Geriausias sargybinis parodose nepalieka abejingų

Nuot­rau­ka iš as­me­ni­nio R. Bal­za­ry­tės al­bu­mo
Ri­tą Bal­za­ry­tę ir jos au­gin­ti­nį Zal­kar-Gruo­dą, nu­sky­nu­sį ge­riau­sio lau­rus dvie­jo­se pa­ro­dos ka­te­go­ri­jo­se, praė­ju­sį sa­vait­ga­lį svei­ki­no Kau­ne
Praė­ju­sį sa­vait­ga­lį iš Kau­ne vy­ku­sios vi­sų veis­lių na­cio­na­li­nės šu­nų pa­ro­dos jo­niš­kie­tės Ri­tos Bal­za­ry­tės au­gin­ti­nis – 15 mė­ne­sių Vi­du­ri­nės Azi­jos avi­ga­nis Zal­kar Gruo­das grį­žo su dviem aukš­čiau­siais ap­do­va­no­ji­mais – jis ge­riau­sias iš vi­sų pa­ro­do­je pa­si­ro­džiu­sių tos pa­čios veis­lės da­ly­vių, o tarp jau­ni­mo iki 18 mė­ne­sių am­žiaus ka­te­go­ri­jo­je ta­po nu­ga­lė­to­ju.

Vi­du­ri­nės azi­jos avi­ga­niai – la­bai ra­mūs, aukš­to in­te­lek­to, sta­bi­lios psi­chi­nės būk­lės, ne­pik­ty­bi­niai, bet la­bai sar­gūs šu­nys.

Ri­ta Bal­za­ry­tė nuo 8-erių me­tų sva­jo­jo apie nuo­sa­vą au­gin­ti­nį. Ta­čiau tuo­met tė­vai pa­brė­žė, kad jį įsi­gy­ti ga­lės tik ta­da, kai tu­rės nuo­sa­vą so­dy­bą, kie­mą…

Sva­jo­nė iš­si­pil­dė po ke­lių de­šimt­me­čių, kai tik­rai Ri­tos gy­ve­ni­me at­si­ra­do nuo­sa­vas kie­mas Šiau­lių Se­no­jo­je gat­vė­je.

– Ne­bu­vo jo­kio skir­tu­mo, ko­kia tu­rė­tų bū­ti ma­no ke­tur­ko­jo drau­go veis­lė. Ta­čiau per­nai įsi­gy­tas Za­ka­ras Gruo­das yra ge­riau­sias pa­si­rin­ki­mas, – mė­gau­da­ma­si apie ne­pap­ras­tą au­gin­tį, kil­min­gos gi­mi­nės at­sto­vą pa­sa­ko­ja šei­mi­nin­kė.

Iš Pa­ne­vė­žio ra­jo­no Vi­du­ri­nės Azi­jos avi­ga­nių veis­ly­no į Jo­niš­kį Zalka­ras par­si­vež­tas vos 3-jų mė­ne­sių. Jo mo­ti­na – Jur­ta Mal Gruo­das – Lie­tu­vos jau­ni­mo, Bal­ti­jos jau­ni­mo, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos čempionė… Jur­tos tė­vai, Zal­ka­ro se­ne­liai, ir­gi ti­tu­luo­ti. Se­ne­lis Lat­vi­jos ir Lie­tu­vos jau­ni­mo, Bal­ti­jos ir Es­ti­jos jau­ni­mo, lie­tu­vos čem­pio­nas. Mo­čiu­tė – Lat­vi­jos ir es­ti­jos jau­ni­mo čem­pio­nė.

Se­ne­lis Dars­tan-Zhu­bar iš tė­vo pu­sės – Bal­ti­jos jau­ni­mo, Lat­vi­jos, Es­ti­jos čem­pio­nas…

Šu­nų pa­ro­do­se ti­tu­lus jau ren­ka­si ir Zal­ka­ro bro­lis ir se­suo, ne­se­niai ta­pu­si Lie­tu­vos jau­ni­mo čem­pio­ne.

