Per atostogas norėjo atrasti Lietuvą

Per ato­sto­gas no­rė­jo at­ras­ti Lie­tu­vą

Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Ka­ri­nių oro pa­jė­gų vy­riau­sia­sis pus­ka­ri­nin­kis ser­žan­tas ma­jo­ras Al­vy­das Ta­mo­šiū­nas ato­sto­gas sky­rė ke­lio­nėms po Lie­tu­vą. Star­to vie­ta – Rad­vi­liš­kis. Marš­ru­tai dau­giau­sia drie­kė­si į Šiau­rės ir Vi­du­rio Lie­tu­vą. Ke­lio­nių įspū­džius tal­pi­no so­cia­li­nia­me tink­le, cik­lą pa­va­di­nęs „At­ran­da­me Lie­tu­vą“. Po ato­sto­gų ke­liau­ti ne­sus­to­jo, šį sa­vait­ga­lį šei­ma su­ka į Apuo­lę.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Ke­lio­nė at­ran­dant

Atos­to­gų idė­ja – ke­lio­nės po Lie­tu­vą, at­ras­ti dar ne­ma­ty­tas, ma­žai ži­no­mas vie­tas.

„Idė­ja pa­si­tvir­ti­no – dar yra be ga­lo daug vie­tų, ku­rias tik­rai ver­ta pa­ma­ty­ti. Net sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, ka­da ateis die­na, kai ga­lė­siu pa­sa­ky­ti: vis­kas, aš jau pa­ma­čiau Lie­tu­vą“, – sa­ko Al­vy­das.

Kad ke­lio­nė ne­nu­vil­tų, ma­no A. Ta­mo­šiū­nas, rei­kia do­mė­tis, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je. Šei­ma skai­to straips­nius, žiū­ri te­le­vi­zi­jos lai­das, įsi­dė­mi, kas yra nau­jo, įdo­maus, ir, nu­tai­kę pro­gą, ke­liau­ja. Pa­de­da ir in­for­ma­ci­jos sklai­da per so­cia­li­nius tink­lus.

Daug ne­pla­nuo­ja: pa­si­ren­ka ga­lu­ti­nį marš­ru­to taš­ką ir ke­liau­da­mi jo link sten­gia­si ap­lan­ky­ti pa­ke­liui esan­čius ob­jek­tus. Daž­nai iki jų nu­ve­da ro­dyk­lės.

„Ma­tė­me ir daug gra­žių, bet ne­pa­žy­mė­tų vie­tų, ar­ba pa­žy­mė­tų ne­stan­dar­tiš­kai, pa­vyz­džiui, ko­kia se­na me­di­ne ro­dyk­le. Na­mo grįž­da­vo­me jau ki­tu marš­ru­tu ir bū­ti­nai vėl ką nors nau­jo at­ras­da­vo­me“, – sa­ko Al­vy­das.

Pa­ke­liui į na­mus ar jau grį­žę, Ta­mo­šiū­nai ap­tar­da­vo, ką ma­tė, kas pa­ti­ko, kas ne­la­bai. Net sa­vo­tiš­kai rei­tin­guo­da­vo ir ly­gin­da­vo su anks­čiau ma­ty­tais ob­jek­tais.

Ver­ty­bė – bend­ra­vi­mas

Di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ko ke­lio­nės, ku­rio­se pa­vy­ko pa­bend­rau­ti su įdo­miais žmo­nė­mis. Ypač įsi­mi­nė Kra­kė­se gy­ve­nan­tis me­džio dro­žy­bos meist­ras Vy­tau­tas Ule­vi­čius.

„Jis – ne tik nuo­sta­bus dro­žė­jas, bet ir pui­kus fi­lo­so­fas, tu­ri pa­tį di­džiau­sią iš­si­la­vi­ni­mą – nu­gy­ven­to gy­ve­ni­mo pa­tir­tį. Ap­žiū­rė­jo­me jo so­dy­bo­je esan­čią eks­po­zi­ci­ją, dai­ry­da­mie­si pra­kal­bė­jo­me su au­to­riu­mi apie dvi va­lan­das. Meist­ras ap­ro­dė ir Kry­žių kal­nui ruo­šia­mas skulp­tū­ras. Tai, kad at­vyks­ta pas jį daug ir tik­rai neei­li­nių žmo­nių, įro­do lan­ky­to­jų kny­ga. Jo­je ma­tė­me net ame­ri­kie­čių ast­ro­nau­to įra­šą“, – sa­ko Al­vy­das.

