Medžio ir kūrybos magija

„Sidabrės“ nuotr.
Gra­ži­ną ir Sta­sį Sur­gau­tus vie­ni­ja ir dar­bas, ir kū­ry­ba, ir bend­ras pro­tė­vių kraš­tas
Sta­sys Sur­gau­tas bu­vo koks dvy­li­ka­me­tis. Su bro­liu vie­nin­te­lės šei­mos vy­riš­kos ran­kos ma­mai ir pen­kioms se­sėms. Kaip šian­dien at­me­na: pa­va­sa­ris, mal­kas rei­kia skal­dy­ti, o kir­viui ko­to nė­ra. Pa­siė­mė lie­pos me­džio (leng­viau ap­dirb­ti) ta­šą ir ėmė drož­ti, skus­ti. Pa­dir­bo tą ko­tą, už­dė­jo kir­viui. Ma­ma gal­vą krai­pė ir per­spė­jo: nie­ko ne­bus, lie­pos me­dis ko­tui ne­tin­ka, per silp­nas. Bet ber­niu­kas ne­klau­so, ei­na skal­dy­ti mal­kų. Ko­kį 20 mi­nu­čių pa­mo­sa­vo ir... ko­tas triokšt. Tei­si bu­vo mo­tu­šė­lė.
Tai bu­vo ne pir­mo­ji ir pa­sku­ti­nė Sta­sio Sur­gau­to me­džio ap­dir­bi­mo pa­mo­ka. Šian­dien jau ket­vir­tį am­žiaus jis na­gin­gas me­džio meist­ras, gar­sė­jan­tis ne kiek smul­kiais me­di­niais bui­ties įran­kiais, kiek su­bti­liais laip­tais, lau­ko bal­dais.

Kai du­rys už­si­da­ro, at­si­ve­ria lan­gas

Sa­ko­ma, kad žmo­gus ta­len­tų gau­na su mo­ti­nos pie­nu. Pa­na­šu, kad taip. Juk ne­bu­vo vai­kys­tė­je ša­lia Sta­sio vy­ro – tė­vo ar se­ne­lio – ku­rie vai­ką ko nors bū­tų ga­lė­ję pa­mo­ky­ti, per anks­ti pa­li­ko šį pa­sau­lį. Ta­čiau ge­nus tai per­da­vė: Mo­lė­tų kraš­te, kur tuo me­tu gy­ve­no, Sta­sio tė­tis pa­ts bu­vo su­ma­nus meist­ras, su ma­ma pa­si­sta­tęs rąs­ti­nius na­mus.

– Krapš­ty­da­vau tą me­dį aš ir po dar­bo. Su žmo­na Gra­ži­na gy­ve­no­me pen­kiaaukš­čia­me, ta­čiau ten man la­bai ne­pa­ti­ko, tai kur bu­vęs, kur ne­bu­vęs vis trauk­da­vau pas uoš­vius į Bi­ru­tės gat­vę. Nuo­sa­va so­dy­ba kas ki­ta. Čia vis­kas ir pra­si­dė­jo, me­dis prie ūkio ly­di kas­dien, – pa­sa­ko­ja Sta­sys Sur­gau­tas.

Po to, kai prieš ket­vir­tį am­žiaus bu­vo ma­ži­na­mi eta­tai tuo­me­ti­nė­je „Jo­niš­kio ag­ro­che­mi­jo­je“, dar­bo ne­te­ko ir tuo­met me­cha­ni­ku dir­bęs Sta­sys Sur­gau­tas. Ta­čiau ne­nu­si­mi­nė. Kai už­si­ve­ria vie­nos du­rys, kaž­kur at­si­ve­ria lan­gas. Juo ta­po uoš­vių na­mai, į ku­riuos Sur­gau­tai ir per­si­kė­lė. Ša­lia gy­ve­na­mo­jo na­mo ne­tru­kus ėmė aug­ti prie­sta­tas – bū­si­mos me­džio dirb­tu­vės. Vie­na po ki­tos jas pil­dė me­džio ap­dir­bi­mo stak­lės. Sta­sys jau ta­da ži­no­jo, kad duo­ną šei­mai pel­nys iš to, ką mėgs­ta, ką my­li – iš sa­vo ran­ko­mis pra­kal­bin­to me­džio.