Dre­sū­ros pra­džia­moks­lį au­gin­ti­nio šei­mi­nin­kė – kir­pė­ja sti­lis­te dir­ban­ti Ri­ta Bal­za­ry­tė ėmė mo­ky­tis su­lig pir­ma nau­jo šei­mos na­rio at­si­ra­di­nu. Mo­te­ris, auk­lė­jant ir mo­kant Zal­ka­rą, pa­si­tel­kė pro­fe­sio­na­lius ki­no­lo­gus ir tre­ne­rius iš Šiau­lių. Daug ir nuo­šir­džiai tal­ki­no Ra­sa Vaš­či­lie­nė iš Ru­diš­kių, avi­ga­nio būk­le nuo­lat do­mi­si ait­rin­gas šu­nų ger­bė­jas Juo­zas Ra­mo­nas.

Per me­tus lai­ko au­go Zal­ka­ras, au­go ir pa­čios Ri­tos ži­nios. Tad pa­sta­ruo­ju me­tu aug­ti, tre­ni­ruo­tis ir siek­ti aukš­tu­mų jau ne­be­rei­ka­lin­ga ir pa­gal­ba iš pa­ša­lies.

– Du­kart per die­ną išei­nam pa­si­vaikš­čio­ti, pa­bė­gio­ti. Kiek­vie­ną die­ną už­sii­mu dre­sa­vi­mu, kas ant­rą die­ną Zul­ka­ras, ma­no ly­di­mas, pra­bė­ga po 5 ki­lo­met­rus. Pa­ro­dos, pa­si­ro­dy­mai rei­ka­lin­gi au­gin­ti­nio so­cia­li­za­ci­jai. Kau­ne jau bu­vo ket­vir­tas mū­sų pa­si­ro­dy­mas. Pir­mą kar­tą pa­ro­do­je pa­si­ro­dė­me, kai Zal­kaui bu­vo tik pus­me­tis. Šiau­liųū mies­to tau­rės ap­ro­do­je ma­žy­li­šų kla­sė­je Zal­ka­ras bu­vo įvar­din­tas kaip la­bai per­spek­ty­vus ir ge­riau­sias iš vi­sų šios ka­te­go­ri­jos Vi­du­ri­nės Azi­jos avi­ga­nių. Ge­gu­žės mė­ne­sį va­žia­vo­me į Ry­gą. Ten jau­ni­mo gru­pė­je lai­mė­jo­me pir­mą­ją vie­tą. Ma­nau, tai ne pa­bai­ga, – apie sa­vo au­gin­ti­nio per­spek­ty­vas vil­tin­gai kal­ba jo šei­mi­nin­kė Ri­ta Bal­za­ry­tė.

So­dy­bo­je esan­čia­me vol­je­re vi­sais me­tų lai­kais gy­ve­nan­tis Zal­ka­ras yra itin sar­gus. Šei­mi­nin­kė juo­kia­si, kad joks sve­ti­mas į kie­mą ne­drįs­ta įženg­ti – aukš­tas, stam­bus, rau­me­nin­gas sar­gy­bi­nis ne vie­nam vien sa­vo po­vy­za įva­ro bai­mės.

Pa­sak Ri­tos, šis šuo tu­ri ab­so­liu­čią klau­są ir kaip tik­ras so­dy­bos šei­mi­nin­kas emo­cin­gai rea­guo­ja net į pe­ly­tės cyp­te­lė­ji­mą ar kie­me pa­si­ro­džiu­sio ežiu­ko puš­ka­vi­mą. Ri­ta ap­gai­les­tau­ja, kad jo ga­lin­gas bal­sas, pra­ne­šan­tis sė­li­nan­tiems atei­viams, kas čia šei­mi­nin­kas, ne vi­sa­da pa­tin­ka ap­lin­ki­niams. Ta­čiau ne taip se­niai Zal­ka­ro aky­lu­mo dė­ka bu­vo pa­ste­bė­ta prie paukš­čių at­kly­du­si plė­ši­kė la­pė – avi­ga­niui už­riau­mo­jus ne­pra­šy­ta vieš­nia skuo­dė tvo­ros vir­šū­nė­mis to­lyn į lau­kus neat­sig­ręž­da­ma ir apie me­džiok­lės tro­fė­jų, prie ku­rio sliū­ki­no, ne­be­gal­vo­da­ma.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.