Deimantinių vestuvių sukaktis liudija meilę ir santarvę

O sa­ko, žmo­gau, ne­ti­kėk li­ki­mu! Sa­ko, žmo­gus pa­ts yra sa­vo lai­mės kal­vis! Bet bū­tent li­ki­mas pa­si­rū­pi­na to­kio­mis smul­kio­mis, bet itin reikš­min­go­mis gy­ve­ni­mo smulk­me­no­mis. To aki­vaiz­dus įro­dy­mas – ge­rai ži­no­mų jo­niš­kie­čių po­ra.

Lai­min­gas ir lem­tin­gas su­ta­pi­mas

„Onič­ke, eik grot“, – sma­giai pa­liep­da­vęs se­na­sis Sta­sys Ul­vy­das, va­ka­re su­kvie­tęs di­de­lės (11 vai­kų – Au­to­rės pa­sta­ba) šei­mos vai­kus plė­šy­ti plunks­nų. Onu­tei juo­kas im­da­vo – bro­liai ir se­sės, ne­pa­ten­kin­ti dilb­čio­ja, kad tu­ri va­ka­rais dirb­ti, o jai tė­tis ma­lo­niais da­ly­kais lei­džia už­siim­ti.

Ant ak­me­nų krū­vos Ul­vy­dų Onu­tė gro­ti iš­mo­ko. Na­tų ne­pa­ži­no­jo, tai vi­sos me­lo­di­jos – iš gal­vos, iš to, ką įsi­min­da­vo. Kai­my­nų Ži­lins­kų Pra­nui iš Ame­ri­kos gi­mi­nės ar­mo­ni­ką at­siun­tė. O šis – Onu­tei inst­ru­men­tą į ran­kas bruk­da­vo. Taip mer­gi­kė įsi­tai­sė net Mal­de­nių, Slėp­nių kai­mo jau­ni­mo šo­kių va­ka­rams pa­gro­ti. Kas ko­kį rub­lį į ke­pu­rę su­mes­da­vo, vis­ką Pra­nu­kui ati­duo­da­vo – už tai, kad akor­deo­nu lei­džia nau­do­tis.

Vė­liau tė­tį, ko­lū­kio pir­mi­nin­ką, bu­hal­te­ris įkal­bė­jo akor­deo­ną nu­pirk­ti. Kas gros? Oni­kė ir Jar­ma­šaus­kas! Ul­vy­das, ka­dai­se pa­ts bu­vęs ne­blo­gas sak­so­fo­nis­tas, ki­to­kio inst­ru­men­to ma­tyt ne­pri­pa­žin­da­vo, tai ran­ka nu­mo­jęs su­kri­ti­kuo­da­vo: „Ar čia mu­zi­ka? Tyr­li­ni ir tiek...“

Ta­čiau va­ka­rais, na­muo­se, kai lie­ka vie­nas su žmo­na ir bū­riu vai­kų, klau­sy­da­vo­si ir klau­sy­da­vo­si, kaip jo duk­ra akor­deo­ną tam­py­da­ma gra­žiau­sias me­lo­di­jas iš­vin­gu­riuo­ja…

Onu­tė bu­vo 16-kos me­tų, kai į kie­mą pas Ul­vy­dus už­su­ko J. Trum­pis, tuo­me­ti­nis Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas: „Bib­lio­te­ką Slėps­niuo­se, Šlia­žo na­muo­se, ati­da­rom, leisk duk­te­rį...“ Onu­tė tuoj man­tą su­si­rin­ko – ke­lio­nei į sos­ti­nę, kul­tū­ros dar­buo­to­jų kur­sus pa­si­ren­gus. 200 rub­lių sky­rius iš­mo­kė­jo ir ke­lio­nėn įdė­jo. O Vil­niu­je pa­ma­tę, kad mer­gai­tė ne­pil­na­me­tė, iš kur­sų lie­pė va­žiuo­ti na­mo, dar paū­gė­ti. Kaip šian­dien at­si­me­na: pri­pir­ko už tuos 200 rub­lių do­va­nų bro­liams, se­sėms, ma­my­tei par­ve­žė au­di­nio ga­ba­lą su­kne­lei... Kaip tuš­čio­mis iš Vil­niaus grį­ši? O Kul­tū­ros sky­riu­je: ati­duok avan­są. „Ai, jau­na yra, ati­dirbs, iš at­ly­gi­ni­mo po tru­pu­tį iš­lai­ky­sim...“ – nu­si­lei­do sky­riaus bu­hal­te­rė. Ta­čiau bė­da vie­na ne­vaikš­to: teks Onu­tei va­žiuo­ti į Me­kius, ten Na­za­ro na­muo­se nau­jus kul­tū­ros na­mus ati­da­rė. Mer­gi­na į aša­ras, ne­va­žiuos į ne­ži­no­mą kraš­tą, kūk­čio­ja. O ta pa­ti bu­hal­te­rė glos­to mer­gai­tės pe­čius ir sa­ko: „Onu­te, va­žiuok, pa­ma­ty­si, ko­kie ge­ri žmo­nės Me­kiuo­se...“

