Kaprizingas dviračių žygis po Šiaurės Estiją

Kap­ri­zin­gas dvi­ra­čių žy­gis po Šiau­rės Es­­ti­­ją

Ko­ne kas­dien mer­kian­tis lie­tus, mie­go­ji­mas pa­la­pi­nė­se, uo­dų le­si­mas dvi­ra­čių en­tu­zias­tams nė mo­tais. Per de­šimt die­nų apie 50 dvi­ra­ti­nin­kų iš vi­sos Lie­tu­vos my­nė dau­giau nei tūks­tan­tį ki­lo­met­rų po šiau­rės Es­ti­ją. Šiau­lie­čiams Ar­tū­rui Jau­gė­lai ir Egi­di­jui Ku­li­kaus­kui to­kia ke­lio­nė – lyg va­sa­ros de­ser­tas. Žy­gy­je jie šven­tė ke­tu­rių mė­ne­sių kū­di­kio, bend­ra­ke­lei­vio, gim­ta­die­nį, bi­jo­jo lo­kių ir grį­žo į so­viet­me­tį.

Si­mo­na SI­­MO­­NA­­VI­­ČĖ

simona@skrastas.lt

Lie­tus ir nau­ji ba­­tai

Už­kie­tė­ję dvi­ra­ti­nin­kai ži­no, jog kiek­vie­ną va­sa­rą or­ga­ni­zuo­ja­ma ke­lio­nė dvi­ra­čiais. Pra­džio­je iš­ty­ri­nė­ta Lie­tu­va, vė­liau iš­va­ži­nė­ti Lat­vi­jos re­gio­nai, per­nai – va­ka­rų Es­ti­ja ir jos sa­los, šie­met – Es­ti­jos šiau­rė. Į kas­me­ti­nį žy­gį dvi­ra­čiais lei­do­si ir sep­ty­ni šiau­lie­čiai.

„Šie­met tik dvi die­nas ne­ga­vo­me lie­taus. Ar ry­tą, ar per pie­tus, ar va­ka­re – vi­si iki vie­no bu­vo­me šla­pi“, – pa­grin­di­nį ke­lio­nės ak­cen­tą api­bū­di­na Egi­di­jus. Pa­gal oro są­ly­gas tai bu­vo vie­nas sun­kiau­sių žy­gių.

Pa­gal lie­taus de­be­sis sten­gė­si pla­nuo­tis ir ke­lio­nės marš­ru­tą – kol ne­ly­ja ap­lan­ky­ti įdo­miau­sius ob­jek­tus, o per lie­tų krams­no­ti pie­tų kiau­ši­nius au­to­bu­sų sto­te­lė­se.

„Ne­pai­sant to, man ke­lio­nė pa­ti­ko. Nes pa­ban­dęs su­ži­nai, kad ir taip ga­li“, – re­ziu­muo­ja.

Ne­mėgs­tan­tis šal­čio Egi­di­jus iš­ban­dė ran­kas ap­sau­go­ti eksp­rom­tu už­si­mo­vęs iš de­ga­li­nės pa­siim­tas plas­ti­ki­nes pirš­ti­nes. Nors drėg­na, bet šil­ta. Lie­tus pa­dė­jo tiks­liai iš­siaiš­kin­ti, ku­rie mai­šai ir krep­šiai tik­rai ap­sau­go nuo lie­taus, o ku­rie tik su to­kiu už­ra­šu.

„Ke­lio­nė­je blo­giau­sia – nau­ji ba­tai“, – re­ziu­muo­ja Ar­tū­ras, „Šiau­lių kraš­to“ IT in­ži­nie­rius, dvi­ra­čių aist­ruo­lis.

Įsi­gi­jęs nau­jus ba­tus juos ne­tei­sin­gai su­si­re­gu­lia­vo. Gal­vo­jo – pri­pras. Kai tris kar­tus griu­vo, o ket­vir­tą žnek­te­lė­jo taip, kad ne­be­ga­lė­jo val­dy­ti ran­kos, su­pra­to – ne­prip­ras.

Nak­tį ran­ką la­bai skau­dė­jo, min­ty­se jau pie­šė grau­dų sce­na­ri­jų, kaip skam­bins kam nors į Šiau­lius su pra­šy­mu iš Es­ti­jos lau­kų par­vež­ti na­mo.

