Kam­ba­ry­je pūškuoja traukiniai

Kambaryje pūškuoja traukiniai

Algirdas Jonas Vertelis spusteli pultelio mygtukus, ir pajuda iš pradžių vienas, o paskui – ir kitas traukinys. Dviem bėgių poromis, vedančiomis ir aplink apšviestą miestelį, ir per jį. Šis visas daugelį metų kurtas įrenginys – tai pomėgis, kuriam kuršėniškis negaili laiko.

Algimantas BRIKAS

brikas@skrastas.lt

Miestelis – daugiabutyje

Du traukinukai zvimbdami lekia dvejais bėgiais. Tai didesniu greičiu, tai lėčiau. Ratas po rato.

O miestelis, žibantis įjungtais gatvių šviestuvais, tuo metu tartum gyvena savo ramų gyvenimą. Čia pat stūkso gyvenamieji namai. Yra gaisrinė, vėjo jėgainė besisukančiais sparnais, depo pastatas, skirtas kroviniams iškrauti, geležinkelio technikai remontuoti. Gatvėje bestovį automobiliai.

Dar visai neseniai stotyje, kai reikėdavo, įsijungdavo semaforas, užsižiebdavo raudonas žibintas, ir vienas traukinys sustodavo. Kitam pravažiavus, šviesoforas vėl įsijungdavo, ir vėl geležinkelyje atsinaujindavo eismas.

Dabar šviesoforai nebereguliuoja traukinių eismo. Kažkas yra sugedę. Šio butaforinio miestelio bei geležinkelio šeimininkas Algirdas Jonas Vertelis sako, kad, reikės pasibraižyti elektros grandinės schemą, patikrinti prietaisu – „srovė, matyt, ne ten nubėga“. Traukinys dabar nebešvilpia ir nebetūtuoja – reikės tvarkyti ir tai.

Miestelį A. J. Vertelis valdo radijo bangomis valdomo žaislinio automobilio pultelio mygtukais. Kad gražiau atrodytų, maitinimo įrangą paslėpė kompiuterio dėžėje. Tokių pat automobiliukų įrangą pritaikė, kad galėtų pareguliuoti traukinukų greitį. „Tai kaip ir mano vietinės reikšmės išradimas“, – juokiasi kuršėniškis.

Kai daugiabučio namo viename kambaryje sumanė įsirengti visą miestelį, žmona neprieštaravo. Tada sekciją išnešė kitur, pasimatavo, kiek šis sumanymas gali užimti kambario, ir ėmėsi darbo. Ir išaugo apie puspenkto metro ilgio ir 1,6 metro miestelis.

Visai toks, kokių daug yra Vokietijoje.

Susidomėjo žaisliniais geležinkeliais

Darant butaforinį miestelį, A. J. Vertelio žvilgsnis į šią šalį nukrypo neatsitiktinai.

Jis, karo medicinos karininkas, penkerius metus tarnavo tarybinės kariuomenės grupės dalinyje Rytų Vokietijoje. Tada jis turėjo progų matyti, kad kone kiekvienas berniukas turi vienokį ar kitokį žaislinį traukinuką.

Kai vokiečių kariškiai tarybinius kolegas pakviesdavo pasisvečiuoti savo namuose, tarp vaiko žaislų matydavo ir traukinių. Matydavo ir parduotuvėse vaikus, besirenkančius traukinukus.

Atrodė, kad visi vokiečių vaikai aprūpinami žaisliniais traukinukais. Algirdas Jonas dar vaikystėje panašių traukinukų matydavo ir Kuršėnų parduotuvėse, bet savų neturėjo.

Traukinukai traukė ir po daugelio metų, bet daugiau dėmesio jiems negalėjo skirti, kai, anot pono Algirdo, „toks čigoniškas gyvenimas“. Juk rytą ateini į darbą ir sužinai, kad tu, kariškis, turi vykti kažkur kitur.

