NAMAI, PILNI GYVYBĖS

PAP­RAS­TOS IS­TO­RI­JOS

NA­MAI, PIL­NI GY­VY­BĖS

Ni­jo­lė SAI­MI­NIN­KIE­NĖ

Žur­na­lis­tė

„Vy­tai, eik, žiū­rėk, kas ten pa­lė­pėj vaikš­to“,– bukš­ti­na An­ge­lė vy­rą vi­du­ry nak­ties. Vy­ras ap­si­ver­čia ant ki­to šo­no: „Kas kas... Pa­cu­kai. Ar­ba kiau­nės. Pa­laks­tys ir nu­stos. Mie­gok“,– iš­niurz­ga ir tuoj pat me­lo­din­gai už­knar­kia.

An­ge­lė ne­rims­ta. Tan­kus ma­žų le­te­nė­lių dunk­sė­ji­mas ne­duo­da už­migt. „Spąs­tu­kus reiks su­dė­liot, ar žiurk­nuo­džių“,- iš­ta­ria pa­šnibž­dom, tar­si jos kas klau­sy­tų, ir nu­si­su­ka į sie­ną.

Ry­tas ir vėl išau­šo lie­tin­gas, lyg ne va­sa­ra bū­tų. Vi­duj jau smel­kia drėg­me, net rankš­luos­čiai vo­nio­je iki ry­to ne­beiš­džiūs­ta.

„Rei­kia šian­dien per pie­tus kros­nį kurt. Bu­ro­kė­lių iš­vir­siu, ir na­mai pra­džius. Ki­taip jau ims pa­kam­pės pe­lė­ti“,– dės­to An­ge­lė, ger­da­ma ka­vą. „Už­kurk“,- su­tin­ka Vy­tas. Jis vi­sa­da su An­ge­le su­tin­ka.

An­ge­lė ei­na į mal­ki­nę, į krep­šį krau­na mal­kas. Ima nuo vir­šaus, kad sau­ses­nės bū­tų. Ir tik cmakt į ran­ką, ašt­rus skaus­mas per­vė­rė kaip įkai­tin­tu vir­ba­lu. „O tu ru­pūž­ke“, – nu­me­ta An­ge­lė nuo ran­kos su­si­rie­tu­sią šir­šę. „Tai kaip tu čia at­si­ra­dai, ką?"-- dai­ro­si ap­link, kol akys ap­tin­ka pa­lu­bėj, tie­siai virš du­rų stak­tos, šir­šių ku­lę, di­du­mo su­lig tri­jų lit­rų uz­bo­nu.

„Nu tu ža­lia rū­ta!“,- su­spau­du­si su­gel­tą ran­ką, sku­ba į kam­ba­rį An­ge­lė, te­pa so­dos ko­še­le įgel­tą vie­tą. „Vy­tai! Eik šen!“,- šau­kia, iš­ki­šu­si gal­vą per lan­gą.

Vy­ras atei­na iš tvar­to: „Ko no­ri“?

„Mal­ki­nėj, virš du­rų stak­tos, šir­šių ku­lė ka­bo. Neį­si­vaiz­duo­ju, ka­da to­kią di­de­lę spė­jo su­suk­ti. Dar prieš po­rą sa­vai­čių bu­vau, nie­ko ne­pas­tebė­jau. Eik pas Ker­šai­tį, pra­šyk, kad nuim­tų. Pats tai­gi nemoki...“

Vy­tau­tas mak­te­li gal­va ir vėl dings­ta tvar­to du­rų juo­du­mo­je. „Tai­gi eik, gal­va ne­mak­no­jęs!“,- An­ge­lė įsi­spren­džia lan­go kvad­ra­te. Vy­tau­tas iš­len­da pro tvar­to du­ris: „Be de­vin­tos va­ka­ro vis tiek nie­ko da­ryt ne­ga­li­ma, kol vi­sos ne­su­lįs mie­go­ti“,- at­sa­ko ra­miai ir vėl dings­ta.