„Bu­vo bai­siai gai­la, grau­du, la­bai no­rė­jau ke­liau­ti, nes bu­vo gal ko­kia tre­čia die­na! Ki­tą die­ną va­žia­vau, bet ran­kos jau ne­bes­kau­dė­jo. Dvi­ra­čiai iš­gy­dė“, – svars­to.

Iš bai­mės, kad skaus­mai grįš, Ar­tū­ras po­rą die­nų nė­jo į pir­tis ir net ne­si­mau­dė di­džiu­lia­me kaip jū­ra Pei­pus eže­re. Su­lau­žė sa­vo tra­di­ci­ją, nes ke­lio­nė­je bu­vo pa­si­ry­žęs kas­dien iš­si­mau­dy­ti ko­kia­me nors van­dens tel­ki­ny­je.

Ža­vė­jo­si uo­lų ka­­syk­­lo­­mis

Ša­lia Ta­li­no, prie Saue mies­te­lio pra­si­dė­ju­si ke­lio­nė, ap­su­kus ra­tą, ten ir bai­gė­si. Dvi­ra­ti­nin­kams te­ko kas­dien nu­min­ti apie 100 ki­lo­met­rų. Pa­sis­kirs­tę kom­pa­ni­jo­mis pa­gal in­te­re­sus, po­mė­gius, my­ni­mo grei­čius, dvi­ra­ti­nin­kai va­do­va­vo­si iš­da­ly­tais že­mė­la­piais su pa­žy­mė­tais lan­ky­ti­nais ob­jek­tais.

„Es­tai la­bai gi­ria­si kiek­vie­nu ak­me­niu, bet rea­liai rei­kia la­bai at­si­rink­ti ob­jek­tus – dau­giau nei du treč­da­liai jų nė­ra ver­ti dė­me­sio. Pa­vyz­džiui, pa­ra­šy­ta: „Ti­tu­luo­tas, vie­nas pa­čių gra­žiau­sių ir ver­tin­giau­sių dva­ro komp­lek­sų Bal­ti­jos ša­ly­se“. Nu­va­žiuo­jam – Jė­zau Jė­zau... Pap­ras­tas dva­re­lis nu­da­žy­tu fa­sa­du, net žo­lė ne­nup­jau­ta...“ – vie­nas per ki­tą pa­sa­ko­ja dvi­ra­ti­nin­kai.

Egi­di­jus iro­ni­za­vo, kad ob­jek­tus, prie ku­rių pa­ra­šy­ta mois (dva­ras) ir ki­vi (ak­muo), rei­kia ap­va­žiuo­ti lan­ku.

Vė­liau at­si­rin­ki­nė­jo tuos dva­rus, ku­riuo­se, pa­gal ap­ra­šy­mą, kas nors įreng­ta. Vie­nas la­biau­siai pa­ti­ku­sių – res­tau­ruo­tas Palm­sės dva­ras, su par­ku, so­do la­bi­rin­tais, tven­ki­niu, ta­ke­liais. Dau­ge­ly­je dva­rų vyks­ta teat­ra­li­zuo­tos edu­ka­ci­jos.

Vie­nas la­biau­siai pa­ti­ku­sių ob­jek­tų Ar­tū­rui – ap­leis­tos Ul­ga­se fos­fo­ri­tų ka­syk­los, vei­ku­sios 1920–1938 me­tais.

Po že­me tę­sia­si ke­tu­ri ki­lo­met­rai po­že­mi­nių tu­ne­lių, juo­se ga­li­ma pa­si­vaikš­čio­ti, bet to­li ei­ti ne­jau­ku, nes ga­li­ma pa­si­klys­ti. Kai ku­rios šach­tos yra už­griu­vu­sios, už­lie­tos van­dens. Ul­ga­se ka­syk­lo­se aukš­tyn ko­jom snau­džia vie­na di­džiau­sių Es­ti­jos šikš­nos­par­nių ko­lo­ni­jų.

Egi­di­jus su bend­ra­ke­lei­viu il­giau­siai vaikš­ti­nė­jo ir ža­vė­jo­si Ku­re­mae kai­me­lio ru­sų sta­čia­ti­kių Puh­tit­sos vie­nuo­ly­nu. Vi­są komp­lek­są su­pa gra­ni­to sie­na, įspū­din­gai at­ro­do vie­nuo­ly­no pa­sta­tų an­samb­lis, su­tvar­ky­ti gė­ly­nai.

