Prabėgusi vaikystė naujai suskamba paveiksluose

Asmeninio archyvo nuotr.
Liucija Kurauskienė labai kukli, savo kūrybos beveik niekam nerodo, tik artimiausiems. Bet sesuo, vaikai primygtinai pasiūlė nebesidrovėti ir Kalėdinio atviruko konkursui nunešti savųjų. Nunešė ir suaugusiųjų grupėje tapo laureate
Jau penkerius metus iš eilės rajono Savivaldybė skelbia Kalėdinio atviruko konkursą, kuriame, suvienyti dailės ir meilės savo kraštui, dalyvauti kviečiami visų amžiaus grupių kūrėjai.

Šiemet šiame konkurse suaugusiųjų grupėje laureate tapo iki šiol savo darbų niekam nerodžiusi paslaptingoji Liucija Kurauskienė.

Kas ši talentinga moteris?

Ogi pasirodo apie 25 metus tuometinėje rajono statybos organizacijoje dirbusi dažytoja, gražiausiais ornamentais dekoravusi mūsų svetaines ir miegamuosius!... Garsios ir ne mažiau talentingos, dabar jau a. a. Maldenių kaimo gyventojos Vandos Tumėnienės, beje irgi į rankas paėmusios teptuką tik po to, kai ant kojų pastatė ir į gyvenimą išleido visus septynis savo vaikus, dukra.

Lygai prieš šešis dešimtmečius girgždėdami ratai su gausios šeimos manta iš Joniškio pasuko Žagarės kryptimi. Liucijai tada buvo tik šešeri. Tėvai nusprendė, kad gausiai šeimai lengviau bus gyventi kaime...

Sėdėdama ant į gūnias surištų rakandų Liucija žingeidžiai žvalgėsi į pavasario polaidyje telkšančias balas, užvertusi į dangų galvelę ieškojo virvančio vyturėlio, „gyvi gyvi“ – balsu atsiliepė į pempių pasisveikinimą... Ties Valiūnų kaimu pasukus lauko keliu, nespėjo dairytis į miesto mergaitei nelabai įprastą pro šalį plaukiančio Buivydžių kaimo gyvenimą su kiemsargių ir naminių paukščių pulkų alasu.

Už kaimo ratai pasuko į laukus, pravažiuoja vieną, kitą vienkiemį. Kaip šiandien atsimena tėvo „Trrr...“ Sustojo molinės trobos kieme. Dabar čia bus naujieji gausios šeimos namai. „Molynė“, – taip pirmą kartą ją pavadino, taip vadina iki šiol, nors seniai, jau daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius, ji sulyginta su žeme, senos sodo, po kurį mėgo lakstyti Liucija su broliais ir seserimi, obelys su kriaušėmis buvo palaidotos suvažiavusių galingų traktorių išraustose duobėse.

Šioje Buivydžių kaimo vienkiemio sodyboje Liucija užaugo, išėjo į panas ir jos gyvenimas nematomomis gijomis su šiuo atmintyje gyventi likusiu vienkiemiu susirišo nostalgijos mazgais. Juk būtent šio kaimo užpelkėjusiuose laukuose jautėsi laimingiausia – maža varlinėjo po liumpsinčias balas, žinojo, kurios pievos gale auga maži kiškučiai, kur ajerai skaniausi... 14 metų gamtos lopšyje paliko šviesiausią pėdsaką.

Liucija visada mėgo piešti. Niekas po meno mokyklas nevedžiojo, gal nebuvo, o gal nebuvo tokios mados. Bet nuo vaikystės jai puikiai sekėsi portretai. Keli ypatingi, žmogų charakterizuojantys štrichai – kaip iš nuotraukos. Paauglystėje visi kaimynai, tokie patys vienkiemių gyventojai, belakstant, bešėliojant buvo aplankyti. Ir vaikai, ir jauni, ir senučiukai žinojo, kad Liucija gražiai piešia, primygtinai prašydavo ir jų portretus sukurti, sėsdavo ir pozuodavo. „Ale, kaip tikra,“ – stebėdavosi savo portretus į rankas paėmusios moterys.

Paaugusi vis mažiau į rankas teptukus imdavo, retsykiais ką ant sienos ar faneros lakšto – iš atvirutės gražų vaizdą atkartos ar šiaip ką iš galvos… Ir molinis namas vieną vasarą baaltai nušvito – gausi šeima griebė ir su kalkėmis nubalino.

Tiesa, tapusi dažytoja ir ištekėjusi, Liucija ant faneros nupiešė ir savo vyro portretą, kurį iki šiol gyvenimo bendražygis saugo.

