Ir laisvalaikis gali uždirbti pinigus

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo Ari­jaus krai­te­lio

Ži­nių, kaip su­si­ras­ti dar­bą ar po­mė­gį, ku­ris duo­tų pel­ną, Jū­ra­tė ga­vo stu­di­juo­da­ma tarp­tau­ti­nę eko­no­mi­ką ir pre­ky­bą Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te. Jau tre­čia­me kur­se ga­vo dar­bą ban­ke. Kon­kur­se dar­bui su klien­tais da­ly­va­vo gal 11 pre­ten­den­tų į vie­ną vie­tą, tarp jų – žmo­nės su aukš­to­jo moks­lo dip­lo­mais, ma­gist­rai. Ta­čiau ban­kas pa­si­rin­ko di­de­lį po­ten­cia­lą tu­rin­čią stu­den­tę Jū­ra­tę. Ypa­tin­gus ge­bė­ji­mus ji de­mont­ruo­ja ne tik dar­be, bet ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

Jau­na mer­gi­na nie­ka­da ne­bu­vo pa­mi­šu­si dėl rank­dar­bių. Kaip ant vir­ba­lų už­si­mes­ti akis dar paaug­lys­tė­je pa­ro­dė ma­ma, ta­čiau su jais dir­bo tik tiek, kiek rei­kė­da­vo mo­kyk­lo­je per tech­no­lo­gi­jų pa­mo­kas. Bet mie­lai sku­bė­da­vo į tuo­me­ti­nius Moks­lei­vių na­mus, ku­rių vie­to­je da­bar sto­vi Jo­niš­kio tu­riz­mo ir vers­lo in­for­ma­ci­jos cent­ras – ke­le­rius me­tus lan­kė siu­vi­mo bū­re­lį pas Ra­są Ma­je­vą.

Tik lauk­da­ma į pa­sau­lį atei­nan­čio ant­ro­jo sū­naus Ari­jaus, Jū­ra­tė pri­si­mi­nė už­mes­tus rank­dar­bių įran­kius, iš­si­trau­kė ir ėmė ruoš­ti jam krai­te­lį – mez­gė, siu­vo, nė­rė. Taip at­si­ra­do ke­pu­ry­tė, megz­tu­kas, ke­lios po­ros kojinyčių… Iki šiol sau­go pir­mą­jį megz­tą ple­du­ką, ku­ris vė­liau jau­kiai šil­dė ir tre­čią­jį ta­len­tin­gos mo­ters sū­ne­lį Ra­po­lą. Au­gan­tys sū­nūs bu­vo darbš­čios ma­mos kū­ri­nių ban­dy­to­jai – bū­tent jie dik­ta­vo, ko­kie mo­de­liai au­gan­tiems ma­žy­liams tin­ka­miau­si, sau­giau­si, gra­žiau­si. Kū­ry­bin­ga ir darbš­ti mo­te­ris, au­gin­da­ma ma­žy­lius, pri­si­kū­rė tiek vi­zi­jų, kad tik spėk įgy­ven­din­ti. Tad mez­gė ir ar­dė, mez­gė ir ar­dė, ieš­ko­da­ma idea­liau­sio mo­de­lio, ko­kio iki šiol dar neap­ti­ko jo­kio­je kny­go­je. Ir jai pa­vy­ko. Pa­ma­tę idea­liai prie Jū­ra­tės sū­ne­lių gal­vų pri­glu­du­sias ke­pu­ry­tes, sau­giai už­den­gian­čias kak­liu­ką, au­sy­tes, ne­smun­kan­čias ant aky­čių, to­kių pat už­si­gei­dė ir Jū­ra­tės bi­čiu­lės, taip pat au­gi­nan­čios vai­kus. Ar­ti­mų­jų ra­tas, kam pri­si­rei­kė mo­ters kū­ri­nių, au­go ir plė­tė­si, nes at­si­lie­pi­mai tą plėt­rą ir įpa­rei­go­jo.

