Čia bus mūsų namai

„Kai pri­va­žiuo­si­te že­mės ūkio bend­ro­vę, pa­tvo­riu su­ki­te į de­ši­nę. Pri­va­žia­vę ke­lio už­tva­rą su­ki­te į miš­ką, mes ten gy­ve­na­me“, – drau­giš­kai ke­lią nu­pa­sa­ko­ja Dai­nius Brie­žins­kis. Miš­ki­niai.

31-erių Ža­vin­ta Miš­ki­ny­tė, dai­lės ba­ka­lau­ro stu­di­jas bai­gu­si Lon­do­no (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja) Uni­ver­si­te­te, Hat­fiel­de siu­vi­mo kur­suo­se iš­mo­ku­si siū­ti ir mo­de­liuo­ti, po 12 emig­ra­ci­jos me­tų grį­žo į gim­tą­jį Jo­niš­kį. Ne vie­na – su vien­me­čiu Dai­niu­mi Brie­žins­kiu. Su­ža­dė­ti­niai Lon­do­ne, il­gus me­tus glau­dę­si 24 kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to kam­ba­ry­je ir 3-jų kvad­ra­tų vir­tu­vė­lė­je, la­biau­siai iš­siil­go lais­vės, ty­los ir erd­vės. Ir, kai Al­sių kai­mo vien­kie­my­je pa­ma­tė 3,5 ha so­dy­bą su 200 kv. met­rų dy­džio dvie­jų ga­lų na­mu , iš­kart su­pra­to, kad tai jų sti­chi­ja. Grį­žo na­mo su vis­kuo, ką Lon­do­ne už­gy­ve­no. Ir su vi­sam.

Nu­si­pir­ko... mo­kyk­lą

Bu­vu­sia­me pra­šmat­nia­me stam­baus ūki­nin­ko, iš­trem­to į Si­bi­rą, na­me so­viet­me­čiu vei­kė Dve­lai­čių pra­di­nė mo­kyk­la. Apie tai te­be­by­lo­ja ūki­niuo­se pa­sta­tuo­se ke­lio­mis ei­lė­mis su­krau­ti me­di­niai, at­ver­čia­mais stal­vir­šiais mo­kyk­li­niai suo­lai, gau­su są­siu­vi­nių, die­ny­nų, va­do­vė­lių, pra­ty­bų, laik­raš­čių, žur­na­lų. Čia 1983–86 me­tais mo­kė­si ir vie­ni iš ryš­kiau­sią kar­je­rą pa­da­riu­sių mo­ki­nių – da­bar­ti­nis Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bos di­rek­to­rius Žyd­rū­nas Bart­kus ir jo se­suo – fi­lo­lo­gi­jos moks­lų dak­ta­rė Ne­ri­ja.

Ža­vin­ta paaiš­ki­na: iki po­ka­rio mo­kyk­la vei­kė tik­ra­me, kiek to­lė­liau esan­čia­me Dve­lai­čių kai­me, ana­lo­giš­ka­me na­me. So­viet­me­čiu mo­kyk­lą per­kė­lė čia, į Al­sius, ta­čiau jai pa­li­ko tą pa­tį Dve­lai­čių pra­di­nės mo­kyk­los pa­va­di­ni­mą, vei­kė bib­lio­te­ka. Se­niai čia ne­bes­kam­ba mo­kyk­li­nis var­pe­lis, ne­beai­di mo­ki­nių bal­sai. Li­ku­si čia gy­ven­ti mo­ky­to­ja ir ta su­se­no, kaip tas obuo­lys nuo obels su­no­kęs nukrito… Ke­lio­li­kai me­tų so­dy­ba li­ko be gy­vas­ties. Ta­ke­liai už­žė­lė, ša­bakš­ty­nai ša­ko­mis tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nė, su­si­vi­jo, priau­go sa­vai­mi­nių me­džių ir krū­mų, žmo­gui pa­vo­jin­gų Sos­novs­kio barš­čių, nuo na­mo sie­nų ėmė lup­tis da­žai, iš­kle­ro lan­gi­nės, nuo me­tų naš­tos prie že­mės pa­lin­ko vie­no iš ūki­nių sto­go ker­tė…

O jie­du – du jau­ni žmo­nės, par­va­žia­vę iš Lon­do­no, ei­da­mi ta į so­dy­bą ve­dan­čia ap­žė­lu­sia alė­ja, vi­sa šir­di­mi džiau­gė­si: „Čia bus mū­sų na­mai“.

