Konditeris – legenda

„Sidabrės“ nuotr.
Išs­kir­ti­nai mo­te­riš­ka­me Jo­niš­kio kon­di­te­ri­jos ce­cho ko­lek­ty­ve sa­vo lai­ku bū­ta vie­no ki­to vy­ro, ta­čiau Vy­tau­tas Stab­raus­kas (vi­du­ry­je) kon­di­te­ri­nius Jo­niš­kio ga­mi­nius ke­pė il­giau­siai – net 28 me­tus
1964-ųjų Rug­sė­jo 1-ąją Jo­niš­ky­je du­ris at­vė­rė kon­di­te­rių mo­kyk­la. Čia su tuo­me­ti­nės raj­koop­są­jun­gos siun­ti­mais su­va­žia­vo mo­te­rys ir mer­gi­nos, pa­no­ru­sios įsi­gy­ti kon­di­te­rės pro­fe­si­ją, iš vi­sos res­pub­li­kos. Jei bū­tų lem­ta šiai mo­kyk­lai su­lauk­ti šių die­nų, šie­met Jo­niš­kio kon­di­te­rių mo­kyk­la bū­tų mi­nė­ju­si 55-erių veik­los me­tų ju­bi­lie­jų.
„Sidabrės“ nuotr.
Vy­tau­tas Stab­raus­kas sa­vo kon­di­te­rio dar­bo de­šimt­me­čius me­na kaip gra­žiau­sią gy­ve­ni­mo eta­pą

Kal­bant apie ge­riau­sios Jo­niš­kio kon­di­te­ri­jos me­tus nuo­dė­mė bū­tų ne­pa­mi­nė­ti vie­nin­te­lio il­ga­me­čio kon­di­te­rio Vy­tau­to Stab­raus­ko. 28 me­tus nuo 1961-ųjų dir­bęs vy­ras ge­rai me­na ir Jo­niš­kio kon­di­te­rių mo­kyk­los pra­kti­kas at­lik­da­vu­sias mo­ki­nes, ku­rioms tech­no­lo­gi­nių įren­gi­nių dis­cip­li­ną mo­kyk­los gy­va­vi­mo vie­nu lai­ko­tar­piu dės­tė jo žmo­na Da­nu­tė.

Tuo­me­ti­nia­me kon­di­te­ri­jos ce­che rei­kė­jo ne tik mo­te­riš­ko kruopš­tu­mo ir kū­ry­bin­gu­mo puo­šiant sal­džiuo­sius ga­mi­nius, bet ir tvir­tų vy­riš­kų ran­kų bei svei­ka­tos. Kas gi ki­tas, jei ne Vy­tau­tas į di­džiu­lius ku­bi­lus su­pils mai­šus mil­tų, cuk­raus, su­vers de­šim­ti­mis ki­log­ra­mų svies­to? Kon­di­te­ri­jos mo­kyk­lo­je be­si­mo­kiu­sios mer­gi­nos sto­da­vo ša­lia ir žiū­rė­da­vo, kaip dir­ba pa­ty­ręs vie­nin­te­lis ce­cho vy­ras.

– Bū­da­vo, per die­ną ga­mi­niams su­nau­do­da­vo­me po 10 dė­žių svies­to ( dė­žė­je – po 20 kg),

6-8 mai­šus cuk­raus, 10 mai­šų mil­tų. To­kia bu­vo ga­my­ba. Kon­di­te­rius ruoš­da­vo­me vi­sai res­pub­li­kai. Su „Šar­ma“ nu­va­žia­vau į At­ga­jos drau­gi­jos 20-me­tį Pa­pi­lė­je. Vie­na mo­te­ris priė­ju­si pa­sa­ko­ja, kad jos duk­ra Da­lia Jo­niš­kio kon­di­te­rių mo­kyk­lą bai­gė, iki šiol pa­gal pro­fe­si­ją dir­ba, ma­ne at­si­me­na. Ma­lo­nūs lai­kai bu­vo, – į pri­si­mi­ni­mus nu­klys­ta Vy­tau­tas, pa­ts kon­di­te­rio meist­riš­ku­mo mo­kę­sis ir Ma­ri­jam­po­lė­je, ir Nau­jo­jo­je Vil­nio­je.

