Lietuvą pažįsta lankydami bokštus

Lie­tu­vą pa­žįs­ta lan­ky­da­mi bokš­tus

Šiau­lie­čių Ra­ma­naus­kų šei­ma šią va­sa­rą ke­liau­ja po Lie­tu­vą lip­da­mi į ap­žval­gos bokš­tus. Šia idė­ja už­si­krė­tė per­nai. Šie­met per trum­pas ato­sto­gas nu­va­žia­vo 745 ki­lo­met­rus ir įli­po į de­šimt bokš­tų. Ke­lio­nes trum­pam su­stab­dė su­ge­dęs au­to­mo­bi­lis.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Spon­ta­niš­ka idė­ja

Ma­ma Si­mo­na, tė­tis Vy­tau­tas, duk­ra Ju­ta ir sū­nus Kos­tas – to­kia kom­pa­ni­ja štur­muo­ja Lie­tu­vos bokš­tus.

Jau­niau­siam ke­liau­nin­kui Kos­tui – dve­ji, bet lip­ti į bokš­tus jam pa­tin­ka. „Bai­su? Bai­su! Aukš­tai? Aukš­tai! Pa­tin­ka? Taip!“ – po­kal­bį su sū­nu­mi at­pa­sa­ko­ja ma­ma.

Idė­ja lan­ky­ti bokš­tus Ra­ma­naus­kams ki­lo spon­ta­niš­kai. Per­nai šei­ma kar­tu su Ju­tos kla­se va­žia­vo į eks­kur­si­ją po Anykš­čių kraš­tą. Me­džių la­jų ta­kas dar ne­bu­vo ati­da­ry­tas, bet su­ža­di­no smal­su­mą. Nu­ta­rė: at­vyks, kai bus ga­li­ma pa­si­vaikš­čio­ti me­džių vir­šū­nė­mis.

Grį­žę nu­ste­bo. „Žmo­nių bu­vo dau­gy­bė, nors ti­kė­jo­mės, kad vi­du­ry­je sa­vai­tės jų tu­rė­tų bū­ti ma­žiau. Si­mo­na lip­ti ne­si­ry­žo, jos gal­va, lan­ky­to­jų vie­nu me­tu bu­vo įleis­ta per daug“, – šyp­so­si Vy­tau­tas.

Ki­tas ke­lio­nių „kab­liu­kas“ bu­vo Ru­bi­kių (Anykš­čių r.) bokš­tas. Per­nai dar spė­jo pa­si­žval­gy­ti ir nuo bokš­to Pa­pi­lė­je (Ak­me­nės r.).

Lie­tus neiš­gąs­di­no

Šie­met Si­mo­na tu­rė­jo sa­vai­tę ato­sto­gų. Kad ne­rei­kė­tų „žiū­rė­ti į sie­ną“, nu­spren­dė tęs­ti bokš­tų paieš­ką – kuo dau­giau ap­lan­ky­ti ir pa­ma­ty­ti. Vy­tau­tas in­ter­ne­te jau bu­vo ap­ti­kęs Lie­tu­vos bokš­tų že­mė­la­pį. Ke­lio­nė pra­si­dė­jo.

Pir­mie­ji įspū­džiai – iš Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko, čia įko­pė į Ty­tu­vė­nų (Kel­mės r.) ir Šiau­lės (Rad­vi­liš­kio r.) bokš­tus. Į šį marš­ru­tą „pri­jun­gė“ Kre­ke­na­vos (Pa­ne­vė­žio r.) bokš­tą.

Tuo­met su­ko Mo­lė­tų link. Kol at­vy­ko, su­te­mo, tad li­ko nak­vy­nės. Ne­to­li La­ba­no­ro bokš­to yra kem­pin­gas, jau sta­tant pa­la­pi­nes, bokš­tas, tar­si fa­ke­las, vi­lio­jo ir trau­kė ke­liau­to­jų akį.

Pla­nus iš ry­to pa­si­kė­si­no su­ga­din­ti lie­tus. „Pa­gal­vo­jo­me: at­va­žia­vus to­kį ke­lią, ne­gi im­si ir su­ksi at­gal! Nusp­ren­dė­me va­žiuo­ti ir per lie­tų“, – juo­kia­si Si­mo­na.

Ne ma­žes­nis įspū­dis bu­vo ir įli­pus į bokš­tą. „Be pro­to gra­žu!“ – ža­vi­si Si­mo­na. Pas­lap­ties ir ža­ve­sio ne­ti­kė­tai su­tei­kė lie­tus, apy­lin­kes pri­den­gęs mis­tiš­ku rū­ko pa­ta­lu.

La­ba­no­ro bokš­tas šiuo me­tu lai­ko­mas aukš­čiau­siu Lie­tu­vo­je – 36 met­rai.