Pa­si­ge­do na­tū­ra­laus mais­to

Iš Lon­do­no po­rą par­gi­nė ne tik mies­to triukš­mas, ankš­tos nuo­mo­ja­mos pa­tal­pos, bet ir na­tū­ra­laus mais­to sto­ka. Už­kan­džiau­da­mi Ža­vin­tos pa­ruoš­tais su­muš­ti­nu­kais su se­za­mo sėk­lų už­te­pė­le ta­hi­ni, rau­gin­tu agur­kė­liu ir pa­čių užau­gin­tu ir fer­men­tuo­tu juo­duo­ju čes­nai­ku, gurkš­no­da­mi jų dar­že užau­gu­sios cit­ri­ni­nės ver­be­nos ar­ba­tą, jau­na po­ra aiš­ki­na, kad la­biau­siai jied­viem trū­ko sa­vo, na­mi­nio mais­to. To­kio, ku­ris tu­ri sko­nį ir aro­ma­tą.

Už­tat prieš pus­me­tį grį­žę pir­miau­sia vien­sė­di­jo­je su­sia­rė dar­žą. Iki tol nė vie­nas, ant mies­to „bru­ko“ užau­gęs, ne­bu­vo nei sė­jęs, nei so­di­nęs. Ge­riau­siu at­ve­ju pas mo­čiu­tes va­sa­ro­mis nuo bul­vių ko­lo­ra­dą rin­kęs, na Ža­vin­ta dar pri­si­me­na bul­via­ka­sius pas mo­čiu­tę Skil­vio­niuo­se. Su­si­gau­dy­ti žem­dir­bys­tė­je pa­dė­jo ma­ma ir mo­čiu­tė . „Ir in­ter­ne­tas“, – pla­čiai nu­si­šyp­so Dai­nius. Na ir pri­si­sė­jo, pri­si­so­di­no – bul­vių, mor­kų, ku­ku­rū­zų, ro­pių, gū­ži­nių ir Briu­se­lio, la­pi­nių (ka­le) ko­pūs­tų, pu­pų, pu­pe­lių, gel­tek­lių, ac­te­kų bro­ko­lių, juo­dų­jų ri­di­kų, mo­liū­gų, pa­ti­so­nų, agur­kų, po­mi­do­rų, me­lio­nų, arbūzų… Atė­jus ru­de­niui vis­ką rei­kė­jo su­do­ro­ti, pa­si­ruoš­ti at­sar­gų žie­mai. Ža­vin­ta ir pa­ti, ir pa­de­da­ma ma­mos, rau­gi­no be­veik vis­ką – net juo­duo­sius ri­di­kus, sly­vas, obuo­lius, kriau­šes. Mais­to iki va­liai – ga­li su ki­tais pa­si­da­lin­ti.

– Sa­vo dar­že pa­so­di­no­me ir pir­muo­sius 100 smid­rų dai­ge­lių. Tą plo­tą plė­si­me, bet pa­va­sa­rį ti­ki­mės pir­mo­jo der­liaus. Iš lon­do­nų, ber­ly­nų, dub­li­nų na­mo tik­rai grįž­ta ne­ma­žai emig­ran­tų, tu­ri­me daug drau­gų, ku­rie ir­gi iš ten par­va­žia­vo ir ku­ria­si ato­kiuo­se kai­muo­se, dau­giau­sia vien­kie­miuo­se, kaip mes. Ti­ki­mės vers­lau­ti ir iš na­tū­ra­lių že­mės ūkio pro­duk­tų, – iš­siil­gę lie­tu­viš­ko­je sau­lė­je su­bran­din­tų dar­žo­vių ir vai­sių pa­sa­ko­ja jau­ni žmo­nės.