Vy­tau­tas me­na Jo­niš­kio kon­di­te­ri­jos „auk­so“ am­žių, kai už ko­ky­biš­ką pro­duk­ci­ją Jo­niš­kio kon­di­te­riams bū­da­vo įtei­kia­ma Liet­koop­są­jun­gos vė­lia­va. Tu­rė­jo kuo Jo­niš­kio kon­di­te­riai pa­si­gir­ti – vie­ni pir­mų­jų ėmė kep­ti ša­ko­čius, fi­gū­ri­nius ke­lių aukš­tų tor­tus – nie­kur ki­tur Lie­tu­vo­je to­kių nie­kas ne­kep­da­vo, tad mū­sų kon­di­te­riai ne­spė­da­vo kep­ti, ko­kia bū­da­vu­si pa­klau­sa.

– Lat­vi­jos kon­di­te­riai il­gus me­tus sal­du­my­nams kep­ti nau­do­da­vo mar­ga­ri­ną, o mes – svies­tą, to­dėl mū­sų ke­pi­niai bū­da­vo ska­nūs ir pa­klau­sūs. Į Jo­niš­kį už­su­kę lat­viai iš mū­sų par­duo­tu­vės vis­ką šluo­te šluo­da­vo. Tuo me­tu pre­ky­ba mū­sų ga­mi­niais kles­tė­jo. Dar ga­liu pri­dur­ti, kad dirb­da­vo­me są­ži­nin­gai – ša­lia gu­lė­da­vo re­cep­tų kny­gos ir vi­sus pro­duk­tus tiks­liai su­dė­da­vo­me. Ka­dan­gi pa­mai­no­je bu­vau vie­nin­te­lis vy­ras, tai tek­da­vo vis­ką su­pil­ti į ka­ti­lą, su­mai­šy­ti.

Il­ga­me­tis kon­di­te­ris ap­gai­les­tau­ja, kad šių die­nų rin­ko­je to­kių ga­mi­nių, ko­kius jie kep­da­vo, ne­bė­ra. Ta­čiau ge­rų at­si­lie­pi­mų ne­gai­lė­jo UAB „Jo­niš­kio duo­nos“ ke­pi­niams. Bet Vy­tau­tas ir da­bar na­muo­se dar ke­pa sau­sai­nius – ek­le­rius, mo­ren­gi­nius su rie­šu­tais, ta­čiau la­biau­siai šei­mos ir sve­čių mėgs­ta­miau­si – varš­kės py­ra­gai­čiai su dže­mu – te­be­tirps­ta kiek­vie­no, kas jų ra­gau­ja, bur­no­je.

Anų lai­kų me­duo­li­nis py­ra­gas

480 g mil­tų, 4-5 kiau­ši­nių try­niai, 120 g svies­to, 480 g me­daus, 120 g cuk­raus, 750 g grie­ti­nės, ku­pi­ną ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį so­dos, ku­pi­ną ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį prie­sko­nių ( gvaz­di­kė­lių, ci­na­mo­no, im­bie­ro, kar­da­mo­no, mus­ka­to rie­šu­to, šiek tiek pi­pi­rų).

Į di­de­lį du­be­nį su­dė­ki­te cuk­rų, me­dų, grie­ti­nę, ga­ba­liu­kais pjaus­ty­tą svies­tą ir iki vien­ti­sos ma­sės tir­pin­ki­te ant karš­tų ga­rų. Gau­tą ma­sę šiek tiek pra­vė­sin­ki­te ir įpla­ki­te kiau­ši­nių try­nius. Su­ber­ki­te mil­tus ir vi­sus prie­sko­nius, už­mai­šy­ki­te teš­lą. Su­pil­ki­te į pa­ruoš­tą ke­pi­mo for­mą. Su­py­lus į ke­pi­mo in­dą pa­vir­šių iš­ly­gin­ti drėg­na ran­ka. Kep­ki­te 180–190 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je, kol me­duo­lis iš­ky­la, o į vi­dų įsmeig­tas me­di­nis pa­ga­liu­kas neap­si­ve­lia ža­lia teš­la. Lei­džia­me py­ra­gui at­vės­ti. Ga­li­ma per­pjau­ti pu­siau ir per­tep­ti uo­gie­ne. Ke­lioms va­lan­doms pa­sta­ty­ki­te į šal­dy­tu­vą, vė­liau jau ga­li­te ska­nau­ti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.