Sma­gi bai­mė

Ap­lan­kę La­ba­no­ro, ke­liau­to­jai li­po į Vil­ka­kal­nio (Ig­na­li­nos), Gi­nu­čių (Ši­li­niš­kių, Ig­na­li­nos r.) bokš­tus. Šis bokš­tas – pir­mo­ji Lie­tu­vo­je ap­žval­gos aikš­te­lė, įreng­ta ant mo­bi­lių­jų te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų an­te­ni­nio bokš­to. 2004 me­tais įreng­tos aikš­te­lės aukš­tis – 30 met­rų.

Nu­vy­kus prie Bal­tų­jų La­ka­jų (Ru­de­sos), te­ko stab­te­lė­ti: bokš­tas už­ra­kin­tas. Jis – prieš­gais­ri­nės pa­skir­ties. Pri­tai­ky­tas lan­ky­ti, bet, no­rint į jį pa­kil­ti, rei­kia skam­bin­ti nu­ro­dy­tu te­le­fo­nu. Šiau­lie­čiai pa­ma­nė, kad iš­si­kvies­ti žmo­gų dėl vie­nos šei­mos gal­būt bū­tų ne­pa­to­gu, tad bokš­tą pa­li­ko ra­my­bė­je.

Įli­po į Sir­vė­tos bokš­tą, ku­rio aukš­tis – 12,5 met­ro. Dau­giau­siai bai­mės su­kė­lė Šven­čio­nių (Se­nad­va­rio) bokš­tas Sir­vė­tos re­gio­ni­nia­me par­ke. Jo aukš­tis – 26 met­rai. „Įli­pus į de­šim­tą bokš­tą, stai­ga su­vo­ki, kad ne­jau­ku“, – juo­kia­si Si­mo­na.

„Kiau­ra­sis“, – taip šį bokš­tą pra­mi­nė ke­liau­to­jai. Aukš­čio bai­mę ke­lia žvilgs­nis že­myn: ma­ty­ti ne konst­ruk­ci­ja, o že­mė. Be to, bokš­tas svy­ruo­ja, kel­da­mas sma­gų vir­pu­lį.

Kas įdo­miau­sia, lan­kant bokš­tus? Pir­miau­sia, sa­ko Vy­tau­tas, akį pa­trau­kia ar­chi­tek­tū­ri­nis bokš­tų spren­di­mas. Ar­chi­tek­tū­riš­kai jam įdo­miau­si bu­vo Kre­ke­na­vos ir La­ba­no­ro bokš­tai.

Prie kai ku­rių bokš­tų yra pa­da­ry­ta ir dau­giau pra­mo­gų: pa­žin­ti­niai pės­čių­jų, dvi­ra­čių ta­kai. Vi­sas Aukš­tai­ti­jos na­cio­na­li­nis par­kas ža­vė­jo gam­ta: eže­rais, miš­kais, lyg gy­va­tė be­si­rai­tan­čiais ke­liu­kais.

Praė­ju­sią sa­vai­tę Ra­ma­naus­kai iš­si­ruo­šė į Tel­šių, Var­nių pu­sę, su­ma­nę ap­lan­ky­ti ke­tu­ris bokš­tus. Ke­lio­nė bai­gė­si ne­ti­kė­tai, nes už 40 ki­lo­met­rų ma­ši­na su­sto­jo: už­kai­to va­rik­lis. Bokš­tų ato­sto­gas te­ko stab­dy­ti.

Sta­tis­ti­ka: ap­lan­ky­ta 10 bokš­tų, nu­va­žiuo­ta 745 ki­lo­met­rai.

Ten­ka ir pa­klai­džio­ti

Šei­ma ma­no, kad ke­liau­ti at­kar­po­mis yra sma­giau nei vie­nu ypu įveik­ti il­gą at­stu­mą.

„Jei sės­tum va­žiuo­ti tie­siai į Mo­lė­tus, at­ro­dy­tų ne­ma­žas at­stu­mas. O kai va­žiuo­ji nuo punk­to prie punk­to, lai­kas ne­prailgs­ta, o ir bokš­tai, at­ro­do, yra vie­nas ša­lia ki­to“, – sa­ko Vy­tau­tas.

Vie­ni bokš­tai, at­krei­pė dė­me­sį ke­liau­to­jai, pa­žy­mė­ti že­mė­la­py­je, juos leng­va ras­ti. Dėl ki­tų te­ko pa­varg­ti ir ieš­ko­ti „daug­maž“.

„Va­žiuo­ji žvyr­ke­liu, kol pa­ga­liau kaž­kur už krū­mo pa­ma­tai len­te­lę su nuo­ro­da į ap­žval­gos bokš­tą“, – apie pa­tir­tus nuo­ty­kius pa­sa­ko­ja Si­mo­na.

„Va­ži­nė­da­mas po bokš­tus su­pra­tau, kad Lie­tu­vo­je dar žvyr­ke­lių – per akis. Te­ko ir pa­klai­džio­ti: bokš­tą ma­tai, o kaip prie jo pri­va­žiuo­ti, gal­vo­sū­kis. At­ro­do, kad ke­lias – bris­ti per ru­gių lau­ką. Ga­liau­siai paaiš­kė­ja, kad pri­va­žia­vi­mas – miš­ko ke­liu­ko pro­vė­žos su žo­le vi­du­ry­je. Su dži­pu įveik­tu­mei be var­go, bet su leng­vą­ja ma­ši­na, kai ji pa­krau­ta, ri­zi­kin­ga“, – sa­ko Vy­tau­tas.