La­bai šil­tai bu­vo priim­ti J. Tu­mo-Vaiž­gan­to ir knyg­ne­šių mu­zie­ju­je, įsi­kū­ru­sia­me vaiz­din­go­se Kre­ke­na­vos apy­lin­kė­se, Ust­ro­nės vien­kie­my­je esan­čios so­dy­bos klė­ty­je. Čia lan­kė­si ša­lia esan­čiuo­se Va­dak­tė­liuo­se ku­ni­ga­vęs J. Tu­mas-Vaiž­gan­tas, o knyg­ne­šiai bu­vo įren­gę kny­gų slėp­tu­vę.

Mu­zie­ji­nin­kas Aud­rius Dauk­ša šei­my­nai su­gro­jo kank­lė­mis ir pa­dai­na­vo se­no­vi­nę dai­ną, o iš­ly­dė­jo gro­da­mas ar­mo­ni­ka.

La­bai gra­žiai su­tvar­ky­tas lan­ky­to­jų cent­ras Kre­ke­na­vos re­gio­ni­nia­me par­ke, ša­lia esan­tis ap­žval­gos bokš­tas, nuo­sta­bi pa­no­ra­ma ir vin­giuo­tas Ne­vė­žis, par­ke­lis su daug įvai­rių at­rak­ci­jų. Lan­ky­to­jų cent­ro vi­du­je in­te­rak­ty­viai pa­teik­ti vi­si re­gio­ne au­gan­tys gy­vū­nai, įskai­tant mil­ži­niš­ką stumb­rą.

„Net vai­kams ne­prail­go ir te­ko trum­pin­ti žai­di­mus. Lau­ke pa­si­vaikš­čio­jo­me ba­so­mis per kan­ko­rė­žius, gam­tos gar­sų pa­si­klau­sė­me per spe­cia­lia for­ma akus­tiš­kai įdrož­tą me­dį“, – įspū­džiais da­li­ja­si A. Ta­mo­šiū­nas.

Šei­mą pa­trauk­lu­mu, nau­ju­mu ma­lo­niai nu­ste­bi­no Šiau­liuo­se esan­tys Ge­le­žin­ke­lių ir Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jai.

Daug ge­rų emo­ci­jų pa­ty­rė mies­to cent­re pa­gal se­nas tech­no­lo­gi­jas da­ry­da­mi uni­ka­lią, vie­ne­ti­nę nuo­trau­ką: „To dar ne­te­ko ma­ty­ti nei di­džiuo­siuo­se ša­lies mies­tuo­se, nei Va­ka­rų Eu­ro­po­je. Ne tik fo­tog­ra­fa­vo­mės pa­kei­tę gar­de­ro­bą, bet ir ste­bė­jo­me nuo­trau­kos ga­mi­ni­mo pro­ce­są.“

Bi­lie­tai – ne­bran­gūs

Pa­ke­liui šei­ma lan­kė vi­sus ob­jek­tus: gam­tos, kul­tū­ros, is­to­ri­jos. Nes­var­bu, ar tai – pė­duo­tie­ji ak­me­nys, pi­lia­kal­niai ar mu­zie­jai.

Mu­zie­jai kai­muo­se, gy­ven­vie­tė­se, at­krei­pė dė­me­sį Al­vy­das, tik­rai ne­bran­gūs: kar­tais at­ro­dy­da­vo, kad ke­lias­de­šimt cen­tų kai­nuo­jan­tis bi­lie­tas par­duo­da­mas dėl lan­ky­to­jų ap­skai­tos.

Lan­kant gam­tos ob­jek­tus, tek­da­vo ir pa­si­vaikš­čio­ti, nes nei aukš­čiau­sia eg­lė, nei mil­ži­niš­kas ak­muo ne­bū­na prie pat ke­lio.

Nors bū­ta ir ob­jek­tų „vis­kas vie­na­me“, pa­vyz­džiui, Lo­pai­čių pi­lia­kal­nis, esan­tis ša­lia Tve­rų. Vie­ta, api­pin­ta le­gen­do­mis apie ka­ra­lių Min­dau­gą.

Ša­lia pi­lia­kal­nio trykš­ta, žmo­nių ti­kė­ji­mu, gy­do­mų­jų ga­lių tu­rin­tis šal­ti­nis, ant kal­vos ri­kiuo­ja­si mis­ti­niai ak­me­nys – se­no­viš­ka šven­tyk­la ir ob­ser­va­to­ri­ja, ang­liš­ko­jo Stoun­hen­džo ek­vi­va­len­tas. Miš­ke nu­ties­tas pės­čių­jų til­tas, pa­teik­ta daug ro­dyk­lių ir in­for­ma­ci­jos len­te­lių.