Dings­ta es­­tai

To­li­miau­sias taš­kas – Nar­va, mies­tas šiau­rės ry­tų Es­ti­jo­je, Ru­si­jos pa­sie­ny­je. Nors jis bu­vo vie­nas lau­kia­miau­sių, bet šiek tiek nu­vy­lęs. Nar­vos pi­lies įspū­dį nu­plo­vė ir vi­są die­ną mer­kęs lie­tus.

„Ar­tė­jant prie pat Ru­si­jos sie­nos la­bai jau­čia­si, kaip dings­ta es­tai. Net svei­ki­nie­si „Ter­re“, o jie žiū­ri į ta­ve di­de­lėm akim ir ma­tai, ne­sup­ran­ta. vi­sur vien tik ru­sai“, – pa­sa­ko­ja Egi­di­jus.

Dvi­ra­ti­nin­kai tar­pu­sa­vy­je juo­ka­vo, kad jei par­duo­tu­vė­je per­ki alaus, iš­kart su ta­vi­mi kal­ba ru­siš­kai, o jei ne­per­ki – es­tiš­kai. Jau­čia­si ir ki­toks gy­ven­to­jų tem­pe­ra­men­tas – vai­kai la­bai šne­kūs, priė­ję kal­bi­no ke­liau­to­jus, iš kur jie at­vy­kę.

Ke­lio­nė lai­ko ma­ši­na – ne­to­li Nar­vos esan­tis bu­vęs už­da­ras in­dust­ri­nis mies­tas Sil­la­mae. Gar­sus tuo, jog čia so­viet­me­čiu bu­vo įkur­ta me­ta­lur­gi­jos ga­myk­la, ka­sa­mas ura­nas. Dėl ato­mi­nės pra­mo­nės mies­tas bu­vo la­bai įslap­tin­tas, Sil­la­mae net ne­bū­da­vo žy­mi­ma že­mė­la­piuo­se. Ma­no­ma, kad pir­mo­ji So­vie­tų Są­jun­gos ato­mi­nė bom­ba pa­ga­min­ta iš Sil­la­mae iš­gau­to ura­no. Į mies­tą ga­lė­jo pa­pul­ti tik tie, ku­rie tu­rė­jo lei­di­mus.

„La­bai gra­žus, bet sta­li­ni­nis mies­tas iš se­nų fil­mų apie ta­ry­bi­nę to­bu­lą san­tvar­ką“, – api­bū­di­na Ar­tū­ras. Ta­ry­biš­ku­mas iš­li­kęs iki šių die­nų – ant sie­nų iš­li­ku­sios žvaigž­dės, kū­jis ir pjau­tu­vas, įvai­rūs už­ra­šai.

Mies­to cent­re sto­vi pa­min­klas, pa­sta­ty­tas 1987 me­tais, skir­tas spa­lio re­vo­liu­ci­jos 70-osioms me­ti­nėms, kai Ru­si­jo­je tuo me­tu jau bu­vo pra­si­dė­ju­si „pe­rest­roi­ka“. Iki šių die­nų be­veik vi­si mies­to gy­ven­to­jai – ru­sai.

So­viet­me­čio pa­li­ki­mų Egi­di­jus su bend­ra­ke­lei­viu at­ra­do, nu­ta­rę pa­ke­liui ap­lan­ky­ti kuo dau­giau iš­ky­šu­lių. Miš­kuo­se ra­do vi­siš­kai ap­leis­tų ka­ri­nių pa­sta­tų, sto­vyk­lų: „ba­ra­kų“, ka­ri­nin­kų na­mų, gyny­bi­nių ap­ka­sų.

Vi­sam kai­mui at­jun­gė elekt­­rą

Da­lis ke­liau­to­jų į dvi­ra­čių žy­gį lei­do­si jau ne­be pir­mus me­tus, to­dėl sto­vyk­la­vie­tė­se in­tui­ty­viai su­si­skir­tė pa­gal bio­lo­gi­nius laik­ro­džius: pe­lė­das ir vy­tu­rius.