Už sau­gią pla­ne­tą mū­sų vai­kams

Jū­ra­tė Jon­ku­tė dar ir žmo­gus, ku­ris my­li ir tau­so­ja gam­tą, orien­tuo­ja­si į svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą, tad į ran­kas pa­sta­ruo­ju me­tu ima tik na­tū­ra­lius ir ser­ti­fi­kuo­tus pluoš­tus, ku­riems ga­min­ti nau­do­ja­mos ne­kenks­min­gos, sau­gios me­džia­gos. Pirš­tų ga­liu­kais rei­kia pa­jus­ti pie­no pluoš­to siū­lų šil­ki­nį švel­nu­mą, ar med­vil­nės, me­ri­no vil­nos su ali­jo­šiu­mi ypa­tin­gą minkš­tu­mą, ku­ris la­biau­siai tin­ka kū­di­kiams ar jaut­rią odą tu­rin­tiems suau­gu­siems.

To­kių, pa­sau­lį ir jo ap­lin­ką tau­so­jan­čių, siū­lų Jū­ra­tė su­ra­do už­sie­nio rin­ko­je, sau­lė­to­je Ita­li­jo­je ir juos sa­vo kū­ry­bo­je nau­do­ja dar ir tam, kad pa­lik­tų sau­ges­nę pla­ne­tą sa­vo vai­kams. Bū­tent ve­di­na šių tiks­lų Jū­ra­tė ska­ti­na prie šio kil­naus tiks­lo pri­si­dė­ti ir ki­tas ku­rian­čias mo­te­ris – per­spek­ty­vi ir ver­ti­na­ma ban­ki­nin­kė ne­tru­kus ati­da­rys dar ir in­ter­ne­ti­nę par­duo­tu­vę „Siū­lų bur­tai“, ku­rio­je bus ga­li­ma ras­ti įdo­mių al­ter­na­ty­vų įpras­tai vil­nai ar med­vil­nei, ta­čiau „La­na Gat­ta“ (iš ita­lų kal­bos – ka­tės vil­na) spal­vų asor­ti­men­tas, ku­rį itin mėgs­ta pa­ti Jū­ra­tė, čia bus la­bai pla­tus.

Pre­ki­nį ženk­lą pa­dik­ta­vo au­gan­tys sū­ne­liai

Prieš ket­ve­rius me­tus ta­len­tin­ga ir darbš­ti mo­te­ris sa­vo rank­dar­bius nu­ta­rė pa­ro­dy­ti ir tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je – pra­dė­jo in­di­vi­dua­lią veik­lą ir ati­da­rė par­duo­tu­vę tarp­tau­ti­nė­je plat­for­mo­je jau su as­me­ni­niu, Jū­ra­tę Jon­ku­tę ir jos ga­mi­nius žy­min­čiu pre­ki­niu ženk­lu „Mi­ni Bear De­sign“ (Mi­ni Meš­ku­čio di­zai­nas), už­ra­šy­tu la­ze­riu ant ant odos. Be­je, šį ženk­lą, skir­tą vai­kiš­kų dra­bu­žių li­ni­jai, kū­rė­jai pa­dik­ta­vo jos au­gan­tys trys sū­nūs – kaip ki­tai, jei ne mei­liais meš­ku­čiais sa­vo vai­kus va­di­na my­lin­čios ma­mos?

Šią va­sa­rą sa­vo ran­kų dar­bo ga­mi­nių pa­sky­rą tarp­tau­ti­nė­je plat­for­mo­je Jū­ra­tė suak­ty­vi­no. Vi­si jos ta­len­to ger­bė­jai ir my­lė­to­jai, ku­rie pa­li­ko at­si­lie­pi­mus apie įsi­gy­tą vie­ną ar ki­tą ga­mi­nį, mo­ters kū­ri­nius įver­ti­no aukš­čiau­siai – pen­kio­mis žvaigž­du­tė­mis.

– Man di­džiau­sias pa­si­bai­gu­sių me­tų at­ra­di­mas bu­vo Aust­ra­li­ja, kai iš šios to­li­mo­sios ša­lies su­lau­kiau už­sa­ky­mų. Dar šir­dį pa­glos­to vaiz­das, kai Vil­niu­je ar Šiau­liuo­se pa­ma­tau gat­vė­je vai­ką su ma­no megz­ta ke­pu­ry­te ir mo­va ant kak­lo, pirš­ti­ny­tė­mis. Taip ir no­ri­si pri­bėg­ti, ap­ka­bin­ti ir pa­si­sa­ky­ti, kad tai ma­no dar­bas. Ma­no brai­žas sa­vi­tas ir ne tik man pa­čiai leng­vai at­pa­žįs­ta­mas. Į kiek­vie­ną mez­gi­nį ar siu­vi­nį tik­rai įde­du daug mei­lės, gir­dė­jau at­si­lie­pi­mų, kad su ta pa­čia ke­pu­ry­te ar ki­tu dra­bu­žė­liu užau­ga vi­si šei­mos vai­kai. To­kie ge­ri at­gar­siai ir yra ma­no kū­ry­bos va­rik­liu­kas, tad ma­no ge­riau­sias lais­va­lai­kis yra lais­va­lai­kis su vir­ba­lais ar siu­vi­mo ma­ši­na, – sa­ko ban­ki­nin­kė, ku­ri su pa­si­di­džia­vi­mu sa­vo vers­lo par­tne­riu va­di­na vy­riau­sią­jį sū­nų Pi­jų, la­bai lanks­tų vai­ki­nu­ką, tal­ki­nan­tį su siun­to­mis.

