Nužudytą kunigą į Joniškį vis parveda žmonių meilė

At­ve­dė pa­sa­ko­ji­mai

Jo­niš­kie­tė Da­nu­tė Po­ciū­tė ati­džiai ap­žiū­ri kiek­vie­ną iki šiol ne­re­gė­tą nuo­trau­ką iš tar­pu­ka­rio laik­me­čio. Itin ati­džiai įsi­žiū­ri į kiek­vie­ną se­no­je nuo­trau­ko­je už­fik­suo­tą jau­no žmo­gaus vei­dą – gal tarp bū­rio to me­to Jo­niš­kio gim­na­zis­tų at­pa­žin­tų ir sa­vo pus­se­se­rę Onu­tę, ku­riai te­ko gar­bė gir­dė­ti ir ma­ty­ti ku­ni­gą Pau­lių Ra­ce­vi­čių, klau­sy­tis jo pa­moks­lų. De­ja, Onu­tė 1941-ųjų pra­džio­je, bū­da­ma 19-kos, žie­mą be­čiu­ži­nė­da­ma pa­čiū­žo­mis sly­do, griu­vo, su­si­tren­kė gal­vą ir mirė… Į pa­sku­ti­nę gy­ve­ni­mo ke­lio­nę ją ir­gi pa­ly­dė­jo ku­ni­gas, gi­ma­zi­jos ka­pe­lio­nas Pau­lius Ra­ce­vi­čius, ku­rio gy­ve­ni­mo mė­ne­siai jau ir­gi bu­vo su­skai­čiuo­ti.

– Aš jau gi­mu­si po ka­pe­lio­no Pau­liaus mir­ties, 1942-ai­siais, ta­čiau iš sa­vo ma­mos Ago­tos Po­ciu­vie­nės gir­dė­jau to­kį pa­sa­ko­ji­mą. Sa­ko, P. Ra­ce­vi­čius su zak­ras­ti­jo­nu Vla­du Ka­se­liu, abu su­lau­kę vie­no­do 33-ejų me­tų am­žiaus, ta­ry­bi­nių vei­kė­jų bu­vo at­vež­ti į Kriu­kus, ke­ti­no juos nu­šau­ti prie Koš­ki­no ma­lū­no. Bet iš­bė­gu­si lau­kan Koš­ki­nie­nė su vai­kais mal­da­vu­si to­kios kru­vi­nos eg­ze­ku­ci­jos neor­ga­ni­zuo­ti bent prie vai­kų. Tai iš­si­ve­žė už mies­te­lio. Ar tai tie­sa, kas da­bar pa­sa­kys? – pa­sa­ko­ja D. Po­ciū­tė.

Vyr. mu­zie­ji­nin­kė A. Būd­vy­die­nė iš Var­nių vi­sai su­tin­ka, kad tai ga­lė­ju­si bū­ti tie­sa. Nes ka­pe­lio­ną Pau­lių ir zak­ris­ti­jo­ną Vla­dą nu­šo­vė žvyr­duo­bė­se prie Kriu­kų.

Bu­vo jau­ni­mo ly­de­ris

Ku­ni­gas Pau­lius Ra­ce­vi­čius, prieš tai ku­ni­ga­vęs Se­re­džiu­je, Šė­to­je, į Jo­niš­kio gim­na­zi­ją dirb­ti ka­pe­lio­nu atkeltas1938-ųjų ko­vo mė­ne­sį. Iš­kart pel­nė jau­nų jo­niš­kie­čių pa­gar­bą ir mei­lę, bu­vo la­bai veik­lus ir po­pu­lia­rus tarp jau­ni­mo. Švie­sus, jaut­rus, spin­du­liuo­jan­tis vi­di­nę ra­my­bę, mo­kė­jęs iš­klau­sy­ti, pa­guos­ti. My­lė­jo vi­sus žmo­nes, ir ta mei­lė bu­vo su at­sa­ku – jį žmo­nės ir­gi la­bai my­lė­jo. Vi­sur jo bu­vo pil­na, o moks­lei­viai ne­pap­ras­tai jį mė­go. Grei­čiau­siai pa­veik­tas ka­pe­lio­no auk­lė­ji­mo ir įkvėp­tas jo pa­moks­lų, Jo­niš­kio jau­ni­mas bei gim­na­zis­tai pir­mą­ją so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją pa­si­ti­ko su­si­tel­kę ir tau­tiš­kai su­si­pra­tę: po pa­mal­dų gim­na­zis­tai iš baž­ny­čios vie­nin­ga ko­lo­na, gar­siai trauk­da­mi „Lie­tu­va bran­gi“ pa­ju­dė­jo mies­to aikš­te. Tai bu­vo di­džiu­lis akib­rokš­tas nau­jai ta­ry­bi­nei tvar­kai ir uo­liems ta­ry­bi­niams ak­ty­vis­tams. Pir­mo­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tu ka­pe­lio­nas ne­nut­rau­kė ry­šių su jau­ni­mu, to­dėl nau­jos tvar­kos sklei­dė­jų bu­vo ypač ne­ken­čia­mas, ideo­lo­giš­kai la­bai pa­vo­jin­gas. To­dėl 1941 me­tų bir­že­lio 22-ąją die­ną Jo­niš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čio­je Pau­lius Ra­ce­vi­čius au­ko­jo pa­sku­ti­nes mi­šias ir sa­kė pa­sku­ti­nį pa­moks­lą.