– Vis sakydavau, kai išeisiu į pensiją, turėsiu daugiau laiko... Kur tau, pasirodo dabar jo dar mažiau, – juokiasi moteris.

O mažiau todėl, kad pasinėrė į savo vaikystės prisiminimus, vėl mintimis braidžioja po ta saldžia rūgštele kvepiantį laimingos vaikystės sodą, vaikšto suplūktais, tiesiog nuzulintais kiemo takeliukais, supasi ant tėvo rankomis pintos žiogrių tvorelės, slapstosi tarp piliarožių... Ir nejučia vėl į rankas paėmė teptuką, vėl maišo dažus... Ir iš atminties baltame popieriaus lape atkuria tuos laimingus metus, kai visa šeima buvo kartu, kai iki pilnos laimės daugiau nieko ir netrūkę... O dabar trūksta – ... tos mielos baltos molinės grytelės...

– Kol dar atmintis leidžia, kol vaizdai dar stovi akyse, pamaniau, kad reikia atkurti, kaip viskas atrodė, kur kas stovėjo. Mane skatina mano vaikai – dukra ir sūnus – jiems labai įdomu. Sako – mama, tu tik piešk. Yra išlikusių ir nuotraukų, bet tuo laikmečiu jos būdavo mažytės, todėl sunku įžiūrėti smulkesnes detales. Jei savo atmintimi suabejoju, tariuosi su broliais, seserimi, klausiu, ką jie atsimena, – pasakoja Liucija Kurauskienė.

Moteris labai ryškiai prisimena, kaip su tėveliu sėdę į ratus vingiuotu keliu dardėdavo pro vėjo malūną į Kiburius, pas močiutę, tėvo mamą. Jos akyse dar stovi gyvas medinės trobikės, irgi jau susilyginusios su žeme, vaizdas. „Reikės atkurti bent piešinyje. Bus proga aplankyti tetą, tėvo seserį, gal dar senos sodybos nuotraukų albumuose rasis...

Balandžio 9-ąją ir 11-ąją gimtadienius švęs Liucijos anūkai – Petras ir Jonas. Talentinga močiutė dovanų jiems siųs... piešinį su jiedviem, pusplikiais karštą vasaros dieną...

– Į kitų darbus pasižiūriu – gražu, į saviškius žvelgiu santūriai. Kitų darbai tikrai gražūs, stebiuosi, kaip taip galima, kaip taip moka... O aš tik savamokslė... – kuklinasi moteris, kurią sūnus jau ragina imtis drobės ir aliejinių dažų.

Reikia pripažinti, kad glūdėjęs troškimas išreikšti save, su kitais pasidalinti savo išgyvenimais, subrandino ne šiaip sau savamokslę, o savamokslę dailininkę, kuri priklauso tiems talentingiems savamoksliams, kurie nuo vaikystės jautė norą piešti, tačiau užtruko apie pusę amžiaus, kol pavyko svajonei skirti laiko.

Joniškietės Liucijos Kurauskienės vaikystės sodyba Buivydžių kaimo laukuose jau daugiau kaip keturi dešimtmečiai yra palaidota. Moteris iš savo prisiminimų ją kelia ant balto popieriaus lapo – bus prisiminimui ateities kartoms
Joniškietės Liucijos Kurauskienės vaikystės sodyba Buivydžių kaimo laukuose jau daugiau kaip keturi dešimtmečiai yra palaidota. Moteris iš savo prisiminimų ją kelia ant balto popieriaus lapo – bus prisiminimui ateities kartoms

 

Kol kas Liucija mieliau piešia ant popieriaus ar kartono. Dar – bute ant sienų. Tomis piliarožėmis ir žiogrių tvorele iš molinės sodybos Buivydžių kaimo laukuose papuošė savo virtuvės sieną – kiekvieną rytą, čia užėjusi tartum į vaikystę sugrįžta...

Meninė raiška Liucijai yra tapusi erdve, į kurią pabėga nusiraminti, nuo kasdienybės rutinos, darbų. Dažai ir teptukas Liucijai – ne tik kaip gera pramoga, bet ir savotiška saviterapija, padedanti žmogui per meną išgyventi ir konstruoti savo vidinę kelionę, kuri gali būti visokia: besimainanti, skausminga, lėta, dinamiška ar impulsyvi, padedanti susitelkti, analizuoti, pasisemti stiprybės.

Liucijos paveiksluose glūdintis gyvybingumas paperka emociniu tyrumu, o ramios pastelinės spalvos, atrodo, net ima skambėti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.