A. Ta­mo­šiū­nas sa­ko, kad ne­ga­ty­vo ke­lio­nė­se bu­vo la­bai ne­daug. Nus­te­bi­no tarp­tau­ti­nis eks­pe­ri­men­ti­nės ar­cheo­lo­gi­jos fes­ti­va­lis „Gy­vo­sios ar­cheo­lo­gi­jos die­nos Ker­na­vė­je“ – ren­gi­nys, ku­rio me­tu vyks­ta ir mil­ži­niš­ka mu­gė.

„Ren­gi­nio me­tu ne­bu­vo net lai­ki­no ban­ko­ma­to, kur bū­tų ga­li­ma iš­si­gry­nin­ti pi­ni­gų. O vi­sos pre­kės, pa­slau­gos, bi­lie­tai, net tua­le­tas bu­vo tik už gry­nus... Ker­na­vė­je esan­tis nau­jas ir mo­der­nus mu­zie­jus taip pat priė­mė tik gry­nuo­sius. Tu­rė­jo­me tik ke­lis eu­rus, ku­riuos iš­lei­do­me bi­lie­tams į fes­ti­va­lį, o mu­zie­jaus taip ir ne­pa­ma­tė­me“, – sa­ko A. Ta­mo­šiū­nas.

Pas­va­ly­je šei­ma iš­gy­ve­no ne­ma­lo­nų nuo­ty­kį: automobilių stovėjimo aikš­te­lė­je jų ir ša­lia sto­vin­tį au­to­mo­bi­lį ap­ga­di­no nuo kal­no nu­rie­dė­jęs be prie­žiū­ros pa­lik­tas au­to­mo­bi­lis.

Pa­žin­ti sa­vo kraš­tą

Kiek per ato­sto­gas įvei­kė ki­lo­met­rų, ne­skai­čia­vo. Iš­vyk­da­vo anks­ti ry­te ir va­ka­re grįž­da­vo. No­rė­da­mi su­tau­py­ti, įsi­dė­da­vo mais­to, ar­ba­tos, van­dens.

No­rin­tiems ke­liau­ti po Lie­tu­vą, Al­vy­das siū­ly­tų pra­dė­ti nuo ar­ti­miau­sių vie­to­vių, pa­žin­ti tai, kas yra ša­lia. Vė­liau po tru­pu­tį di­din­ti ke­lio­nių spin­du­lį.

„Kai ge­rai ži­nai sa­vo apy­lin­kes, ga­li siū­ly­ti „bar­te­rį“ drau­gams, gi­mi­nėms, gy­ve­nan­tiems ki­tuo­se kraš­tuo­se. Jie at­vyks pas ta­ve, tu pa­ly­dė­si, o kai nu­vyk­si pas juos, jie tau ro­dys lan­ky­ti­nus ob­jek­tus“, – pa­ta­ria ke­liau­to­jas.

Jis re­ko­men­duo­ja da­ly­tis ke­lio­nių nuo­trau­ko­mis, įspū­džiais, nes tai – dar vie­nas šal­ti­nis su­ži­no­ti, kur ver­ta ke­liau­ti. Šei­ma sten­gė­si vi­sas ke­lio­nes pa­teik­ti „Facebook‘e“, cik­lą pa­va­di­no „At­ran­da­me Lie­tu­vą“.

Kraš­to is­to­ri­ja be­si­do­min­tis A. Ta­mo­šiū­nas re­ko­men­duo­ja iš­ban­dy­ti marš­ru­tą, su­sie­tą su ar­tė­jan­čio Nep­rik­lau­so­my­bės ko­vų šimt­me­čio (1919–2019) te­ma Šiau­lių ap­skri­ty­je.

„At­li­ki­te ne­su­dė­tin­gus na­mų dar­bus, pa­skai­ty­ki­te ir su že­mė­la­piu pa­ke­liau­ki­te po Rad­vi­liš­kio ra­jo­ną, ku­ria­me yra iš­li­ku­sių vie­tų ir ob­jek­tų, mi­ni­mų ko­vų me­tu. Ke­liau­da­mas pra­de­di su­vok­ti mas­te­lį, at­stu­mus, ku­riuos daž­niau­siai ka­riams te­ko įveik­ti pės­čio­mis.“

Nu­vy­kus į konk­re­čią vie­tą, A. Ta­mo­šiū­nas siū­lo pa­skai­ty­ti pri­si­mi­ni­mus. Pa­vyz­džiui, Kau­li­nių kai­me, prie pa­žy­mė­tos len­te­le tro­be­lės, at­si­vers­ti V. Lands­ber­gio-Žem­kal­nio kny­gą, ir su­ži­no­ti, kaip šia­me na­me bu­vo su­lai­ky­ti An­tan­tės ko­mi­si­jos na­riai.

