Lietuvoje ir žolė žalesnė

Lie­tu­vo­je ir žo­lė ža­les­nė

Dvy­li­ka me­tų Lon­do­ne gy­ve­nan­ti, vieš­bu­čiuo­se dir­ban­ti Ni­jo­lė Za­ka­re­vi­čie­nė net ir tvar­ky­da­ma kam­ba­rius kar­tais su­ka­si šo­kio žings­ne­liu. Sau reik­li cho­reog­ra­fė, ka­dai­se po sa­vik­ri­tiš­ko po­žiū­rio į at­lik­tą dar­bą sta­čia gal­va nė­ru­si į avan­tiū­rą pa­bėg­ti iš įpras­tos ap­lin­kos, nuo pri­gim­ties pa­spruk­ti ne­ga­li. „Kar­tais vaikš­čio­da­ma Lon­do­ne po par­du­tu­vė­les pa­gau­nu sa­ve gal­vo­jan­čią, kad tos ke­pu­rai­tės ne­pap­ras­tai tik­tų ma­no šo­kė­joms ar koks ša­lis pa­puoš­tų Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ro ar­tis­tus“, – pra­si­ta­ria mo­te­ris, ku­rią tik no­ras bū­ti ar­čiau sū­naus su­lai­ko sve­ti­mo­je ša­ly­je. Ta­čiau ji ža­da su­grįž­ti ir kaip kregž­dė kas­kart lip­do, tvar­ko sa­vo bu­te­lį Ža­ga­rė­je.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Smul­kaus su­dė­ji­mo mo­te­ris žings­niuo­ja Ža­ga­rės dva­ro par­ko lie­pų alė­ja. Stab­te­li prie vie­no me­džio, pa­glos­to ki­tą, pri­sė­da ant įreng­to suo­le­lio, nuo ku­rio žvilgs­nis nu­kryps­ta į fon­ta­no čiurkš­lę, be­si­ver­žian­čią iš gal­vą už­rie­tu­sios ger­vės skulp­tū­ros.

Se­no­kai lan­ky­ta­si, ir rū­mai nu­švi­tę nau­jo­mis spal­vo­mis.

„Baž­ny­čio­je jau ne­pa­me­nu, ka­da lan­kiau­si“, – pra­si­ta­ria Ni­jo­lė Za­ka­re­vi­čie­nė, už­su­ku­si į Ža­ga­rės Šv. Pet­ro ir Po­vi­lo šven­to­vę.

Vis­kas Ža­ga­rė­je mie­la ir bran­gu, ypač su­si­ti­ki­mai su drau­gais, kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­re ir jo sie­la Ai­da Vi­soc­kie­ne, su ku­ria sie­ja se­se­riš­kas ry­šys, nors ir nė­ra gi­mi­nai­tės.

Trum­pam į Lie­tu­vą ato­sto­gų grįžu­si mo­te­ris sa­ko, kad gim­ta­me kraš­te net žo­lė ža­les­nė ir oras kve­pia lie­pų me­du­mi. Tik vie­no žings­nio be­trūks­ta, kad po il­gos 12 me­tų pau­zės su­grįž­tų į sa­vą kraš­tą, ku­ria­me daug me­tų tar­si kregž­dė lip­dy­te lip­do, gra­ži­na bu­tą. Bet kaž­kas dar su­lai­ko. Gal­būt no­ras bū­ti ar­čiau Ang­li­jo­je gy­ve­nan­čio sū­naus.

Ang­li­ja – di­džio­ji ga­li­my­bių ša­lis, pri­glo­bu­si emig­ran­tus iš įvai­rių Eu­ro­pos ša­lių, bu­vo sve­tin­ga ir ža­ga­rie­tei cho­reog­ra­fei.

Ni­jo­lė po re­fe­ren­du­mo „Bre­xit“ ne­pa­ju­to di­de­lių po­ky­čių, blo­ges­nio po­žiū­rio į at­vy­kė­lius. Nie­kas jos neį­žei­di­nė­ja, ne­va­ro va­žiuo­ti „į sa­vo Ry­tų Eu­ro­pą“. At­virkš­čiai: lau­kia grįž­tan­čios po ato­sto­gų, skam­bu­čiais pa­si­tiks­lin­da­mi, ar neuž­vers pa­ti du­rų at­gal vi­siems lai­kams.