Eg­ze­ku­ci­ja Kriu­kų žvyr­duo­bė­se

Tą pa­sku­ti­nį sek­ma­die­nį fron­tas ar­tė­jo prie Jo­niš­kio. Vos spė­jus Krikš­to sak­ra­men­tą su­teik­ti še­šiems ma­žie­siems jo­niš­kie­čiams, už kle­bo­ni­jos lan­go spro­go ar­ti­le­ri­jos svie­di­nys. Ku­ni­gas P. Ra­ce­vi­čius ir pa­tar­nau­to­jas V. Ka­se­lis pa­si­trau­kė į kai­mą pas ūki­nin­ką Lau­ri­nai­tį, gy­ve­nu­sį ne­to­li vieš­ke­lio Kriu­kų link.

Po ke­le­to die­nų, fron­tui nu­slin­kus į ry­tus, nu­ta­rė grįž­ti – ke­ti­no su­si­rink­ti nuo­trau­kas, nuo pra­žū­ties iš­gel­bė­ti pa­čias ver­tin­giau­sias kny­gas. Į Jo­niš­kį sku­bė­da­mi su V. Ka­se­liu, su­ti­ko pa­sku­ti­nį NKVD sunk­ve­ži­mį, ja­me sė­dė­jo ir trau­kian­čius per lau­kus ku­ni­gą ir pa­tar­nau­to­ją at­pa­ži­no ir įskun­dė as­muo, ku­riam ka­pe­lio­nas ne kar­tą pa­gel­bė­jo sko­lin­da­mas pi­ni­gų...

Žvyr­duo­bė­se ne­to­li Kriu­kų kai­mo gy­ven­to­jai ne­tru­kus ra­do nu­šau­tus du vy­rus. Pa­sak A. Būd­vy­die­nės, nie­kas neat­pa­ži­no ne­lai­mė­lių, tad čia pat, Kriu­kuo­se, be jo­kių kars­tų pa­lai­do­jo kaip ne­ži­no­mus. O Jo­niš­ky­je, jau­ni­mas ke­lias die­nas pa­si­ge­dęs ku­ni­go, ėmė įtar­ti, kad įvy­ko bai­siau­sia. Vė­liau iš­siaiš­ki­nus, kad tai ka­pe­lio­no ir baž­ny­čios pa­tar­nau­to­jo pa­lai­kai, po mė­ne­sio, 1941-ųjų lie­pos 21-ąją, jie per­lai­do­ti Jo­niš­kio baž­ny­čios šven­to­riu­je. Ko­dėl nu­žu­dy­tas ka­pe­lio­nas ka­po Kriu­kų žvyr­duo­bė­se ras­tas pa­sau­lie­ti­niais rū­bais, o zak­ris­ti­jo­nas – ku­ni­go su­ta­na, lie­ka neaiš­ku. Ar tai bu­vu­sios žu­di­kų pa­ty­čios, ar ki­ti su­me­ti­mai?

De­ta­lės iš Pau­liaus gy­ve­ni­mo

Į Jo­niš­kį at­vy­ku­si vyr. mu­zie­ji­nin­kė Al­ma Būd­vy­tie­nė, iš­vaikš­čio­ju­si be­veik vi­sus ku­ni­go Pau­liaus ke­lius ir ta­ke­lius, at­ve­žė pi­kan­tiš­kų jo gy­ve­ni­mo de­ta­lių. Jai te­ko gar­bė at­ras­ti ir pa­kal­bin­ti 100 me­tų su­lau­ku­sią Pau­liaus se­se­rį Ani­ce­tą, gy­ve­nan­čią Rie­ta­ve ir iki šiol te­be­sau­gan­čią Pau­liaus krės­lą ir sta­le­lį, po tra­giš­kos žū­ties iš Jo­niš­kio par­vež­tus iš Jo­niš­kio. Iš duk­te­rė­čios Al­bi­nos iš­gir­do, koks iš­ties ku­ni­gas Pau­lius bu­vęs sma­gus žmo­gus, po­kšti­nin­kas. Na­mo į Lau­ku­vą grį­žęs nie­kam ne­ži­nant, į tro­bą pa­te­ko at­si­da­ręs lan­gą – ant sta­lo su­kil­no­jo kė­des, iš­šo­ko lauk pro tą pa­tį lan­gą ir pa­si­slė­pęs lau­kia grįž­tant ar­ti­mų­jų. Šie, iš­vy­dę, kad kaž­kas na­muo­se šei­mi­nin­ka­vęs, su­mi­šę žiū­ri viens į ki­tą, o pa­si­slė­pęs Pau­lius juos ste­bi ir juo­kia­si…

