame­ri­kie­tis. Jo ma­ma – suo­mė. Ta­čiau jam neį­die­gė suo­miš­kos kul­tū­ros. Vy­rui ne­bu­vo lem­ta pa­žin­ti sa­vo pro­tė­vių kraš­to. Gal­būt to­dėl jis nuo­šir­džiai pa­lai­ko žmo­nos troš­ki­mą vai­kams įdieg­ti se­ne­lių kal­bą, pa­pro­čius, kul­tū­rą. Jis ne­prieš­ta­ra­vo, kad žmo­na vai­kams iš­rin­ko lie­tu­viš­kus, la­bai pra­smin­gus var­dus: Au­gus­tas Mar­gi­ris, Ade­lė Že­mė. Vy­ras, po­nios Vil­mos žo­džiais, ge­ra­no­riš­kai iš­ly­di juos į Lie­tu­vą ir po tri­jų mė­ne­sių su mei­le su­tin­ka. Tiek lai­ko po­nia Vil­ma kas­met iš­bū­na Lie­tu­vo­je.

„Ma­ny­je su­si­de­ri­no ši­tie du pa­sau­liai – lie­tu­viš­kas ir ame­ri­kie­tiš­kas. Ti­kiuo­si, jog abiem pa­sau­liams liks iš­ti­ki­mi ir vai­kai“, – svars­to mo­te­ris.

Bū­da­ma Ame­ri­ko­je ji il­gi­si sės­lios, ra­mios lie­tu­viš­kos kul­tū­ros. Lie­tu­viš­ko ties­mu­ku­mo, ku­ris ne­var­gi­na tiek, kiek ra­fi­nuo­tos dip­lo­ma­ti­jos la­bi­rin­tai.

To­dėl jau nuo Ka­lė­dų už­si­re­gist­ruo­ja į Kel­mė­je vyks­tan­čius Že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­sus. Šie­met su duk­re­le mo­kė­si skam­bin­ti kank­lė­mis. Tie­siog no­rė­jo pri­si­min­ti šį mu­zi­ka­vi­mą, nes yra mo­kiu­sis kank­liuo­ti ir anks­čiau. Jau pir­mai­siais me­tais, kai su­grį­žo į Lie­tu­vą, ieš­ko­jo, kur ga­lė­tų iš­mok­ti et­ni­nio mu­zi­ka­vi­mo.

Be­je, apie Kel­mė­je vyks­tan­čius kur­sus su­ži­no­jo iš Iz­rae­ly­je gy­ve­nan­čios sa­vo ma­mos drau­gės Do­ros Ša­py­ro. Ji ki­lu­si iš Kel­mės, tu­ri čia gi­mi­nių. O jos duk­te­rė­čia Kor­ne­li­ja Lo­pe­tie­nė ama­tų kur­suo­se mo­ko pin­ti iš šiau­de­lių.

Grįž­da­ma į Ame­ri­ką V. Cray­ton kas­met par­si­ve­ža da­le­lę Lie­tu­vos. Ji ku­ria ne tik tau­ti­nius kos­tiu­mus, bet ir me­džių ins­ta­lia­ci­jas lie­tu­viš­kos mi­to­lo­gi­jos mo­ty­vais.

O per tuos tris mė­ne­sius, ku­riuos gy­ve­na Lie­tu­vo­je, sten­gia­si kuo dau­giau sa­vo Tė­vy­nės įsi­dė­ti į šir­dį ir pro­tą. Ir vai­kams trokš­ta kuo dau­giau Lie­tu­vos pa­ro­dy­ti.

Į kur­sus Kel­mė­je po­nia Vil­ma su try­li­ka­me­čiu sū­nu­mi ir še­še­rių duk­ra iš Kau­no at­va­žia­vo dvi­ra­čiais. Pa­ke­liui mie­go­jo pa­la­pi­nė­se, kad ge­riau pa­žin­tų gim­tos ša­lies gam­tą, kad ją pa­jaus­tų vai­kai. Kad vė­liau, at­si­dū­rę mul­ti­kul­tū­ros miš­rai­nė­je, at­pa­žin­tų lie­tu­viš­kus sim­bo­lius ir ženk­lus.

Tai ne vie­nin­te­lė jų ke­lio­nė dvi­ra­čiais po Lie­tu­vą. Kar­tais pa­si­ren­ka marš­ru­tą ap­lan­ky­ti aukš­čiau­sius Lie­tu­vos me­džius, di­džiau­sius ak­me­nis ir ki­tas ver­ty­bes, ku­rių jo­kio­je ki­to­je pa­sau­lio ša­ly­je ne­ra­si.

Au­to­rės nuo­tr.

ŠEIMA: Ke­liau­da­ma dvi­ra­čiais Cray­to­nų šei­ma ge­riau pa­žįs­ta Lie­tu­vą.

KANK­LĖS: Kank­lia­vi­mu Vil­ma Cray­ton su­do­mi­no ir sa­vo duk­re­lę Ade­lę.

PAP­RO­ČIAI: Mo­ky­da­ma­sis drož­ti kau­kes Au­gus­tas Cray­ton su­ži­no­jo  apie Už­ga­vė­nių pa­pro­čius.

ŠVY­TĖ­JI­MAS: Sug­rį­žu­si prie sa­vo gi­lu­mi­nių šak­nų di­zai­ne­rė Vil­ma Cray­ton tie­siog švy­ti.

As­me­ni­nės nuo­tr.

ŽAL­ČIU­KAS: Vy­riš­ką dra­bu­žį Vil­ma Cray­ton pa­puo­šia kry­že­liu siu­vi­nė­tu bal­tiš­ku žal­čiu­ko ženk­lu. Mums jis reiš­kia vai­sin­gu­mą, o Ame­ri­ko­je be­maž įgau­na do­le­rio pra­smę. Sun­ku su­si­vok­ti žmo­nėms, pra­ra­du­siems sa­vo šak­nis, dar sun­kiau tiems ku­rie ne­ga­li jo­mis di­džiuo­tis.

EG­LĖ: Eg­lė, mo­nu­men­ta­li sie­nos puoš­me­na iš vil­nos vel­ti­nio na­mų ar vie­šai erd­vei.

VEL­TI­NIS: Ori­gi­na­lia teks­tū­ruo­ta vel­ti­nio tech­ni­ka Vil­ma Cray­ton vaiz­duo­ja me­džius, for­muo­ja ir de­ko­ruo­ja au­to­ri­nius dra­bu­žius bei ap­ran­gos prie­dus.

ELE­GAN­CI­JA: Au­to­ri­niai Vil­mos Ma­rės Cray­ton dar­bai pa­trau­kia ori­gi­na­lu­mu ir ele­gan­ci­ja.