Ne iš pir­mo žvilgs­nio, bet vi­sam gy­ve­ni­mui

Jau­na mer­gi­na, ge­bė­da­vu­si čia pat juo­kin­gus kup­le­tus, pri­ta­riant akor­deo­nui, su­dė­ti, Me­kiuo­se iš­kart pel­nė jau­nų žmo­nių pa­lan­ku­mą. Nie­kas ne­drįs­da­vo at­si­sa­ky­ti, kvie­čia­mas į me­no sa­vi­veik­los už­siė­mi­mus. Su pa­na­šiu rei­ka­lu įpuo­lė Onu­tė pas Gend­vi­lus – Adą pa­kvies­ti va­ka­re į re­pe­ti­ci­ją. O tro­bo­je su­ki­nė­ja­si ka­ži koks vy­ras ir mo­te­ris sku­bi­na jam kuo grei­čiau va­ka­rie­nę pa­duo­ti, tuoj į Gas­čiū­nus fut­bo­lą žais­ti išvažiuosiąs… Ta­da ir pa­gal­vo­jo Onu­tė: „Koks bjau­rus tas vy­ras. Tur­būt Ados svai­nis...“ Ne­pa­gal­vo­jo, kad ne­ve­dęs kul­tū­ros sa­vi­veik­li­nin­kės bro­lis.

Tą pa­čią aki­mir­ką į Onu­tę, įpuo­lu­sią tro­bon, žvilg­te­rė­jo ir Ju­lius. Sup­ra­tęs, kad čia nau­jo­ji kul­tū­ros na­mų dar­buo­to­ja, pa­gal­vo­jo: „Ga­lė­jo ir jau­nes­nę at­siųs­ti...“

O jau ki­tą sa­vait­ga­lį, su se­se­ri­mis Da­nu­te, Ada grį­žęs iš šo­kių va­ka­ro Stu­pu­ruo­se, Ju­lius nuo­mo­nę pa­kei­tė: „Ži­not, ta di­rek­tor­ka vi­sai nie­ko...“ Onu­tės mu­zi­ka, ypač jos at­lie­ka­ma dai­na „Geo­lo­gai“, o ir pa­ti ke­tu­riais me­tais jau­nes­nė mer­gi­na Me­kių kai­mo vai­ki­nui į šir­dį tą va­ka­rą kri­to įkri­to vi­sam gy­ve­ni­mui. Dū­sa­vo dū­sa­vo, kol vie­ną lem­tin­gą va­ka­rą, kai jau­ni­mas pas Re­mei­kų Juo­za­pą var­da­die­nį šven­tė, o Onu­tė at­si­to­jo ei­ti na­mo, strykt ir Ju­lius: „Aš ta­ve pa­ly­dė­siu“. Pri­rei­kė ne tiek daug lai­ko, kai to­kį pat va­ka­rą Ju­lius po re­pe­ti­ci­jos kai­mo vai­di­ni­me, tik stai­ga­šast prie­šais my­li­mą­ją ant ke­lių: „Ran­kas tu­riu, duo­nos už­dirb­siu. Ar ei­si už ma­nęs?“