Pau­lius užau­go Lau­ku­vos baž­ny­čios mar­šal­kos 11 vai­kų, tarp ku­rių au­go trys dvy­nių po­ros, šei­mo­je. Bu­vęs gy­vas vai­kas, ta­čiau la­bai at­kak­lus moks­luo­se. Ma­ma su­ne­ri­mu­si, kai di­de­lės šei­mos pir­ma­gi­mis (dvy­nis su bro­liu Pet­ru) Pau­lius pa­reiš­kė ei­siąs į ku­ni­gus. „Vai­ke­li, žmo­nės ak­me­nį šu­niui me­ta, o ku­ni­gui pa­tai­ko...“ – ban­dė per­kal­bė­ti. Ta­čiau Pau­liaus pa­si­ry­ži­mas bu­vo ne­gin­čy­ti­nas: „Ma­ma, o kas yra neap­kal­bė­tas?“

Išė­jęs į ku­ni­gus vis­kuo, ką pa­ts tu­rė­jo, da­li­no­si su sa­vo šei­ma, pa­dė­jo sa­vo bro­liams ir se­sėms išei­ti moks­lus. Gi, se­sers Ani­ce­tos pa­sa­ko­ji­mu, jau­nes­nis bro­lis Bro­nis­lo­vas ir­gi išė­jo į ku­ni­gus, ta­čiau bu­vu­si vi­siš­ka prie­šin­gy­bė Pau­liui – net ar­ti­mie­ji ne­drįs­da­vo iš jo pa­pra­šy­ti ko­kios nors pa­gal­bos.

Lau­ku­vo­je (Ši­la­lės r.) esan­čiuo­se na­muo­se, kur 1908 m. gruo­džio 15-ąją gi­mė P. Ra­ce­vi­čius, šiuo me­tu gy­ve­na jo duk­te­rė­čia, jau­niau­sios se­sers Alek­sand­ros duk­ra Bi­ru­tė su šei­ma, į „Al­kos“ mu­zie­jaus fon­dus ati­da­vu­si vin­je­tę su Kau­no ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos se­mi­na­ris­tais, tarp ku­rių – ir Pau­lius, pa­sta­to­mą kry­žių. Ne­to­lie­se gy­ve­na ir ku­ni­go P. Ra­ce­vi­čiaus sū­nė­nas Li­nas Ra­ce­vi­čius.

Į Jo­niš­kį mu­zie­ji­nin­kė jo­niš­kie­čiams at­ve­žė pa­ro­dy­ti li­tur­gi­nių kny­gų, ku­rios pa­ženk­lin­tos ku­ni­go Pau­liaus Ra­ce­vi­čiaus pa­ra­šu ir net as­me­ni­nės bib­lio­te­kos ant­spau­dais. Ti­kė­ti­na, kad jos ir­gi su­rink­tos Jo­niš­ky­je po kru­vi­nos eg­ze­ku­ci­jos. Mat į Jo­niš­kį po tra­ge­di­jos at­vy­kęs bro­lis Bro­nis­lo­vas su­si­ra­do tą žmo­gų, ku­ris ta­ry­bi­nei val­džiai įskun­dė ka­pe­lio­ną ir zak­ris­ti­jo­ną – Jo­niš­ky­je nie­kam ne­bu­vo pa­slap­tis, kie­no tai dar­bas. Iš pra­džių lai­kę­sis drą­siai, skun­di­kas, iš­gir­dęs, kad kal­ba­si su pa­čiu nu­žu­dy­to­jo ku­ni­go Pau­liaus bro­liu, iš­si­gan­do ir pa­bė­go.

„Al­kos“ mu­zie­jaus vyr. mu­zie­ji­nin­kė la­biau­siai džiau­gia­si, kad ir Jo­niš­ky­je ka­pe­lio­nas Pau­lius iki šiol, ne­žiū­rint to, kad jau pra­bė­go 48 me­tai po jo tra­giš­kos mir­ties, yra my­li­mas, pri­si­me­na­mas, o jo ka­pas baž­ny­čios šven­to­riu­je nuo­lat pri­žiū­ri­mas, ne­vys­ta gė­lės.