Tarp bū­rio dvi­ra­ti­nin­kų my­nė ir šei­ma – ve­žė­si ke­tu­rių mė­ne­sių kū­di­kį. Vai­kas dar­dė­jo prie dvi­ra­čio pri­tvir­tin­to­je prie­ka­bė­lė­je, jo­je įtai­sy­to­je au­to­mo­bi­li­nė­je kė­du­tė­je. Tė­vai į sto­vyk­la­vie­tę grįž­da­vo ga­na vė­lai, nes kū­di­kiui pra­dė­jus verk­ti jį rei­kė­jo mai­tin­ti, čiū­čiuo­ti.

„Užau­gęs vai­kas už­prog­ra­muo­tas bū­ti ke­liau­to­ju! Įsi­vaiz­duo­ja­te, su to­kia pub­li­ka ke­liau­ti? Jį vi­si ne­šio­jo ant ran­kų, nei jis nak­ti­mis rė­kia, nei ver­kia... Aš tė­vams sa­kiau, kad po tris­de­šim­ties me­tų jis va­žiuos dvi­ra­čiu ir juos abu to­je pa­čio­je prie­ka­bo­je su­ki­šęs ve­šis į žy­gį“, – juo­kė­si Egi­di­jus. Dvi­ra­ti­nin­kų bū­rys mi­nė­jo ir ma­žo­jo ke­liau­nin­ko ke­tu­rių mė­ne­sių gim­ta­die­nį – val­gė šven­ti­nį tor­tą.

Tra­di­ciš­kai į ke­lio­nę va­žia­vo ir Elekt­ro­ni­ku va­di­na­mas vy­ras, ant sa­va­dar­bio elekt­ro­ni­nio dvi­ra­čio pri­si­mon­ta­vęs di­de­lį aku­mu­lia­to­rių. Šie­met jis pa­skui tem­pė prie­ka­bė­lę su ga­lin­ges­niu pa­pil­do­mu aku­mu­lia­to­riu­mi, ta­čiau dėl ga­lin­ges­nio va­rik­lio kas­dien lūž­da­vo dvi­ra­čio sti­pi­nai.

Elekt­ro­ni­kas tu­rė­jo plau­kų džio­vin­tu­vą, ku­riuo džio­vin­da­vo­si šla­pius dra­bu­žius ir drau­giš­kai pa­sko­lin­da­vo bend­ra­ke­lei­viams iš­si­džio­vin­ti ko­ji­nes ar ba­tus.

Vie­na­me kai­me dvi­ra­ti­nin­kai at­jun­gė elekt­rą: grį­žę va­ka­rop su­jun­gė vi­sus sa­vo elekt­ro­ni­nius prie­tai­sus, o Elekt­ro­ni­kas ėmė krau­ti ga­lin­gą dvi­ra­čio aku­mu­lia­to­rių. Tai iš­mu­šė sau­gik­lius vi­sam kai­mui.

Kar­tą va­ka­re dvi­ra­ti­nin­kai sto­vyk­la­vie­tė­je iš­gir­do riau­mo­ji­mą, ėmė būgš­tau­ti, ar tik ne­bus meš­ka, apie ku­rių bu­vi­mą apy­lin­kė­se in­for­ma­vo ženk­lai. Čiu­po iš­ma­niuo­sius te­le­fo­nus „You­tu­be“ tik­rin­ti gar­so ati­tik­me­nis, klau­so – tik­rai meš­kos riau­mo­ji­mas. Ki­tą ry­tą meš­kų de­tek­ty­vas bai­gė­si. Paaiš­kė­jo, kad to­kį te­le­fo­no skam­bu­čio gar­są bu­vo už­si­sta­tę ne­to­lie­se sto­vyk­la­vę vai­kai.

Pa­ba­lu­sios nuo šal­čio ran­kos. Nu­kas­ti ke­liai. Pliur­zos. Uo­dai. Šal­to­kas, lie­tin­gas, kap­ri­zin­gas žy­gis. „Tai smulk­me­nos“, – sa­ko šiau­lie­čiai, ne­beį­si­vaiz­duo­jan­tys sa­vo ato­sto­gų be to­kių ke­lio­nių dvi­ra­čiu. Tai yra lais­vė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KE­LIO­NĖ: Šiau­lie­čiai (iš kairės) Egi­di­jus Ku­li­kaus­kas ir Ar­tū­ras Jau­gė­la įsi­ti­ki­nę, jog ši ke­lio­nė dvi­ra­čiais po Šiau­rės Es­ti­ją ne pa­sku­ti­nė – ke­lio­nių geog­ra­fi­ja plė­sis kas­met.

