Naujausios
Šiaulių patrauklumas slypi pramonės pavelde
Architektūros istorikė dr. Marija Drėmaitė Lietuvos tarpukario pramonės architektūrą vadina fenomenu. Istorikės nuomone, Šiauliai, kaip pramonės centras, turėtų istoriją panaudoti turizmo reikmėms – pramonės paveldo maršrutams.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Knygoje – ir Šiauliai
Ketvirtadienį istorikės, Vilniaus universiteto docentės dr. M. Drėmaitės monografija „Progreso meteoras: modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1920–1940“ pristatyta Fotografijos muziejuje Šiauliuose.
Pavadinimą knygai autorė sakė pasiskolinusi iš tarpukario publicisto Jurgio Dabrilos, kuris buvo pasirinkęs Progreso meteoro slapyvardį.
Monografijoje nemažai kalbama ir apie prieškariu pramonės centru tapusį Šiaulių miestą bei jo architektūrą. Dalį vaizdinės medžiagos knygai suteikė Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Knygoje nagrinėjama pramonės pastatų architektūra, jų aplinka, pastatuose dirbusi ir juos lankiusi visuomenė. Aptariama ir tai, kaip modernizacijos ir industrializacijos reiškiniai keitė miestus ir kraštovaizdį.
Vilniaus universiteto profesorius istorikas Alfredas Bumblauskas knygą yra įvertinęs šiais žodžiais: „Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Prieš knygos pristatymą autorė atsakė į „Šiaulių krašto“ klausimus.
Sklido į regionus
– Kas patraukė domėtis pramonės architektūra?
– Disertaciją rašiau prieš 10 metų, o pramonės architektūra domiuosi nuo kokių 2001 metų.
Kai Vytauto Didžiojo universitete studijavau architektūros istoriją, mane pakvietė dirbti į Kultūros paveldo centrą. Direktorius pasakė, kad turi dvi sritis, kuriose reikia specialistų – etnografinės architektūros ir pramoninės.
Pagalvojau, kad pramonės architektūra turėtų būti kažkas labai įdomaus. Pradėjau daryti tyrimus, beveik dešimtmetį vyko įvairūs bendradarbiavimo projektai su skandinavais – Šiaurės ir Baltijos šalimis, tai labai atvėrė akiratį, daugiausiai iš jų išmokau apie pramonės paveldą ir pramonės architektūros stilių.
– Ką vadinate pramonės architektūros progresu tarpukariu?
– Progresas – metaforiškas pavadinimas. Tyrimo objektas – pramonės architektūra, tuo metu laikyta progresyviausia, ten gimė visos inovatoriškiausios architektūrinės, inžinerinės, taip pat ir žmonių organizavimo, valdymo technologijos, našumo kėlimas. Tuo metu pramonėje gimė ir galbūt kažkiek radikalios, funkcionalios architektūros idėjos.
– Kiek tolygiai po Lietuvą plito pramonės „progresas“?
– Tarpukario Lietuvos industrializacijos specifika – labai regioniškas paplitimas. Žinome – valstybės valdymas buvo autoritariškas. Į pramonę labai daug investavo valstybė. O kai valstybė investavo, turėjo galimybę planuoti.
Jei pažvelgtume į perdirbamosios žemės ūkio pramonės organizavimą, matytume, kad jis labai regioniškas. Jei projektuojama mėsos perdirbamoji pramonė, visa Lietuvos teritorija dalijama į penkis regionus, kiekviename regione statomas modernus bekono fabrikas.
Jeigu kalbame apie „Pieno centro“ pienines, matome ne tik centrus, yra rajonai su savo moderniomis pieninėmis. Cukraus pramonėje yra trys regionai: Marijampolė, Kuršėnai, Panevėžys. Regioniškumas leido sklisti ir moderniai architektūrai.
Šiauliuose – ir fabrikai, ir elevatorius
– Kiek pramonės architektūroje skirta dėmesio estetiniam vaizdui?
– Vienas iš įdomių dalykų – tarpukariu pramonės architektūra tampa pirmavaizdžiu ir kitai architektūrai. Tai – turbūt vienintelis etapas, kai pramonės architektūra taip suklesti estetiniu požiūriu ir yra sekama, diktuoja madas.
Žinoma, kėliau klausimą, ar ir Lietuvoje – taip pat. Vis dėlto, nelabai. Čia daugiau vyravo tradicinis grožio supratimas.
