Naujausios
Lietuvoje ir žolė žalesnė
Dvylika metų Londone gyvenanti, viešbučiuose dirbanti Nijolė Zakarevičienė net ir tvarkydama kambarius kartais sukasi šokio žingsneliu. Sau reikli choreografė, kadaise po savikritiško požiūrio į atliktą darbą stačia galva nėrusi į avantiūrą pabėgti iš įprastos aplinkos, nuo prigimties pasprukti negali. „Kartais vaikščiodama Londone po pardutuvėles pagaunu save galvojančią, kad tos kepuraitės nepaprastai tiktų mano šokėjoms ar koks šalis papuoštų Žagarės kultūros centro artistus“, – prasitaria moteris, kurią tik noras būti arčiau sūnaus sulaiko svetimoje šalyje. Tačiau ji žada sugrįžti ir kaip kregždė kaskart lipdo, tvarko savo butelį Žagarėje.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Smulkaus sudėjimo moteris žingsniuoja Žagarės dvaro parko liepų alėja. Stabteli prie vieno medžio, paglosto kitą, prisėda ant įrengto suolelio, nuo kurio žvilgsnis nukrypsta į fontano čiurkšlę, besiveržiančią iš galvą užrietusios gervės skulptūros.
Senokai lankytasi, ir rūmai nušvitę naujomis spalvomis.
„Bažnyčioje jau nepamenu, kada lankiausi“, – prasitaria Nijolė Zakarevičienė, užsukusi į Žagarės Šv. Petro ir Povilo šventovę.
Viskas Žagarėje miela ir brangu, ypač susitikimai su draugais, kultūros centro direktore ir jo siela Aida Visockiene, su kuria sieja seseriškas ryšys, nors ir nėra giminaitės.
Trumpam į Lietuvą atostogų grįžusi moteris sako, kad gimtame krašte net žolė žalesnė ir oras kvepia liepų medumi. Tik vieno žingsnio betrūksta, kad po ilgos 12 metų pauzės sugrįžtų į savą kraštą, kuriame daug metų tarsi kregždė lipdyte lipdo, gražina butą. Bet kažkas dar sulaiko. Galbūt noras būti arčiau Anglijoje gyvenančio sūnaus.
Anglija – didžioji galimybių šalis, priglobusi emigrantus iš įvairių Europos šalių, buvo svetinga ir žagarietei choreografei.
Nijolė po referendumo „Brexit“ nepajuto didelių pokyčių, blogesnio požiūrio į atvykėlius. Niekas jos neįžeidinėja, nevaro važiuoti „į savo Rytų Europą“. Atvirkščiai: laukia grįžtančios po atostogų, skambučiais pasitikslindami, ar neužvers pati durų atgal visiems laikams.
„Būk geras kitiems, ir su tavimi gražiai elgsis. Aš niekada nevengiau darbo, bendravimo su žmonėmis. Viešbutyje plušu kaip sau asmeniškai. Kartais manęs net klausia, ko atvažiavau: užsidirbti pinigų ar man malonumą suteikia pats darbas. Su neapykanta, etniniu ar politiniu nepakantumu nesusidūriau, – sako Londone 12 metų gyvenanti ir dirbanti moteris. – Gal kraujyje teka giminės palikimas, kad visur būtina nepriekaištinga tvarka ir švara. Mano močiutė buvo karo gydytoja, tiksli ir griežta kaip laikrodis. Prie stalo susėdus valgyti drausdavo kalbėtis, triukšmauti, numetei duonos riekę – eik į šalį, nenusipelnei. Atrodė, koks muštras, bet dabar labai praverčia gyvenime. Ir savo sūnų Nerių taip išauklėjau.“
N. Zakarevičienės darbo diena prasideda 5 valandą 20 minučių ryto, kai nuskamba žadintuvas. Kadangi gyvena Londono priemiestyje, atstumai nemenki, iki darbo tenka važiuoti autobusais maždaug valandą su vienu persėdimu.
