Naujausios
Prie Žagarės slypėjo mirtis
Praėjusią savaitę netoli Augstkalnės (Latvija) gyvenvietės, prie Lietuvos ir Latvijos sienos, susprogdintas buvusios R-12 tipo balistinių raketų bazės karininkų daugiabutis namas, per daugelį metų jau tapęs vaiduokliu. Sprogimo smūgis buvo jaučiamas ir Žagarėje. Ši slaptumo šydu apgaubta bazė kadaise buvo vienas sovietinių punktų, iš kur kilus kariniam konfliktui galėjo skrieti raketos.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Smūgis ir dūmai
Karinis miestelis veikė netoli Žagarės, nuo aplinkinių gyvenviečių slepiamas tankaus miško. Kertant sieną netoli Pabalių ar Rukuižių kaimų, penkių aukštų daugiabutis pastatas matydavosi iš Lietuvos pusės.
Lietuviškoje dalyje karinė bazė turėjo savo šaudyklą.
Žagarėje gyvenanti pedagogė Elena Mikalajūnienė praėjusį ketvirtadienį sakė girdėjusi sprogimą ir pamaniusi, gal kokia nelaimė netoliese atsitiko. Gretimo Žvelgaičių kaimo gyventojai ne tik juto smūgį, bet matė iškilusį didelį dūmų kamuolį.
Latvijos kariuomenės Inžinerijos batalionas tądien popiet apie pusę dviejų į orą paleido penkių aukštų gerokai apgriuvusį daugiabutį sovietinių laikų karininkų gyvenamąjį namą. Pastaruoju metu jis ne tik baisiai atrodė, bet ir kėlė pavojų smalsuoliams, kurie užklydę mėgdavo landyti.
Kaip Černobylyje
Socialiniuose tinkluose naujiena besidalijantys keliautojai pasakoja, kad jau prieš kelerius metus ten užeiti buvo baugu, daugiabučio namo balkonai nejudinami krito žemėn.
Kiaurai per visus aukštus ties atraminiais blokais žiojėjo skylės. Langų ir durų nelikę.
Name buvo 99 butai. Kodėl ne šimtas? Laikmečio liudininkai tvirtina – tokie standartai.
Išpjaustyta, išplėšta ir išvežta visa, kas buvo iš metalo, net ir plieninis raketos stalo tvirtinimo žiedas aikštelėje, nekalbant apie radiatorius pastate.
Kadangi buvo įrengtos požeminės komunikacijos, ėjo kabeliai, juos metalo ieškotojai ardė, kasė, tempdami brangias vario gyslas. Pasiėmę norimą kiekį, kitą kartą atvykę toliau rausė.
Sugebėta išgabenti ir angarų metalo vartus, kurių viena dalis svėrė apie toną, ir žemių sluoksniu bei miško paklote uždengtų angarų betono blokus. Vien tik griuvėsiai, likusios šiukšlės, miškas.
Daug ką be priežiūros pasiglemžė ir gamta: pastatus ardė vėjai, lietus.
Šiaulietei istorikei Kristinai Karošaitei, poligone su kolegomis apsilankiusiai beveik prieš penkerius metus, aplinka pasirodė tarsi po Černobylio: vidur miškų pastatas vaiduoklis, medžiai išaugę ir pačiame daugiabutyje, kitų pastatų vietose.
Laiptų daug kur nelikę, tad besiropščiantys akivaizdžiai rizikavo savo sveikata bei gyvybe.
Dalinyje, jį palikus sovietinei armijai, ne sykį lankėsi Žagarės gimnazijos geografijos mokytoja Alma Kančelskienė.
Ji organizuodavo ir mokinių ekskursijas dviračiais, kuriems šios išvykos atrodė neįkainojama patirtis, žingsnis į praeitį, sovietinę realybę.
Apie raketas
Karinė raketų bazė netoli Augstkalnės (Latvija) ir Žagarės veikė nuo 1960 iki 1982 metų. Vėliau įsikūrė Sovietų armijos ryšininkai, o raketų bazės šachtos buvo užlygintos su žeme.
Tačiau vienas miestelyje dirbęs lietuvis ugniagesys prieš jas užverčiant bandė įlįsti apsidairyti.
Po to žmogus ilgai negyveno. Galbūt paveikė radiacija, spėlioja žagarietis Stasys Makaveckas.
„Buvau pažįstamas su karinio miestelio vadu. Jis parodė šachtas, sakė, kad galiu vieną akį automobiliu važiuodamas užmesti. Angaruose, kurie paslėpti, specialiai užpilti žemės sluoksniu, stovėdavo raketos. Atrodo, kad tai buvo raketos „žemė–oras“, kuriomis būtų mėginę numušti minimoje teritorijoje skraidančius priešininkų lėktuvus“, – mena žagarietis.
Tačiau pagal kitus duomenis, netoli Augstkalnės buvo laikomos vidutinio nuotolio raketos.
Aukšta įtampa ir užmušti žvėrys
Kadaise veikusio Žagarės vartotojų kooperatyvo pirmininku dirbęs S. Makaveckas palaikė ryšius su karininkais, kariniam miesteliui parūpindavo reikalingų maisto produktų.