„Būk ge­ras ki­tiems, ir su ta­vi­mi gra­žiai elg­sis. Aš nie­ka­da ne­ven­giau dar­bo, bend­ra­vi­mo su žmo­nė­mis. Vieš­bu­ty­je plu­šu kaip sau as­me­niš­kai. Kar­tais ma­nęs net klau­sia, ko at­va­žia­vau: už­si­dirb­ti pi­ni­gų ar man ma­lo­nu­mą su­tei­kia pa­ts dar­bas. Su nea­py­kan­ta, et­ni­niu ar po­li­ti­niu ne­pa­kan­tu­mu ne­su­si­dū­riau, – sa­ko Lon­do­ne 12 me­tų gy­ve­nan­ti ir dir­ban­ti mo­te­ris. – Gal krau­jy­je te­ka gi­mi­nės pa­li­ki­mas, kad vi­sur bū­ti­na ne­prie­kaiš­tin­ga tvar­ka ir šva­ra. Ma­no mo­čiu­tė bu­vo ka­ro gy­dy­to­ja, tiks­li ir griež­ta kaip laik­ro­dis. Prie sta­lo su­sė­dus val­gy­ti draus­da­vo kal­bė­tis, triukš­mau­ti, nu­me­tei duo­nos rie­kę – eik į ša­lį, ne­nu­si­pel­nei. At­ro­dė, koks mušt­ras, bet da­bar la­bai pra­ver­čia gy­ve­ni­me. Ir sa­vo sū­nų Ne­rių taip išauk­lė­jau.“

N. Za­ka­re­vi­čie­nės dar­bo die­na pra­si­de­da 5 va­lan­dą 20 mi­nu­čių ry­to, kai nu­skam­ba ža­din­tu­vas. Ka­dan­gi gy­ve­na Lon­do­no prie­mies­ty­je, at­stu­mai ne­men­ki, iki dar­bo ten­ka va­žiuo­ti au­to­bu­sais maž­daug va­lan­dą su vie­nu per­sė­di­mu.

Ats­ku­bė­ju­si į vieš­bu­tį, ku­ria­me dau­giau kaip 500 kam­ba­rių, mo­te­ris pa­ky­la į de­vin­tą aukš­tą – pres­ti­ži­nių kam­ba­rių zo­ną, kur pa­pras­tai ap­si­sto­ja VIP klien­tai.

Prik­lau­so­mai nuo to, kiek kam­ba­rių ten­ka su­tvar­ky­ti, kar­tais į na­mus išei­na šeš­tą va­ka­ro, o bū­na, kad ir ant­rą ar tre­čią po pie­tų.

De­vin­to­jo aukš­to ko­man­dą vieš­bu­čio per­so­na­las va­di­na „pri­bal­ti­ka“, nes jo­je yra vie­na lie­tu­vė, dvi lat­vės ir vie­na es­tė. Pas­ku­ti­niu me­tu pri­si­jun­gė ru­mu­nė. Tad tar­pu­sa­vy­je bend­rau­ja ru­sų kal­ba, ku­ri vi­sos ge­riau mo­ka nei ang­lų. Mo­te­ris ten be ang­lų pra­mo­ko ir len­kų kal­bos.

Va­do­vai sve­ti­mo­je ša­ly­je Ni­jo­lę ska­ti­no pre­mi­jo­mis, skir­ti ke­tu­ri gar­bės raš­tai, kaip ge­riau­siai vieš­bu­čio kam­ba­rių tvar­ky­to­jai ir nau­jų dar­buo­to­jų mo­ky­to­jai. Gal dvi de­šim­tis kar­tų per tuos il­gus me­tus siū­ly­tas paaukš­ti­ni­mas pa­rei­go­se, pir­mas – jau po dvie­jų mė­ne­sių, bet ji ne­su­tin­ka, ir taš­kas.

„Ten nie­kas ne­sup­ran­ta, kaip ga­li at­si­sa­ky­ti svar­bes­nio dar­bo ir su tuo su­si­ju­sio di­des­nio at­ly­gio. Ma­ne net gąs­di­no, kad iš­mes iš dar­bo. Ta­čiau ne­no­riu va­do­vau­ti. Esu la­bai prie­ka­bi, kiek­vie­nas pa­ta­lų su­klo­ji­mas tu­ri bū­ti tie­sus kaip sty­ga, jo­kios dul­ke­lės, raukš­le­lės, sun­ku su ma­ni­mi,“ – sa­ve ver­ti­na Ni­jo­lė.