Rei­kia tik no­ro

Šei­mos na­mai bu­vo ta pir­mų­jų eks­pe­ri­men­tų erd­vė. Bu­vęs me­cha­ni­kas pir­miau­sia pa­ga­mi­no par­ke­tą, ku­rį, vy­ro pa­mo­ky­ta, gra­žiai ant grin­dų į uo­sio ir rau­don­me­džio mo­zai­ką su­dė­lio­jo Gra­ži­na. Išd­rį­so prie­sta­tui su­meist­rau­ti ir lan­gus, po to fi­lin­gi­nes du­ris – ne bet ko­kias, o stum­do­mas, kad dau­giau lais­vos erd­vės su­tau­py­tų. Po to ėmė­si dar vie­no nau­jo pir­mo pro­jek­to – pa­sta­tė laip­ti­nę į ant­rą­jį aukš­tą. Me­džiu api­pa­vi­da­li­no lan­gų ni­šas, ži­di­nio at­brai­las , fi­lin­gais pa­puo­šė lu­bas. Ant­ra­ja­me aukš­te lyg iš ka­ta­lo­go nu­lie­ta kny­gų len­ty­na…

Gra­ži­na ir Sta­sys Sur­gau­tai so­di­na už ma­sy­vaus ąžuo­li­nio sta­lo. Ir­gi pa­ties ran­ko­mis ga­min­to, ko­kį 15 as­me­nų ga­lin­čio su­tal­pin­ti. Gra­ži­na ro­do nuo­trau­kas, ko­kias pa­vė­si­nes miš­ke jie­du sta­to – praė­ju­siais me­tais dvi to­kias pa­sta­tė Žei­me­lio ir Ge­džiū­nų (Pak­ruo­jo r.) miš­kuo­se. Tei­sin­gai su­pra­to­te, Sta­siui Gra­ži­na – ne tik žmo­na, bet ir iš­ti­ki­ma pa­gal­bi­nin­kė, jau ne vie­ną sta­liaus dar­bą iš vy­ro pa­ti iš­mo­ku­si. „Kas pa­duos plak­tu­ką, pa­lai­kys, at­neš? Ji dar tu­ri vi­so­kiau­sių kū­ry­bi­nių min­čių, pa­ta­ri­mų, ku­riais mie­lai pa­si­nau­do­ju. Ne vel­tui jau ko­kius pen­ke­rius me­tus lan­ko dai­lės už­siė­mi­mo stu­di­ją suau­gu­siems pas dai­lės mo­ky­to­ją me­to­di­nin­kę Vla­dą An­ce­vi­čie­nę“, – gra­žius at­si­lie­pi­mus sa­vo žmo­nos ad­re­su siun­čia S. Sur­gau­tas. Te­rei­kia pa­si­dai­ry­ti po šei­mos na­mus ir ta tie­sa įsi­ti­ki­na­me – ko­ne vi­sas sie­nas puo­šia Gra­ži­nos dar­bai – tai ta­py­ti pa­veiks­lai ant dro­bės, tai fo­to­rai­ži­nių cik­las. „Aš nie­ka­da ne­gal­vo­jau, kad ga­liu pieš­ti. Ma­niau, kad tie­siog tam ne­su ga­bi. Ne­duo­ta. Ta­čiau da­bar su­pra­tu, kaip bū­ti­na net ir ta­len­to ne­tu­rin­tį vai­ką la­vin­ti. Tam pui­kiau­siai tin­ka ir mu­zi­ka, ir dai­lė“, – to­kių stu­di­jų nau­dą pri­pa­žįs­ta Gra­ži­na Sur­gau­tie­nė. „Die­vas žmo­gui da­vė vis­ką, žmo­gui rei­kia tik no­ro“, – pri­du­ria Sta­sys.

Šak­nys – nuo eže­rin­gų­jų Mo­lė­tų

Tik pir­mai­siais san­tuyo­kos me­tais Gra­ži­na ir Sta­sys iš­si­šne­kė­jo, kad abie­jų gi­mi­nių šak­nys iš to pa­ties eže­rin­go­jo Mo­lė­tų kraš­to. Sta­sio tė­vai su sep­ty­ne­riais vai­kais per­si­kė­lė į Šiau­lių ra­jo­ną, kur že­mė duo­na dos­nes­nė. Čia ir gi­mė Sta­sys, o 1965-ai­siais me­tais šei­ma per­si­kė­lė į Skaist­gi­rį.