Nu­vy­kus į Dau­gė­lai­čius prie pa­mink­li­nio ak­mens per­skai­ty­ti, kaip, vyk­dy­da­mi žval­gy­bą, čia žu­vo Lie­tu­vos sa­va­no­riai. Nuo­sek­liai ke­liau­jant ir gi­li­nan­tis į is­to­ri­ją, vien Rad­vi­liš­kio mies­te ir jo priei­go­se pri­reiks vi­sos die­nos. O no­rin­tys is­to­ri­ją su­ži­no­ti dar pla­čiau, tu­rės ke­liau­ti į Ši­lė­nus, Kur­šė­nus ir Šiau­lius.

A. Ta­mo­šiū­nas re­ko­men­duo­ja nu­vyk­ti ir į Šiau­lė­nus, mies­te­lį su įdo­mia is­to­ri­ja, gra­žia baž­ny­čia ir kop­ly­čia. Cent­re sto­vi pa­mink­las įžy­miau­siam tar­pu­ka­rio fo­tog­ra­fui ir kraš­to­ty­ri­nin­kui Ba­liui Bu­ra­čui, ne­to­li yra at­mi­ni­mo ak­muo tra­giš­kai žu­vu­siam ka­ro la­kū­nui Jo­nui Ma­siu­liui.

Šiau­lė­nai tu­ri ir ne­di­de­lį mu­zie­jų. Pa­va­žia­vus ke­lis ki­lo­met­rus už Šiau­lė­nų, sto­vi ap­žval­gos bokš­tas. Ne­to­li bokš­to ga­li­ma įkop­ti į Ku­di­nų pi­lia­kal­nį – Šiau­lės kal­ną. Šie kraš­tai yra lai­ko­mi žy­mio­jo Sau­lės mū­šio vie­to­vės ver­si­ja. Vė­liau ga­li­ma pa­suk­ti Mė­nai­čių link, kur yra 1949 me­tų Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio būs­ti­nė.

„Kad ir kur be­ke­liau­tu­mei, ke­lio­nės sėk­mę le­mia nu­si­tei­ki­mas pa­ma­ty­ti, su­ži­no­ti ir at­ras­ti bei į ke­lio­nę „įsi­dė­ta“ pui­ki nuo­tai­ka. Ir Lie­tu­vo­je ga­li­ma pa­jaus­ti at­ra­di­mo džiaugs­mą“, – įsi­ti­ki­nęs A. Ta­mo­šiū­nas.

Al­vy­do TA­MO­ŠIŪ­NO nuo­tr.

KE­LIAU­TO­JAI: Eg­lė, Al­vy­das, Au­gus­tė ir Ąžuo­las Ta­mo­šiū­nai va­sa­ros ato­sto­gas sky­rė Lie­tu­vai pa­žin­ti ir at­ras­ti. Ke­lio­nes tę­sia ir sa­vait­ga­liais.

GAR­SAI: Kre­ke­na­vos re­gio­ni­nia­me par­ke gam­tos gar­sų ga­li­ma pa­si­klau­sy­ti neįp­ras­tai.

MU­ZIE­JI­NIN­KAS: J. Tu­mo-Vaiž­gan­to ir knyg­ne­šių mu­zie­ju­je mu­zie­ji­nin­kas Aud­rius Dauk­ša su­gro­jo kank­lė­mis ir pa­dai­na­vo se­no­vi­nę dai­ną.

MEIST­RAS: Kra­kė­se gy­ve­nan­tis me­džio dro­žy­bos meist­ras Vy­tau­tas Ule­vi­čius ke­liau­to­jus su­ža­vė­jo ir gy­ve­ni­mo iš­min­ti­mi.

KŪ­RY­BA: Kra­kė­se gy­ve­nan­čio me­džio dro­žy­bos meist­ro Vy­tau­to Ule­vi­čiaus kū­ri­nys.

ĮRA­ŠAS: Gar­saus ame­ri­kie­čių NA­SA ast­ro­nau­to Ka­rol „Bo“ Bo­bo įra­šas sve­čių kny­go­je pas Kra­kė­se gy­ve­nan­tį me­džio dro­žy­bos meist­rą Vy­tau­tą Ule­vi­čių.