Ar­tū­ro JAU­GĖ­LOS nuo­tr.

BE­KE­LĖ: Nors že­mė­la­py­je ke­lias bu­vo pa­vaiz­duo­tas ge­rai, dvi­ra­ti­nin­kai su­si­dū­rė su ne­ti­kė­to­mis kliū­ti­mis – jis bu­vo nu­kas­tas. Žy­gei­viai ban­dė su­ras­ti al­ter­na­ty­vų ke­lią.

PI­LIS: Vie­nas lau­kia­miau­sių dvi­ra­čio žy­gių ob­jek­tų Nar­va – mies­tas Šiau­rės ry­tų Es­ti­jo­je, Ru­si­jos pa­sie­ny­je, Nar­vos upės de­ši­nia­ja­me kran­te, prie­šais Ru­si­jos mies­tą Ivan­go­ro­dą. Mies­to sim­bo­lis – XIII–XV amžiaus Nar­vos pi­lis.

AK­MUO: Ehal­ki­vi di­džiau­sias ak­muo Es­ti­jo­je, Le­ti­pea ky­šu­lio pa­kran­tė­je. Kar­tu tai ir di­džiau­sias rie­du­lys Šiau­rės Eu­ro­pos le­dyn­me­čio zo­no­je.

PA­MINK­LAS: Ke­liau­to­jai nu­si­fo­tog­ra­fa­vo Ta­li­ne, prie 1902 metais pa­sta­ty­to pa­mink­lo, skir­to nu­sken­du­siam ca­ri­nės Ru­si­jos šar­vuot­lai­viui „Ru­sal­ka“ at­min­ti.

LIE­TUS: Dėl kas­dien pliau­pu­sio lie­taus dvi­ra­ti­nin­kams leng­vų ke­lių ne­bu­vo, te­ko va­žiuo­ti ir per pliur­zas.

BEND­RA­KE­LEI­VIAI: De­šimt die­nų, apie tūks­tan­tį ki­lo­met­rų po Šiau­rės Es­ti­ją my­nė ir dvi­ra­čių en­tu­zias­tai, kar­tu į ke­lio­nę pa­siė­mę ke­tu­rių mė­ne­sių kū­di­kį. Vai­kas ke­lia­vo prie­ka­bė­lė­je.

KA­SYK­LOS: Dvi­ra­ti­nin­kams bu­vo įdo­mu pa­ma­ty­ti se­ną­sias Ul­ga­se fos­fo­ri­tų ka­syk­las, vei­ku­sias 1920–1938 me­tais. Po že­me tę­sia­si 4 km tu­ne­lių, įsi­kū­ru­si vie­na di­džiau­sių Es­ti­jos šikš­nos­par­nių ko­lo­ni­jų.

KRIOK­LYS: Je­ga­los kriok­lys. Aukš­čiau­sias na­tū­ra­lus Es­ti­jos kriok­lys ir vie­nas aukš­čiau­sių Eu­ro­po­je. Jo aukš­tis sie­kia 8 m, il­gis – 50 m.

STO­VYK­LA­VIE­TĖ: Dvi­ra­ti­nin­kai va­ka­re įsi­kur­da­vo sto­vyk­la­vie­tė­se, kuriose bū­da­vo elekt­ra, du­šai, pir­tis, pa­vė­si­nė su sto­gu pa­si­slėp­ti nuo lie­taus.

OB­JEK­TAS: Vie­nas iš šiau­rės Es­ti­jo­je ap­lan­ky­tų ob­jek­tų – Tool­se kry­žiuo­čių or­di­no pi­lies griu­vė­siai.

BE­KE­LĖ: Nors že­mė­la­py­je ke­lias bu­vo pa­vaiz­duo­tas ge­rai, dvi­ra­ti­nin­kai su­si­dū­rė su ne­ti­kė­to­mis kliū­ti­mis – jis bu­vo nu­kas­tas.

ŽE­MĖ­LA­PIS: Lie­tu­vių dvi­ra­čių žy­gei­vių marš­ru­tas drie­kė­si po šiau­rės Es­ti­ją, per de­šimt die­nų nu­va­žiuo­ta apie 1000 km.