Se­no so­do, ku­ria­me de­ra ke­lio­li­ka rū­šių obuo­lių, jųd­vie­jų ran­kos dar ne­pa­sie­kia. Pir­mą ru­de­nį vi­sus vai­sius – pail­gus, ap­va­lius, gels­vus, raus­vus, rau­do­nus, sal­džius, sal­džia­rūgš­čius, rūgš­tes­nius – dar tik ra­ga­vo ir mė­ga­vo­si jų įvai­ro­ve. Ža­vin­ta griež­ta: nė vie­na obe­lis, kriau­šė, vyš­nia ar sly­va, ser­ben­to ar ag­ras­to krū­mas iš di­džiu­lio so­do ne­bus iš­rau­tas. Pa­sak jau­nos mo­ters, da­bar to­kių veis­lių vais­me­džių ne­bė­ra, tad at­nau­jins, puo­se­lės.

Sau­gos au­ten­ti­ką

Ža­vin­ta ir Dai­nius ve­džio­ja po dvie­jų šim­tų kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to na­mą, pa­sa­ko­ja, kaip sa­vo ran­ko­mis nuo kros­nių, ku­rių čia trys, švei­tė se­nus alie­ji­nius da­žus, nuo sie­nų gram­dė so­vie­ti­nį tin­ką, at­vė­rė, ne­žiū­rint am­žiaus, tar­si nau­jų bal­kių ar ža­lio mo­lio ir šiau­dų ply­tų sie­no­jus. Iš vie­no kam­ba­rio te­ko iš­mėž­ti net mėš­lą – bu­vę šei­mi­nin­kai žie­mai čia at­si­ves­da­vo ož­ką. Kur po­ra pla­nuo­ja vir­tu­vę – iš­lu­po su­pu­vu­sias grin­dų len­tas, nu­švei­tė se­no­viš­kas, gal šim­ta­me­tes su­ve­ria­mas du­ris į di­dį­jį na­mo kam­ba­rį, ku­ria­me po­ra da­bar ap­si­sto­ju­si, o vė­liau čia rengs kū­ry­bi­nę stu­di­ją Ža­vin­tai. Da­bar čia vi­sas jų gy­ve­ni­mas – poil­sio kam­pe­lis, mie­ga­ma­sis, Ža­vin­tos dar­bo vie­ta prie sta­lo au­di­niams su­kirp­ti, prie lan­go – siu­vi­mo ma­ši­na, au­di­nių stir­ta, iš Ang­li­jos par­si­ga­ben­ta. Dai­nius sa­vo mo­te­rį gi­ria – ren­gia­si tik jos siū­tais dra­bu­žiais – kel­nė­mis, džem­pe­riu, net kepure… Ža­vin­ta tu­rin­ti už­sa­ky­mų jau ir iš drau­gų.

Iš emig­ra­ci­jos grį­žu­si po­re­lė se­ka kiek­vie­ną te­le­vi­zi­jos lai­dą „Ats­pin­džiai. Pa­vel­do ko­lek­ci­ja“ – apie Lie­tu­vos tur­tus, puo­se­lė­ja­mus ar­ba, de­ja, ap­leis­tus. Lai­dos te­mos – ir Lie­tu­vos mies­tuo­se, ir kai­muo­se iš­li­kę įvai­riau­si kul­tū­ros pa­vel­do: ar­chi­tek­tū­ros, tech­ni­kos, pra­mo­nės ir in­ži­ne­ri­jos, et­nog­ra­fi­jos, ar­cheo­lo­gi­jos, sak­ra­li­niai – ob­jek­tai; iš­li­ku­sios ir neiš­li­ku­sios ver­ty­bės bei jas kū­ru­sios ar­ba šian­dien jas at­ku­rian­čios as­me­ny­bės. Ža­vin­ta su Dai­niu­mi sa­ko­si iš to­kių lai­dų be­si­mo­kan­tys, kaip jiems pa­tiems sa­vo se­no na­mo au­ten­ti­ką at­pa­žin­ti ir kaip ją sau­go­ti.