Bet ke­lio­nių nuo­tai­kos to­kie ne­sklan­du­mai ne­su­ga­di­na. Si­mo­na svars­to: iki kiek­vie­no bokš­to as­fal­to ne­nu­tie­si. Be to, ma­no Vy­tau­tas, nu­tie­sus as­fal­tą miš­ke ne­lik­tų ro­man­ti­kos: „Tu­ri tru­pu­tį žvyr­ke­liu pa­si­pur­ty­ti.“ Svar­biau­sia, kad ke­lias bū­tų ran­da­mas ir pra­va­žiuo­ja­mas.

Ke­liau­to­jai pa­ste­bė­jo, kad ne vi­si bokš­tai su­žy­mė­ti že­mė­la­py­je – apie juos rei­kia su­si­ži­no­ti iš vie­ti­nių, pa­žįs­ta­mų.

Taip ke­liau­ti sma­giau

Lan­ky­ti bokš­tus, sa­ko ke­liau­to­jai, po­pu­lia­ru. Prie bokš­tų pa­ma­ty­da­vo tų pa­čių ma­ši­nų: va­di­na­si, ir ki­ti ren­ka­si šį ke­lia­vi­mo bū­dą.

„Lie­tin­gą ry­tą prie bokš­to pri­va­žia­vo ke­tu­rios ma­ši­nos su vy­res­nio am­žiaus žmo­nė­mis. „Jei jau at­va­žia­vo­me, nė­ra ko sė­dė­ti. Ar taip, ar taip jau kiau­rai šla­pi!“ Ir nu­sku­bė­jo į vir­šų“, – apie ke­lio­nės aki­mir­ką pa­sa­ko­ja Si­mo­na.

Lan­ky­ti bokš­tų šei­ma ne­sus­tos – ma­ši­na jau pa­tai­sy­ta. Ypač vi­lio­ja Kir­ki­lų (Bir­žų r.) ir Ka­ma­nų (Ak­me­nės r.) bokš­tai. Vi­lia­si, kad sa­vait­ga­liais va­sa­ra dar bus dos­ni ge­ru oru.

Si­mo­na žiū­ri į že­mė­la­pį: ap­lan­kius Ven­tos, Ju­ra­kal­nio, Ka­ma­nų bokš­tus, ver­ta su­kti Var­nių link. Ki­ta kryp­tis – Aly­taus pu­sė. Šiam marš­ru­tui rei­kė­tų dvie­jų die­nų. Tad va­sa­ros sa­vait­ga­liai min­ty­se su­pla­nuo­ti.

Ra­ma­naus­kai ma­no, kad ke­liau­ti sma­giau su­si­gal­vo­jus tiks­lą. Jų drau­gai pa­si­rin­ko ki­tą kryp­tį – va­ži­nė­ja po Lie­tu­vos dva­rus.

Si­mo­nos RA­MA­NAUS­KIE­NĖS nuo­tr.

KE­LIAU­TO­JAI: Šiau­lie­čių Ra­ma­naus­kų šei­ma nu­spren­dė ke­liau­ti po Lie­tu­vą ko­piant į ap­žval­gos bokš­tus.

BOKŠ­TAI: Ra­ma­naus­kų ap­lan­ky­tų bokš­tų ko­lia­žas.

VAIZ­DAS: Pa­no­ra­ma nuo Kre­ke­na­vos bokš­to.

ĮS­PŪ­DIS: Į La­ba­no­ro bokš­tą te­ko kop­ti ly­jant, bet šis bokš­tas pa­li­ko di­džiu­lį įspū­dį ir dėl ar­chi­tek­tū­ros, ir dėl at­si­vė­ru­sio vaiz­do.

OB­JEK­TAS: Prie Kre­ke­na­vos bokš­to yra įreng­tas pa­žin­ti­nis ta­kas.

KO­PI­MAS: Su tė­čiu Vy­tau­tu Ra­ma­naus­ku sėk­min­gai bokš­to vir­šū­nes pa­sie­kia dvi­me­tis Kos­tas.

STA­TI­NYS: Sir­vė­tos bokš­tas „Ar­ka“.

FUNK­CI­JA: Bal­tų­jų La­ka­jų bokš­tas su gais­ri­nin­ko bokš­te­liu. Į šį bokš­tą pa­ten­ka­ma iš anks­to su­si­ta­rus.

IŠ­BAN­DY­MAS: Bai­mės su­kė­lė ga­na at­vi­ras Šven­čio­nių (Se­nad­va­rio) bokš­tas Sir­vė­tos re­gio­ninia­me par­ke.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PLA­NAS: Ra­ma­naus­kai ti­ki­si, kad bokš­tus pa­vyks lan­ky­ti sa­vait­ga­liais.