„Ta­da mal­kų at­nešk, aš jau po ta ku­le ne­bei­siu!“,- rik­te­li tvar­to link ir pa­si­su­ka link pin­ti­nės su bu­ro­kė­liais.

Kai na­mai švel­niai su­šy­la ir duks­li drėg­mė ne­be­sisk­ver­bia į są­na­rius, Vy­tau­tas su An­ge­le su­sė­da lup­ti vir­tų bu­ro­kė­lių. Už lan­go siū­lais ly­ja lie­tus, ir pro lan­gą žiū­rėt net ne­si­no­ri. Ta­čiau Vy­tas, už­me­tęs akį į so­dą, nu­ste­bu­siu bal­su šūk­te­li: "Tu žiū­rėk, ko­kį pul­ką Run­cė par­ve­da. Sa­kiau, kad pa­slap­čiom ka­čiu­kus kaž­kur at­si­ve­dė, o tu – ne­pa­si­laks­čius, ne­pa­si­laks­čius, tik rie­bi nuo grietinės... Va, žiū­rėk, kiek ūsuo­tų-uo­de­guo­tų pa­rei­na“,- pa­sa­ko, at­si­sto­ja ir pa­ten­kin­tas ste­bi mar­gų ka­čiu­kų ei­se­ną.

„Die­vu­liau ma­no, kas čia per ap­gul­tis? Iš ko­kio ra­go da­bar tas dau­gi­ni­ma­sis šie­met? Am­žių čia bai­giam nu­gy­vent, tiek vis­ko na­muo­se pri­vi­sę dar ne­bu­vo. Kur da­bar juos reiks dėt?“,- at­si­sto­jus pro lan­gą žiū­ri An­ge­lė. Ir tuoj pat, lyg iš­lei­dus ga­rą, bal­se pa­si­girs­ta švel­nu­mas: „Eik, ati­da­ryk mal­ki­nę. Ir pie­no įpilk, kad jau par­ve­dė“.

Vy­tau­tas, pu­se lū­pų šyp­so­da­mas, pa­de­da pra­dė­tą lup­ti bu­ro­ką ir, paė­męs nuo len­ty­nos ke­lis du­be­nė­lius, išei­na. An­ge­lė dar spė­ja pa­vy­mui šūk­tel­ti: „Tik pa­girk ka­ti­nu­kus. Ka­tei pa­tin­ka, kai giri...“. At­si­du­su­si vėl sė­da prie bu­ro­kė­lių puo­do.

Va­ka­re, prie­šais te­le­vi­zo­rių su­sė­dę, Vy­tas ir An­ge­lė ne tiek į ek­ra­ną žiū­ri, kiek na­mų rei­ka­lus dė­lio­ja. „Tai­gi rei­kia iki ki­tos sa­vai­tės su vi­sa ta gy­vas­tim su­si­tvar­ky­ti. Al­gi­na su vy­ru par­va­žiuos iš Vo­kie­ti­jos, o čia kai pa­sius iš vi­sų pa­kam­pių pe­lės su spar­vom lįs­ti, ka­ti­nai su kiau­nėm ir pa­cais tvo­rom eit, tai ir pa­mie­got ra­miai nei­šeis“,- dės­to An­ge­lė. „Ką žen­tas pa­gal­vos? Lau­ki­niai mes čia, ar kaip? Ži­nai, ko­kia tvar­ka pas vo­kie­čius?“

„Tik tu, vai­kams at­va­žia­vus, vėl ne­pra­dėk su tuo sa­vo (pa­plo­ni­nęs bal­są) „o ka­da anū­kiu­kų man par­ve­šit?“. Gal ne­bei­šei­na jiems. Kad per dvy­li­ka me­tų nei­šė­jo, tai da­bar ir laukt ne­bė­ra ko. Ne­bes­kau­dink Al­gu­tės, ir taip kiek­vie­ną kar­tą, vai­kus pa­ma­čius, akys aša­rom apei­na“.