Se­ną, 1930 me­tais įreng­tą po­že­mi­nį rū­sį jau at­kū­rė. Ja­me sau­go vi­sas at­sar­gas žie­mai. O ga­lė­tų tar­nau­ti ir kaip vy­no rū­sys – Ža­vin­ta iš vyš­nių šią va­sa­rą jau pa­da­rė. Tvar­tuo­se ir jų pa­lė­pė­se – nors šo­kius ga­li reng­ti, būk­lė pa­ten­ki­na­ma. Mo­te­ris už­si­sva­jo­ja: ga­lė­tų čia su drau­gais or­ga­ni­zuo­ti va­sa­ros ki­no fes­ti­va­lius…

Pil­na gy­vy­bės

Spen­gian­čią ty­lą šio­je vien­sė­di­jo­je vi­dur­va­sa­rį su­jau­kia žio­gų or­kest­rai, ry­te pa­ža­di­na lakš­tin­ga­los so­lo, va­ka­rais virš gal­vos spar­nais su­mo­suo­ja šikš­nos­par­niai, ima ūbau­ti pe­lė­da. Po se­nu svi­ru gy­ve­na bar­su­kų šei­my­na – Dai­niaus pa­sta­ty­ta ka­me­ra už­fik­sa­vo jų dar­by­me­tį ruo­šiant liz­dą ir žai­dy­nes. Su­ža­dė­ti­niai ve­da­si pa­ro­dy­ti jų iš­min­tą ta­ke­lį. Į so­dy­bą už­klys­ta stir­nos, kiš­kiai – už­tat dar­žą te­ko ap­tver­ti vie­li­ne tvo­ra. Daž­nos vieš­nios ir la­pės. Bet jųd­vie­jų aš­tuo­nių viš­tų ir dvie­jų gai­džių pul­ke­lis lai­ko­si did­vy­riš­kai. Mo­zė ir Mo­ho­me­tas, to­kie var­dai su­teik­ti gai­džiams, kol kas su­ge­ba ap­gin­ti sa­vo viš­ti­dę. At­ša­lus orams, nuo grau­ži­kų, be­si­ver­žian­čių į gy­ve­na­mą­jį na­mą, gi­na pri­kly­dę trys ka­tės – Mi­cė, Ba­gy­ra ir Snie­gu­tė, o daž­nai į po­ros so­dy­bą prie gar­džių vai­šių už­klys­ta Vir­gis. „Tik­rai, pa­ma­ty­tu­mėt jį, iš­kart pa­sa­ky­tu­mėt, kad joks ki­tas var­das tam ka­ti­nui ne­tin­ka“, – ti­ki­na Ža­vin­ta.

Rei­kia tik pa­ma­ty­ti, su ko­kiu įkvė­pi­mu bū­si­mo­ji šei­ma kal­ba apie sa­vo so­dy­bą, pil­ną gy­vy­bės! Ža­vin­ta pa­sa­ko­ja, kaip anks­ty­vą pa­va­sa­rį grį­žu­sią su­ti­ko ūžian­tis tu­jų go­je­lis. Iš pra­džių ne­sup­ra­to, kas čia vyks­ta. Priei­na ar­čiau – bi­tė prie bi­tės. Ei­na link du­rų ir ne­bed­rįs­ta – vi­sas kie­mas mė­ly­nų žy­din­čių ži­buok­lių ki­li­mu nu­klo­tas. Dai­nius pa­pil­do: šį pa­va­sa­rį į jų so­dy­bą pra­šė­si prii­ma­mas gand­ras. Ka­le­no ka­le­no, pa­gal­bon kvie­tė. Da­bar pa­grin­di­nė už­duo­tis ir bū­sian­ti iki pa­va­sa­rio gand­ra­liz­dį so­dy­bo­je iš­kel­ti. Kaip tik pa­va­sa­ris, taip so­dy­bo­je nau­ji nau­ja­ku­riai.