No­ras vis­ką da­ry­ti idea­liai, ją ka­dai­se ir pa­stū­mė­jo iš­va­žiuo­ti, nors dar­bą tu­rė­jo, pi­ni­gų tar­si pa­ka­ko.

Pa­ti sa­ko pa­siel­gu­si, kaip „vi­si trenk­ti me­ni­nin­kai“, no­rė­ju­si pa­ma­ty­ti ki­tą kul­tū­rą, nau­ją ap­lin­ką. Ta­čiau bi­čiu­lė Kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Ai­da Vi­soc­kie­nė at­sklei­džia tik­rą­sias kor­tas: „Ji be ga­lo daug iš sa­vęs rei­ka­la­vo... Vy­ko Jo­niš­kio ra­jo­no me­no šven­tė, į ją pa­te­ko su ko­lek­ty­vu, ku­ria­me šo­ko skir­tin­go am­žiaus po­ros. Li­ko ne­pa­ten­kin­ta pa­si­ro­dy­mu, pa­ruo­ši­mu, ne­ga­lė­jo sau ras­ti vie­tos.“

Lyg ty­čia sū­nui, dir­bu­siam Šiau­liuo­se bar­me­nu, pa­si­tai­kė pa­siū­ly­mas vyk­ti dirb­ti į fab­ri­ką Ang­li­jo­je. Pa­sis­ko­li­no tūks­tan­tį li­tų ke­lio­nei bei įsi­kū­ri­mui ir iš­va­žia­vo kar­tu su de­šim­ties žmo­nių gru­pe.

Ne­pas­te­bi­mai pra­bė­go 12 me­tų sve­tur.

„Ma­no min­tys lais­va­lai­kiu grįž­ta į kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą gim­ti­nė­je. Ne­se­niai Lon­do­ne ei­da­ma pro vit­ri­ną pa­ma­čiau dai­lias ke­pu­rai­tes ir ding­te­lė­jo, kad reik­tų nu­pirk­ti par­siųs­ti Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­rui. Per 800 me­tų mies­to ju­bi­lie­jų ma­no va­do­vau­tas mer­gi­nų ko­lek­ty­vas, da­ly­vau­jant Pre­zi­den­tui Val­dui Adam­kui, šo­ko ke­pu­ri­nę, tos ke­pu­rė­lės jau su­di­lu­sios tu­rė­tų bū­ti“, – rū­pi­na­si Ni­jo­lė Za­ka­re­vi­čie­nė.

Pas­ky­ri­mą dirb­ti į tuo­me­ti­nius Ža­ga­rės kul­tū­ros na­mus Tel­šių kul­tū­ros mo­kyk­lą bai­gu­si stu­den­tė ga­vo kaip pa­ska­ti­ni­mą už la­bai ge­rą bai­gia­mą­jį dar­bą.

N. Za­ka­re­vi­čie­nė vie­tos kul­tū­ros na­muo­se dir­bo du kar­tus. Vie­nu me­tu dėl ge­res­nio at­ly­gi­ni­mo bu­vo išė­ju­si į Tel­šių „Mas­čio“ siu­vi­mo fab­ri­ko Ža­ga­rės fi­lia­lą. Ir ten ne­nus­ty­go vie­to­je, su­bū­rė agitb­ri­ga­dą, su ku­ria vie­na­me kon­kur­se užė­mė ant­rą vie­tą.

„Vis sa­kau, kad Lon­do­ne pa­sku­ti­niai me­tai. Lie­tu­vo­je – ma­no il­ge­sys, ma­no šir­dis“, – sa­ko Ni­jo­lė.

Au­to­rės nuo­tr.

NUO­TAI­KOS: Ni­jo­lė Za­ka­re­vi­čie­nė sa­ko kas­kart sau pri­me­nan­ti, kad tai pa­sku­ti­niai me­tai už­sie­ny­je, bet vis dar trūks­ta kaž­ko­kio po­stū­mio, kad grįž­tų į Ža­ga­rę, re­mon­tuo­ja, puo­se­lė­ja sa­vo bu­tą.