Gi Gra­ži­nos mo­čiu­tė – ir­gi nuo to gra­žaus, smė­lė­to kraš­to, jau­na pa­na bū­da­ma at­ke­lia­vu­si tar­nau­ti į Vaiz­gu­čių dva­rą – rie­bių že­mių šei­mi­nin­kai dau­giau mo­kė­da­vo ir sa­vo sam­di­niams. O čia pa­si­tai­kė vai­ki­nas iš But­niū­nų, Gra­ži­nos se­ne­lis, ku­ris 1939 me­tais iš var­žy­ti­nių nu­si­pir­ko ūkį Do­ny­lių kai­me, par­si­ve­dė žmo­ną. Čia gi­mė Gra­ži­nos ma­ma.

Sur­gau­ty­nę sau­go kry­žius

Ne­bū­na va­sa­ros, kad Sur­gau­tai nors ke­lioms die­noms neiš­va­žiuo­tų ten, iš kur jų tė­vai ir se­ne­liai ki­lę. Nei ten gi­mę, nei ten au­gę, o mie­li, tar­si į krau­ją įau­gę tie kve­pian­tys pu­šy­nai, gy­vos eže­rų akys. Prieš tris me­tus – 2017-ai­siais – Sta­sys sa­vo se­ne­lio Bro­nis­lo­vo Sur­gau­to su­grį­ži­mo iš Mask­vos į Lie­tu­vą 100-me­čio pro­ga sa­vo ran­ko­mis pa­dir­bo ir tais me­tais se­ne­lio įsi­gy­tos so­dy­bos vie­to­je pa­sta­tė kry­žių, ša­lia – nuo­ro­dą, ka­dai­se čia bu­vus „Sur­gau­ty­nę“. Sa­ko, vie­ti­niai gy­ven­to­jai ir šian­dien šią vie­tą taip te­be­va­di­na. Čia ka­dai­se vi­ru­sį gy­ve­ni­mą be­pri­me­na iki šiol vai­sius kiek­vie­ną ru­de­nį jau praei­viams te­be­no­ki­nan­čios ke­lios sly­vos, dvi obe­lys, kūd­ra ir ke­lių bu­vu­sių pa­ma­ti­nių ak­me­nų krū­ve­lė. Bu­vu­sių tro­be­sių rąs­tus iš­siar­dė ir sa­vo reik­mėms iš­si­ve­žė, iš­si­da­li­no Sta­sio dė­dės.

Ta so­dy­ba da­bar bū­tų sto­vė­ju­si tarp iš­la­kių aukš­taū­gių pu­še­lių, tie­siog miš­ko aikš­te­lė­je. O ka­dai­se čia bu­vęs Juo­di­kės kai­mas.

– Kiek man ži­no­ma iš pa­sa­ko­ji­mų, se­ne­lis jau­nas bė­go iš gim­tų­jų vie­tų nuo mir­ti­nai pa­vo­jin­gų li­gų, tuo lai­ku siau­tu­sios šil­ti­nės. At­si­dū­rė Mask­vo­je, ka­dan­gi bu­vo iš­si­la­vi­nęs, ta­po ca­ro ar­mi­jos ka­ri­nin­ku ir iš­tar­na­vo iki ga­lo. Po tar­ny­bos pa­skir­tas Mask­vos ge­le­žin­ke­lio sto­ties vir­ši­nin­ku. Ta­čiau 1917-ųjų me­tų re­vo­liu­cio­nie­rių ke­lia­mas są­my­šis jį su šei­ma, ku­rio­je jau bu­vo ir vie­ne­rių me­tu­kų gi­męs ma­no tė­tis, par­gi­nė at­gal į Lie­tu­vą, – me­džio meist­ras ži­no to­kią šei­mos is­to­ri­ją.

Gi­mi­nės iš­ta­kų pra­džios taš­ke sto­vin­tis kry­žius – ne vie­nin­te­lis Sta­sio gy­ve­ni­me. Jo ran­kų dar­bo kū­ri­nys sto­vi ir Sat­kū­nų kai­mo bend­ruo­me­nės par­ke.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.