Žaisliniais geležinkeliais dar labiau susidomėjo, kai „pradėjo sėsliai gyventi“. Be to, ir dukra ištekėjo už vokiečio. Ji kartą, iš Vokietijos atvykdama į Kuršėnus, žaislinį traukinuką atvežė.

Ši dovana tapo savotišku stumtelėjimu plėtoti senokai užgimusį domėjimąsi.

Taip namuose radosi žaislinis miestelis. Bet dar ne iškart.

Remontuoti – net įdomiau

Kol dar nebuvo išėjęs užtarnauto poilsio, per atostogas nuvykdavo į Vokietiją pas dukrą. Ji, būdavo, žinodama apie tėvo pomėgį, jam padovanoja ką nors, susijusio su vaikiškais geležinkeliais. Ko nors paprašius, dukra visada nuperka, bet negi prašysi, kad už geležinkelio detalių komplektus mokėtų 500 ar net 1000 eurų.

Rinkinukų nusiperka ir pats. Jame būna apie 100 ar 120 detalių. Parvykęs namo, susiklijuoja ir, tarkime, statinius pasistato.

Ir žaislinį miestelį pradėjo daryti pagal panašaus vokiško miesto planą. Nameliai jam pirkti ir Vokietijoje, ir parduotuvėje Vilniuje.

Pasižvalgo ir skelbimų spaudoje. Prieš keletą metų Šiauliuose atsiradus „blusų turgui“, apsilankydavo jame. Geležinkeliukų įrangos jame pasitaikydavo retai, bet mašinėlių visokiausių pigių prisipirkdavo.

Negąsdina ir naudoti, netgi aplūžę daiktai. Suremontuoti, sukonstruoti ponui Algirdui net įdomiau, nei gauti naujutėlaitį. Įdomu kažką sulituoti, motoriuką ar kokią nors apgadintą plastmasinę detalę pakeisti.

Jis sako, kad įvairių detalių turįs daug prisikaupęs. Ir jau aplūžusių ir dar gerų.

Papildant savo montuojamą miestelį statiniais ar kokiais nors daiktais, atsižvelgiama į mastelį, pagal kurį jie, natūralūs, yra sumažinti.

Geležinkelis jį gaminančių firmų taip pat būna nevienodas. Viename geležinkelyje elektros srovė tiekiama į garvežiuką, kad jis važiuotų, kitame – į ratukus ir dar per vidurį bėgių, o tretiems į vieną garvežio ratuką – „pliusas“, į kitą – „minusas“.

Auksinės rankos

A. J. Vertelį nuo seno domina radiotechnika, radioelektronika.

Ir brolis tuo domėjosi. Tėvukas, puodžių karalius šviesaus atminimo Jonas Vertelis, daugiau buvo linkęs prie mechanikos – įvairiausias senienas remontuodavo, restauruodavo, vieną motociklą iš keleto padarydavo. Verteliams žvakių nereikėdavo – nuo prisipirktų trofėjinių akumuliatorių elektrinė lemputė nors ir nestipriai, bet šviesdavo.

Ir Algirdą Joną technika traukdavo dar besimokant mokykloje.

Traukia ir dabar. Tik laiko reikia.

Dabar jis savąjį geležinkelį norėtų įrengti skaitmeniniu valdymu. Žino, kaip tai padaryti. Sugebėtų. Bet supranta, kad šiai svajonei įgyvendinti prireiktų pusmečio pensijos.

Autoriaus nuotr.

FANTAZIJA: Miestelis nutįsęs daugiau kaip keturis metrus.

MAŠINISTAS: Algirdo Jono Vertelio rankose – pultelis, kuriuo jis valdo du traukiniukus.

EISMAS: Per miestelį nesusidurdami skuba du traukiniai.

GATVĖS: Miestelio ramybę tetrikdo bėgiais pravažiuojantys traukiniai.

ATSARGA: Yra sukaupta garvežių, vagonų, jeigu prireiktų ką nors pakeisti.