Atskubėjusi į viešbutį, kuriame daugiau kaip 500 kambarių, moteris pakyla į devintą aukštą – prestižinių kambarių zoną, kur paprastai apsistoja VIP klientai.
Priklausomai nuo to, kiek kambarių tenka sutvarkyti, kartais į namus išeina šeštą vakaro, o būna, kad ir antrą ar trečią po pietų.
Devintojo aukšto komandą viešbučio personalas vadina „pribaltika“, nes joje yra viena lietuvė, dvi latvės ir viena estė. Paskutiniu metu prisijungė rumunė. Tad tarpusavyje bendrauja rusų kalba, kuri visos geriau moka nei anglų. Moteris ten be anglų pramoko ir lenkų kalbos.
Vadovai svetimoje šalyje Nijolę skatino premijomis, skirti keturi garbės raštai, kaip geriausiai viešbučio kambarių tvarkytojai ir naujų darbuotojų mokytojai. Gal dvi dešimtis kartų per tuos ilgus metus siūlytas paaukštinimas pareigose, pirmas – jau po dviejų mėnesių, bet ji nesutinka, ir taškas.
„Ten niekas nesupranta, kaip gali atsisakyti svarbesnio darbo ir su tuo susijusio didesnio atlygio. Mane net gąsdino, kad išmes iš darbo. Tačiau nenoriu vadovauti. Esu labai priekabi, kiekvienas patalų suklojimas turi būti tiesus kaip styga, jokios dulkelės, raukšlelės, sunku su manimi,“ – save vertina Nijolė.
Noras viską daryti idealiai, ją kadaise ir pastūmėjo išvažiuoti, nors darbą turėjo, pinigų tarsi pakako.
Pati sako pasielgusi, kaip „visi trenkti menininkai“, norėjusi pamatyti kitą kultūrą, naują aplinką. Tačiau bičiulė Kultūros centro direktorė Aida Visockienė atskleidžia tikrąsias kortas: „Ji be galo daug iš savęs reikalavo... Vyko Joniškio rajono meno šventė, į ją pateko su kolektyvu, kuriame šoko skirtingo amžiaus poros. Liko nepatenkinta pasirodymu, paruošimu, negalėjo sau rasti vietos.“
Lyg tyčia sūnui, dirbusiam Šiauliuose barmenu, pasitaikė pasiūlymas vykti dirbti į fabriką Anglijoje. Pasiskolino tūkstantį litų kelionei bei įsikūrimui ir išvažiavo kartu su dešimties žmonių grupe.
Nepastebimai prabėgo 12 metų svetur.
„Mano mintys laisvalaikiu grįžta į kultūrinį gyvenimą gimtinėje. Neseniai Londone eidama pro vitriną pamačiau dailias kepuraites ir dingtelėjo, kad reiktų nupirkti parsiųsti Žagarės kultūros centrui. Per 800 metų miesto jubiliejų mano vadovautas merginų kolektyvas, dalyvaujant Prezidentui Valdui Adamkui, šoko kepurinę, tos kepurėlės jau sudilusios turėtų būti“, – rūpinasi Nijolė Zakarevičienė.
Paskyrimą dirbti į tuometinius Žagarės kultūros namus Telšių kultūros mokyklą baigusi studentė gavo kaip paskatinimą už labai gerą baigiamąjį darbą.
N. Zakarevičienė vietos kultūros namuose dirbo du kartus. Vienu metu dėl geresnio atlyginimo buvo išėjusi į Telšių „Masčio“ siuvimo fabriko Žagarės filialą. Ir ten nenustygo vietoje, subūrė agitbrigadą, su kuria viename konkurse užėmė antrą vietą.
„Vis sakau, kad Londone paskutiniai metai. Lietuvoje – mano ilgesys, mano širdis“, – sako Nijolė.
Autorės nuotr.
NUOTAIKOS: Nijolė Zakarevičienė sako kaskart sau primenanti, kad tai paskutiniai metai užsienyje, bet vis dar trūksta kažkokio postūmio, kad grįžtų į Žagarę, remontuoja, puoselėja savo butą.