Jei ne mez­gi­nys, tai – siu­vi­nys

Dė­lio­ti skiau­tę prie skiau­tės ir iš to kur­ti vi­su­mą – dar vie­na Jū­ra­tės silp­ny­bė. At­ras­ti sa­vo sti­lių skiau­ti­niuo­se nė­ra leng­va. Jū­ra­tės jis – mi­ni­ma­lis­ti­nis su ra­miais to­nais, pa­ste­li­nė­mis spal­vo­mis. Į Jo­niš­kį, Jū­ra­tės šei­mos na­mus, ko­ky­biš­ki, nuo grū­do iki siū­lo pluoš­to eko­lo­giš­ki GOTS ser­ti­fi­ka­tu pa­ženk­lin­ti au­di­niai at­ga­be­na­mi iš Vo­kie­ti­jos, Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų, Ang­li­jos, tri­ko­ta­žas at­ke­liau­ja iš Šve­di­jos... Iš jų, jo­niš­kie­tės ran­koms pri­si­lie­tus, gims­ta pa­tys įvai­riau­si ak­se­sua­rai – kak­las­ka­rės, tri­ko­ta­ži­nės ke­pu­rės, pa­gal­vė­lės nėš­čio­sioms, kū­di­kiui mai­tin­ti, žais­liu­kai-mig­du­kai kū­di­kė­liams, ple­du­kai, daik­tak­rep­šiai, įvai­riau­si žais­lai, pa­ta­liu­kų už­val­ka­lai, ap­sau­gos kū­di­kio lo­ve­lei, net dra­bu­žė­liai mū­sų ma­žie­siems ir kt.

Tarp ke­lių de­šim­čių asor­ti­men­to vie­ne­tų – ir iš­skir­ti­niai dra­bu­žė­liai, ku­rių di­zai­ną Jū­ra­tė ku­ria pa­ti. „Aną die­ną man pa­ra­šė mo­te­ris. Sa­kė, ma­čiu­si ma­no kur­tus ir siū­tus krikš­to rū­be­lius. Bet, ap­si­lan­kiu­si ma­no tarp­tau­ti­nės plat­for­mos pre­ki­nio ženk­lo in­ter­ne­ti­nė­je par­duo­tu­vė­je, tei­gia ne­ra­du­si, kad to­kius siu­vu, to­dėl tei­ra­vo­si, ar im­čiau­si in­di­vi­dua­laus už­sa­ky­mo? Aš jau tiek vis­ko esu iš­ban­džiu­si, pri­kū­ru­si, į pa­sau­lį iš­lei­du­si ir už­mir­šu­si, kad ne­bes­pė­ju vis­ko fik­suo­ti. Bet, kuo dau­giau pri­si­pla­nuo­ju, tuo dau­giau ir įgy­ven­din­ti pa­vyks­ta“, – sa­ko ta­len­tin­ga mo­te­ris, su­de­ri­nan­ti dar­bą ban­ke ir ak­ty­vų, dar­bin­gą lais­va­lai­kį, di­džią­ją lai­ko da­lį ir vie­na pa­ti (vy­ras – to­li­mų­jų rei­sų vai­ruo­to­jas) auk­lė­jan­ti tris sū­nus, kas­dien kurs­tan­ti jau­kių nuo­sa­vų na­mų, ku­riuo­se dar kve­pia įsta­baus sko­nio py­ra­gais, ži­di­nį. Ir vi­są tą naš­tą Jū­ra­tė leng­vai pa­ke­lia vien dėl to, kad nie­kas jos sė­din­čios ir nie­ko ne­vei­kian­čios tie­siog nė­ra ma­tęs.