Ne­peik mar­čios be me­tų

Kai jau vi­sas kai­mas ėmė ūž­ti, Onu­tę su Ju­liu­mi va­din­ti ka­va­lie­riu­mi su pa­na, gra­žią mei­lės idi­li­ją­ban­dy­ta išar­dy­ti. Pro ša­lį bėg­da­ma Onu­tė už­suks pas Adą, Ju­liaus se­se­rį. O pa­si­ti­ko Ju­liaus ma­mos pik­tas „Nie­ka­da mar­čia ne­pa­va­din­siu“ ir šliūkš­te­lė­jo pa­maz­gų ki­bi­rą ant gal­vos. Nors ir jau­na, Onu­tė kerš­tu ne­de­gė, bet to­kiu my­li­mo­jo ma­mos el­ge­siu įskau­din­ta vis tik pa­sa­kė: „Ma­ma, au­gi­na­te duk­ras ir jūs ne­ži­no­te, ko­kio­mis pa­maz­go­mis jas žmo­nės ka­da api­pils“. Nu­jaus­da­ma, kad 28-erių sū­nus rim­tai ruo­šia­si ves­ti, dar ban­dė įti­kin­ti: „Ko­kia iš to­kios žmo­na? Tu pa­ts klec­kus rai­ty­si, o ji tau gra­jins...“

Tik­ros mei­lės jo­kiu van­de­niu ne­per­pil­si. Ju­liaus su­ma­naus ir vy­riš­ko bū­ta: ma­ma te­gu kal­ba ką no­ri, at­gal blo­go žo­džio ne­pa­sa­kys, bet da­rys taip, kaip pa­ts su­gal­vo­jęs.

Ves­tu­ves Slėps­nių kai­me iš­kė­lė Ul­vy­dai, Ju­liaus ma­ma ne­si­ro­dė, vis dar šir­do. 1959-ųjų spa­lio 18-oji ne­bu­vu­si sau­sa. Vi­sa jau­nų­jų pa­ly­da į GAZ-iko ka­bi­nas po ke­tu­ris su­lin­do, o jau­ni­kis, vi­sas pa­ten­kin­tas, – į prie­ka­bą. Iš met­ri­ka­ci­jos grįž­tan­čius jau­nuo­sius prie Mal­de­nių ke­lio pa­si­ti­ko Onu­tės bro­lis Min­dau­gas su trak­to­riu­mi – pa­žliu­gu­siais lau­ko ke­liais iki pat Sleps­nių, iki Ul­vy­dų na­mų kie­mo ir par­tem­pė.

Vė­liau pa­ts gy­ve­ni­mas pa­ro­dė, ko­kia vis tik ne­tei­si bu­vo Ju­liaus ma­my­tė, pa­ti gai­lė­da­ma­si sa­vo žo­džių grą­žė ran­kas. Prieš Ka­lė­das se­no­ji Gend­vi­lie­nė vis tik pra­vė­rė jau­na­ve­džių nuo­mo­ja­mo kam­ba­rė­lio du­ris ir, par­puo­lu­si ant ke­lių, pir­miau­sia Onu­tės pa­pra­šė at­lei­di­mo. Ir koks ne­la­ba­sis jai taip pa­si­pai­nio­jęs ir ki­šęs sa­vo trig­ra­šį į pa­si­rink­tą sū­naus gy­ve­ni­mą? Onu­tė ne­py­ko, at­lei­do – juk ne iš blo­gos va­lios, ir jos any­ta yra ma­ma, sa­vo sū­nui lin­kė­ju­si ge­riau­sio. Bet, ar kas ga­lė­jo bū­ti ge­riau už Onu­tę? Tą, ku­ri ir prie pe­čiaus, ir prie svečio… Jei pas se­ną­ją Gend­vi­lie­nę bul­via­ka­sis, vi­si steng­da­vo­si atei­ti į tal­ką, nes jau­na­mar­tė Onu­tė pa­ruoš­da­vo to­kių pa­baig­tu­vių vai­šių, kad pirš­tus nu­si­ką­si – pri­virs ce­pe­li­nų, ba­lan­dė­lių, pri­keps ban­de­lių... „Ge­rai tau, Ged­vi­lien, to­kią mar­čią tu­rė­ti,“ – pa­vy­džiai už­si­min­da­vo kai­my­nės. Iš­ties, Gend­vi­lie­nė yra pri­si­pa­ži­nu­si, apie ge­res­nę mar­čią ir pa­sva­jo­ti ne­ga­lė­ju­si…

