Naujausios
Kelininkas tapytojas pasaulį mato aukštyn kojomis
Tapytojas Antanas Šeronas ambicingas kaip Prancūzijos imperatorius, karvedys Napoleonas Bonapartas. Kasdien dirbdamas kelininku geležinkelių įmonėje jis atranda kūrybinių impulsų. Iš Radviliškio rajono Prasčiūnų kaimo kilusį menininką labiausiai įkvepia kaimo gamta ir gyvenimo būdas. Kartais – surūdijusi kriauklė.
Simona SIMONAVIČĖ
simona@skrastas.lt
Darbas geležinkeliuose – proga pamąstyti
Antanas nesivaržydamas atsistoja ant rankų. Aukštyn kojomis. Norint kurti, pasaulį reikia pamatyti kitu kampu. Nepaisant polinkio į meną, stereotipiniu, išsiblaškiusiu, kūrybinėse kančiose, emocijų bangose gyvenančiu menininku savęs jis nevadina.
Priešingai – būna, traukia draugus iš kūrybinių krizių, drąsina parodyti talentus. „Sakau – ko tu bijai? Per galvą niekas neduos! Kartais tenka imtis ir drastiškų priemonių“, – šypteli.
Šiauliuose vykstančiose meno parodose dažnai besilankantį A. Šeroną beveik visuomet galima pamatyti su fotoaparatu rankose. Fotografija – dar viena jo atrandama sritis. Nuotraukos kartais tampa eskizais tapybai. Drobėse – vaikystės miražai, sienų nuotrupų fragmentai, surūdijusios vonios kronikos ar net karvės.
Paklaustas, iš kokių fragmentų sudėliotų savo paties portretą, tapytojas suglumsta: ambicingas, užsispyręs, siekiantis tikslo. Jei reikėtų nutapyti save patį, drobėje atsirastų niuansuotų spalvų figūra ryškiaspalviame fone. A. Šeronas mėgsta kontrastus.
Bendrovėje „Lietuvos geležinkeliai“ vyras dirba kelininku. „Iš kažko reikia gyventi. Tapyba – po darbo“, – paaiškina. Fizinis darbas menininkui padeda kūryboje – yra proga pamąstyti, susikoncentruoti, ramiai susidėlioti mintis. Kelionės traukiniais pakišo idėją – pradėjo tapyti darbų ciklą kelionės tema.
Jaunas menininkas jau spėjo surengti šešias personalines parodas, dalyvavo daugiau nei dvidešimtyje grupinių parodų.
Pernai jam buvo skirta Šiaulių miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendija, menininkas buvo pakviestas į kas ketverius metus Vilniuje vykstančią Šiuolaikinės Lietuvos dailės kvadrienalę. Šį rudenį Šiaulių dailės galerijoje bus pristatoma dar viena solidi jo personalinė paroda.
„Parodos reikalingos parodyti, kad ne tik dirbi, bet ir tobulėji. Obuolys ant obels tol neskanus, kol nesubręsta. Lygiai taip pat čia. Buvo ir keletas rūgščių obuolių, bet tai neišvengiama. Kartais reikia save pamurkdyti“, – įsitikinęs dailininkas.
Mokytoja priglaudė po sparnu
Penktoje klasėje į Radviliškio rajono Sidabravo vidurinę mokyklą, kurioje mokėsi A. Šeronas, atėjo nauja dailės mokytoja Rūta Lūžaitė. „Ji mane priglaudė po savo sparnu, įtraukė į savo komandą. Jos mokiniai dažnai dalyvaudavo respublikiniuose dailės konkursuose. Baigus vidurinę mokyklą ji sakė, kad mėgo mane, nes esu vienintelis klasėje koloristas“, – prisiminė Antanas. Mokytojos atsiradimą dailininkas įvardija vienu svarbiausių pėdsakų gyvenime.
A. Šeronas planavo studijuoti istoriją, tačiau, nepasisekus įstoti, pasirinko dailės studijas. Nė karto nesigailėjo. Pradžioje ketverius metus Panevėžio kolegijoje studijavo dailės ir technologijų pedagogiką. Nutarė nenuvilti juo tikėjusios mokytojos – žengė pakopomis aukštyn. Tęsė dailės ir technologijų išlyginamąsias studijas Šiaulių universitete, studijavo magistrantūroje, tapo dailės (tapybos) magistru.
„Jaučiu malonumą spalvai“, – patikina dailininkas.
Jam patinka įveikti kliūtis – anksčiau nemėgo didelio formato darbų, dabar daugiausia tapo būtent tokius darbus. Spalvas dėlioja ne tik drobėje teptuku, bet ir pastelėmis.
Svarbiausias gautas patarimas jam, kaip menininkui, – dirbti. „Negali sėdėti vietoje, galvoti, kad esi geriausias. To niekada nebus. Taip užmigsi ant laurų, ir šakės! Svarbiausia – netingėti. Reikia būti labai stipriam psichologiškai, kad atlaikytum aplinkinių poveikį ir išliktum savimi. Rėkiančių, kritikuojančių ir demotyvuojančių visuomet yra daugiau nei palaikančių“, – įsitikinęs A. Šeronas. Jį patį motyvuoja vidinės ambicijos – padaryti geriau nei prieš tai.
Subrendo kaimui
A. Šerono tapybos kūrybinės dirbtuvės iš Šiaulių perkeltos į gimtąjį kaimą Radviliškio rajone. Ten grįžta savaitgaliais tapyti, nes čia gimsta didžiausios kūrybinės inspiracijos. Kaimo tema tapytojui viena artimiausių – gamta, gyvenimo būdas, bendravimo nuoširdumas, paprastumas.