Kartu su vadais teko per Naujuosius metus laužus deginti bei valgyti šašlykus ir pirtyje vanotis.
Žagariečiai žvejai prie karinio miestelio mėgdavo žvejoti. Jei eidavo Švėtės upės pakrante, kariai nereaguodavo, bet kiek priartėjus iššokdavo su ginklais, liepdami trauktis atgal.
Aukšta tvora buvusi apjuosta aukštos įtampos laidais. Ne vieną šerną ir briedį nutrenkė. Karininkai, vietinių teigimu, net nebevalgydavo, pernelyg įprastu maistu tapo.
Karinio miestelio štabą galėjo apvažiuoti ratu.
Kelias, pritaikytas sunkiasvorei karinei technikai, buvo klotas savadarbio betono plokštėmis, o viršuje – geležies grotomis, kurias bene pirmiausia ilgapirščiai ir ištampė.
Padėjo blokados metu
„Prasidėjus Sąjūdžiui, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, politikos stengėmės neliesti, daugiau rūpinomės ūkiniais reikalais. Bet Rusijai ėmus persekioti nenorinčius tarnauti, kaimynai iš Latvijos pasisiūlė padėti ir pažįstamus vietinius priimti tarnybai pas save. Ėjo ne tik žagariečiai, bet ir pažįstami iš kitur, jiems buvo suteikiami dažni pasimatymai su tėvais, galimybė parvykti į namus“, – pasakoja S. Makaveckas.
Per ekonominę blokadą 1990-aisiais, kai Sovietų Sąjunga sustabdė žaliavų, pirmiausia – naftos, tiekimą Lietuvai, karinis dalinys nelegaliai kuro tiekdavo Žagarės kooperatyvui.
Atvažiuodavo krovininis automobilis prekių, ir visą kurą iš bako išvarvindavo vietiniams, paliekant tik šlakelį, kad galėtų įveikti kelis kilometrus iki štabo.
S. Makavecko teigimu, norėta karininkų gyvenamą namą statyti Žagarėje, bet nesusitarė su rajono vadovais.
„Jei pastatas būtų mūsų miestelyje ar pačioje Augstkalnėje, gal žmonės ten butus turėtų ir sau gyventų, nebūtų taip viskas paleista pavėjui“, – svarsto žagarietis.
Veikė iki 1993 metų
Karinis ryšininkų dalinys Lietuvos pasienyje veikė iki 1993 metų, kai iš šalies pasitraukė sovietinė armija.
Kaip ir kitose bazėse, ten veikė valgykla, stovėjo sandėliai, garažai.
Žagariečiai matydavo iš miestelio atvykstančius vadus, jų žmonas, vilkinčias kailiniais, kailio kepurėmis.
Karininkai mielai užsukdavo į anuomet veikusį restoraną „Žvelgaitis“.
Tačiau net šeimų nariams – žmonoms, vaikams – būdavo draudžiama vaikščioti dalinio teritorijoje tolėliau nei gyvenamoji zona. Neleista nieko fotografuoti.
Tokios sovietų branduolinių raketų bazės veikė Latvijoje Rudbaržiuose, Vainuodėje, Elejoje, Tervetėje. Jos nepritaikytos lankymui.
Lietuvoje buvo apie dešimt raketinių bazių. Vienoje jų, įrengtoje 1962 metais Plungės rajone, Plokščių kaime, dabar veikia Šaltojo karo muziejus.
Kristinos KAROŠAITĖS nuotr.
PRAEITIS: Taip penkių aukštų daugiabutis namas atrodė prieš penkerius metus.
LANGAS: Daugiabutyje žiojėjo išplėšti langai, durys.
Almos KANČELSKIENĖS albumo nuotr.
NAMAS: Ekskursantams sovietiniame karininkų penkiaaukštyje buvo viskas buvo įdomu, jie aplandžiojo kiaurymėmis žiojėjusį penkiaaukštį.
GYVENTOJAI: Karinio miestelio gyventojai apie 1980 metus.
ANGARAS: Prieš kelerius metus raketų angarai dar stovėjo beveik nepaliesti laiko ir žmogaus.
AKUSTIKA: Angarų viduje buvo puiki akustika.
Autorės nuotr.
IDĖJA: Žagarės gimnazijos mokytoja Alma Kančelskienė pati dalinyje apsilankiusi prieš daugelį metų nusprendė, kad ten galima vesti istorinę pamoką apie sovietinę praeitį ir pradėjo organizuoti mokinių ekskursijas.
ŽYMĖS: Visur čia kelias buvo išklotas betonu.
PAGALBA: Stasys Makaveckas sako, kad bendraujant su kariniu daliniu į politiką nesigilinta, ekonominės blokados metais Žagarės kooperatyvas iš ten nelegaliai gaudavo kuro.
GRIUVĖSIAI: Praėjusią savaitę daugiabutis karininkų namas virto griuvėsių krūva.
DYKYNĖ: Seniau čia buvo angarai, bet žmonės sugebėjo ne tik metalo vartus, bet ir betono plokščių sienas išardyti ir išgabenti.
DUOBĖS: Dalinio teritorijoje daug tokių duobių – metalo vagys iškasinėjo ieškodami kabelių.
LIEKANOS: Tokių buvusių pastatų liekanų likę labai mažai.