Dar­bo kul­tū­ro­je Onu­tė at­si­sa­kė – ku­riam vy­rui pa­tiks, kad žmo­nos va­ka­rais nė­ra na­muo­se? Ta­čiau, kai kū­rė­si „Šar­mos“ an­samb­lis, be Onu­tės mu­zi­kos, dai­nų ir kup­le­tų už­ka­riau­ti pub­li­ką bū­tų bu­vę la­bai sun­ku.

Il­gaam­žės mei­lės pa­slap­tis kant­ry­bė­je

O Ju­lius sa­vo my­li­ma­jai duo­tą žo­dį iš­tę­sė­jo. Bū­da­mas kva­li­fi­kuo­tas elekt­ri­kas ne tik duo­nai, bet ir py­ra­gui su svies­tu už­dirb­da­vo. To di­de­lio triū­so dė­ka vy­ras, be­si­rū­pi­nan­tis sa­vo šei­mos liz­de­liu, penk­tai­siais bend­ro gy­ve­ni­mo me­tais Jo­niš­ky­je, Kęs­tu­čio gat­vė­je ėmė dė­ti ply­ną prie ply­tos – ko­vo mė­ne­sį pra­dė­jo, o lapk­ri­čio 15-ąją jau­ną­jai žmo­nai įren­gė pir­mą­jį kam­ba­rį. O čia jau pir­ma­gi­mė Ri­ta į pa­sau­lį bea­tei­nan­ti. My­lin­tis vy­ras, ant ran­kų su­puo­da­mas pir­ma­gi­mę, ša­lia my­lin­čio AČIŪ, Onu­tei ant ran­kos se­gė auk­si­nį laik­ro­du­ką. Po še­še­rių me­tų lai­min­gą šei­mą vėl gand­rai ap­lan­kė – da­bar kar­tu gy­ve­nan­ti jau­nė­lė Gi­ta­na yra Gend­vi­lų pa­guo­da, pa­ra­ma ir stip­ry­bė.

Per tuos še­šis de­šimt­me­čius Onu­tės ir Ju­liaus gy­ve­ni­mo vai­ni­kas suau­go, su­si­py­nė. Ir nie­ka­da nė vie­nas ne­pa­si­gai­lė­jo jau­nys­tė­je priim­ti spren­di­mo lik­ti kar­tu.

Abu Gend­vi­lai įsi­ti­ki­nę: per gy­ve­ni­mą juo­du ve­dė kant­ry­bė, mo­kė­ji­mas nu­si­leis­ti. Ta­čiau Onu­tė iš­duos ir bū­ti­niau­sią de­ta­lę lai­min­gai san­tuo­kai: „Vie­nas ki­to neės­ti, ne­grauž­ti...“

– Vi­sa­da pa­ti­ko jo mė­ly­nos akys. Neap­si­ga­vau. Tei­sin­gas bu­vo pa­si­rin­ki­mas. Tei­sin­gas gy­ve­ni­mas. Esu lai­min­giau­sia mo­te­ris, – taip 60 bend­ro gy­ve­ni­mo me­tų ga­li api­bū­din­ti Onu­tė Gend­vi­lie­nė, glos­ty­da­ma sa­vo žmo­gaus ran­ką, dė­ko­da­ma jam už tai, kad iš­li­ko stip­rus, kai Onu­tę kaus­tė li­gos, vie­na po ki­tos se­kė ope­ra­ci­jos, o jis rū­pi­no­si ir duo­na, ir na­mais, ir au­gan­čio­mis jud­vie­jų duk­ry­tė­mis. Ju­lius vi­sa­da bu­vo pui­kus ir pa­ti­ki­mas gy­ve­ni­mo pa­trne­ris. Vy­ras su­si­grau­di­na: te­sis­ten­gęs at­si­ly­gin­ti tuo pa­čiu, ką pa­ts iš my­li­mos žmo­nos pa­ty­ręs.