„Galbūt suaugau, subrendau kaimui? Nuo savęs, savo šaknų nepabėgsi. Mieste pastebiu daug skubėjimo, nenatūralumo. Kai kurie gyvenantys mieste per daug sumiesčionėję, kažkaip kvailai integruojasi į miestą“, – svarsto A. Šeronas.
Senieji kaimo žmonės jį žavi savo vidine ramybe, lengvu požiūriu į probleminę situaciją. Jo nuomone, šiuolaikiniame skubančiame pasaulyje to labai trūksta – visi stveriasi už galvos ir panikuoja.
„Kai buvau vaikiščias, stebėjau žmonių ir gyvūnų elgesį, įpročius. Ironiška, bet kai kada gyvūnai atrodo žmogiškesni nei kai kurie mūsų visuomenės nariai“, – įsitikinęs dailininkas. Atsitiktinai pamatęs spardomą šunį jis sukūrė darbų su šiais gyvūnais.
Vonios kronikas dailininkas tapė su mintimi, kad niekam nereikalingas, numestas, surūdijęs, atsibodęs daiktas gali būti svarbus. Be vonios neįsivaizduojamas šiuolaikinio, modernaus žmogaus gyvenimas.
Jauni menininkai išnyksta
Po ketverių metų, praleistų Panevėžyje, atvykęs gyventi į Šiaulius jis buvo susižavėjęs miestu.
„Atrodė uuuu, koks čia miestas, kokia kultūra... Dar nuėjau į jubiliejinę, rodos, 50-ąją Šiaulių dailininkų parodą. Vajėėė, pagalvojau, koks aukštas lygis! Bet, kaip ir visur, pagyvenus pasimato ir pliusai, ir minusai“, – sako A. Šeronas.
Anot jo, pagrindinis Šiaulių minusas kultūrine prasme – meninis sustingimas. Baigę menų studijas jauni, gabūs žmonės neturi kur pasidėti – išnyksta.
„Nors... išlieka tik stipriausieji. Arba tie, kurie atsiduria tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Man pasisekė – aš gyvenime sutikau tinkamus žmones. Tai – laimės dalykas, didelė vertybė“.
Jo namų lentynose guli gausybė senų meno žurnalų ir knygų apie meną, albumų. „Esu šiek tiek knygomanas“, – prisipažįsta. Įdomiausi – senosios rusų tapybos, tarpukario Lietuvos laikų žurnalai.
Paskutinis pirkinys – „Lietuvos tapyba 1960–2013 metais“. Įsigyti knygą patraukė viršelyje pavaizduotas iki tol nematytas paveikslas – dailininko Vincento Gečo nutapytas „Surgailio portretas“.
„Jei mano gyvenime nebūtų tapybos, būčiau visai kitas žmogus, – svarsto A. Šeronas. – Arba nutiktų taip, kaip mano dėdei, kuris visą gyvenimą, apie 40 metų, dirbo vairuotoju, o išėjęs į pensiją pradėjo tapyti, tapo Tautodailininkų sąjungos nariu.“
Klausimai apie ratus ir batus
– Kieno batuose norėtum pabūti?
– Norėčiau pabūti Prancūzijos imperatoriumi, karvedžiu Napoleonu Bonapartu – jis man visada imponavo kaip istorinė asmenybė. Žemo ūgio, panašiai kaip aš. Ambicingas, kaip ir aš. Jo nuveiktų darbų keisti nenorėčiau – jį perspjauti tikriausiai neįmanoma. Pavyzdžiui, iki šių dienų išlikęs 1804 metais jo įvestas civilinis kodeksas.
– Jei turėtum kelionės laiku aparatą, kur nusikeltum?
– Ateities nenorėčiau – neaišku, kur ten pakliūtum... Manęs nežinomybė nevilioja. Renesanso laikmečio Florencijoje būtų įdomu pamatyti, kaip klestėjo amatai, tapyba, smalsu, kaip iš tikrųjų maišomi dažai. Filipas Bruneskalis, tapydamas kupolą Florencijoje, tokius technologinius sprendimus priėmė, kad net dabartinėmis priemonėmis ne taip lengva tai atkartoti.
– Kaip nutapytum Šiaulius?
– Vienu paveikslu ne visada gali apie objektą viską pasakyti. Bandyčiau Šiaulius perteikti simboliais. Daryčiau iš mėlynos ir žalios spalvų gamos, nes tai raminančios spalvos. Mano nuomone, miestui reikėtų vidinės ramybės, kad būtų kuo mažiau kivirčų.
– Kokią supergalią norėtum turėti?
– Skleisti gerumą. To pasaulyje trūksta.
TRUMPAS DOSJĖ
Antanas Šeronas
Gimimo metai: 1986 10 28
Didžiausia aistra: smalsumas
Giliausias pėdsakas: bus ateityje
Batų dydis: 43
Užsiėmimas: tapytojas, kelininkas
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PĖDSAKAS: Dailininkas Antanas Šeronas viliasi, kad giliausias gyvenimo pėdsakas bus tapyboje, kaip užrašyta ant dainininko Franko Sinatros antkapio „Geriausia dar ateityje“.
POLĖKIS: Kelininku dirbantis Antanas Šeronas paveikslus piešia po darbo, savaitgalį keliauja tapyti į gimtąjį kaimą Radviliškio rajone.
RANKOS: „Anksčiau dažnai vaikščiodavau ant rankų“, – komentuoja Antanas ir čia pat pademonstruoja. Pamatyti aukštyn kojomis – kitu kampu, svarbu norint kurti.