„Tai­gi“,- at­si­dūs­ta An­ge­lė. „Kai jau­nes­ni bu­vo – ne­no­rė­jo, o da­bar, kad ir no­rė­tų – ne­bei­šei­na. Už­tat ir ši­tų na­mų vi­sa gy­vas­tis – tik žvė­riu­kai, va­ba­lai ir gy­vu­lė­liai“.

„Tai ar ne tu čia ner­vą vi­siems įva­rei? Kai tik at­vžiuo­ja, tuoj – na­mai be vai­kų – na­mai be gy­vy­bės. Tai še da­bar, tu­rė­kis. Va, kiek vi­so­kio plau­ko „vai­kų“, kiek gy­vy­bės vi­so­se pa­kam­pė­se pri­si­vei­sė! Kur pirš­tu be­si, ten kru­ta: po sto­gu žiur­kės su kiau­nėm, po grin­dim pe­lės, mal­ki­nėj šir­šės, so­de kur­miai, o ka­tė net sep­ty­nis ka­čiu­kus sta­čiom uo­de­gom par­ve­dė. Kad bū­tum ne­pa­kū­rus, tai ir spin­toj gy­vy­bės – pe­lė­sių su plau­kais – priau­gę bū­tų. Pil­ni na­mai gy­vy­bės, ko ne­si­džiau­gi? „.

An­ge­lė at­si­dūs­ta. „Šne­ki nesąmones...Palygino jis...Kur vai­ke­lis, o kur spar­vos su žiurkėm...“ Bet ne­be­si­gin­či­jo su vy­ru. Tei­sy­bę sa­ko. Rei­kia na­mus va­ly­ti.

Tai kai­my­nų pa­de­da­mi, tai sa­vo jė­gom Vy­tau­tas su An­ge­le iš na­mų gy­vas­tį per ke­lias die­nas va­rė. Net ka­čiu­kus pa­vy­ko kai­my­nų vai­kams iš­da­lin­ti.

O su­si­tvar­kius ir triukš­mo ne­bėr. Nei virš lu­bų bil­da, nei po lan­gais kniau­kia, nei tarp mal­kų zy­zia. Ra­my­bė. Ty­lu, net spen­gia. „At­ro­do, jau vi­sus iš vi­sur iš­gy­ven­di­nom, bet kaž­kaip ne­si­ti­ki, kad na­me ne­bėr gy­vy­bės. Vat, ži­nok, pa­kau­šiu jau­čiu – kaž­kur kaž­ko dar ne­pa­ma­tėm“,- juo­kia­si Vy­tas, šveis­da­mas so­do sta­lą duk­ters par­vy­ki­mui.

An­ge­lė nie­ko ne­be­sa­ko, pri­ta­ria­mai link­te­li ir ei­na pa­tik­rin­ti, kaip puo­de šal­tie­na kliuk­si. Al­gu­tė šal­tie­ną mėgs­ta...

Al­gi­na tė­vus pra­džiu­gi­no pa­si­kei­tu­sia iš­vaiz­da: ne­be to­kia plo­na, ne­be to­kia liūd­na. O kai An­ge­lė į lėkš­tę įdė­jo liu­lan­tį šal­tie­nos ga­ba­lą, grie­bė­si už bur­nos ir, kliū­da­ma už kė­džių, iš­lė­kė pro du­ris. Tė­vams ne­spė­jus su­si­vok­ti, Die­te­ris, Al­gi­nos vy­ras, lai­min­gas šyp­te­lė­jo ir ne­tai­syk­lin­ga lie­tu­vių kal­ba pra­bi­lo: „Kin­der bus pas mu­du. Ma­žas kin­der, ferš­tein?“.

An­ge­lė pa­dė­jo lėkš­tę su šal­tie­na ir įsi­ste­bei­li­jo į du­ris, tar­si per jas tu­rė­tų tas „kin­der“ tuoj pat ir įženg­ti. Tik Vy­tas kumš­te­lė­jo žmo­ną į šo­ną ir šnipš­te­lė­jo į au­sį: „Nu va, ar ne­sa­kiau? Va­ryk ne­va­ręs, va­lyk ne­va­lęs, o vis tiek mū­sų na­mai – pil­ni gy­vy­bės“.