Bet matome kitą įdomų reiškinį – architektai perteikia savo braižą pramonės architektūroje. Pavyzdžiui, Karolis Reisonas, Bronius Elzbergas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis – žymūs modernistai architektai, projektuoja ir didžiausius valstybinius užsakymus, ir pramonės pastatus. Tai yra visiškai lygiavertė kūrybos sritis.
Labai atsiskleidė tarpukario modernistas B. Elzbergas, baigęs mokslus Briuselyje, mokęsis ne tik Belgijoje, bet ir Prancūzijoje. Jis lygiai taip pat projektavo ir valstybinius gyvenamuosius namus, ir labai daug pieninių projektų, „Lietūkio“ sandėlių – skleidė savo braižą.
– Dalį tarpukario Šiauliai buvo antras miestas Lietuvoje. Kokia Šiaulių pramonės architektūra?
– Šiauliai Lietuvos kontekste atrodo labai gerai. Turi ir „Maisto“ fabriką, ir elevatorių, ir daugybę kitų fabrikų. Kas kita dėl pastatų išlikimo – jį sunkiai įžvelgiame. Bet Šiauliai – pramonės centras, kuris galėtų papasakoti savo istoriją ir tai turėtų panaudoti turizmo reikmėms. Būtų galima kurti pramonės paveldo maršrutus.
– Kaunas, kaip sostinė, pirmavo ir pramoninės architektūros požiūriu?
– Kaunas – ir pramonės, ir architektūros centras. Regionuose inžinieriai, architektai dirbo mažiau, jie visgi koncentruojasi Kaune, kaip ir didžiosios bendrovės.
„Maistas“, „Pieno centras“, „Lietūkis“ steigia pas save architektų biurus ir projektuoja iš centro, į regionus siunčia projektus. Čia jau matome centralizacijos procesą.
Sukūrė per 15 metų
– Jums, kaip mokslininkei, kokie atradimai buvo įdomiausi?
– Kai tema mažai tirta, kas antrą dieną – po nustebimą. Pirma – kad žymūs Lietuvos architektai nevengė ir projektavo pramoninius pastatus. Antra – valstybės suinteresuotumas ir investicinis modernus požiūris.
Per pramonę atsiskleidė labai glaudus bendradarbiavimas su Vakarų Europa – ir patys architektai važiuodavo semtis patirties į fabrikus, ir pirko standartinius projektus. Inžinierių, specialistų atvažiuodavo į Lietuvą ir iš užsienio.
Fenomenalu, kad maždaug per 15 metų Lietuvoje buvo sukurta moderni pramonės architektūra. Nors pati pramonė nebuvo didelė. Šalis maža, agrarinė. Bet pramonės architektūra – kaip fenomenas.
– Ar daug pastatų yra išlaikę pirminę funkciją? Ar pramonės architektūra pakankamai saugoma?
– Tokio skaičiavimo neatlikau. Bet – nedaug, nes ypač tam „pasitarnavo“ sovietinė industrializacija ir modernizacija. Juk tuo metu šie pastatai nelaikyti architektūra, o tik funkciniu pastatu.
Dėl saugojimo nėra taip blogai. Saugoma pora cukraus fabrikų, kelios pieninės. Galėtų jų būti ir daugiau. Bet čia yra ir specifikos, nes pramonės paveldą geriau saugoti, kai jis nebefunkcionuoja.
Funkcionuojantis pastatas visuomenei dažniausiai būna neprieinamas – už tvoros, saugomas sargo, vyksta gamybiniai technologiniai procesai.
Labai puikus sprendimas – „Rūtos“ fabrikas Šiauliuose.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
FENOMENAS: Dr. Marija Drėmaitė sako, jog fenomenalu, kad maždaug per 15 metų Lietuvoje buvo sukurta moderni pramonės architektūra.
PRISTATYMAS: Vilniaus universiteto docentė, dr. M. Drėmaitė pristatė monografiją „Progreso meteoras: modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1920–1940“.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų nuotr.
ELEVATORIUS: Šiaulių elevatorius buvo pastatytas pramoniniame priemiestyje Gubernijoje ir turėjo aptarnauti Lietuvos šiaurinę dalį. 1925 metų vasarį jau buvo baiginėjamas statyti. Maušos Fligelio nuotrauka, 1935 m.
PATALPOS: AB „Maistas“ Šiaulių fabriko viduje. Maušos Fligelio nuotr., 1940 m.
VAIZDAS: AB „Maistas“ Šiaulių fabriko vaizdas. Maušos Fligelio nuotr., 1935 m.
DARBAI: Kanalizacijos tiesimas Šiauliuose. Kazimiero Skerstono nuotr., apie1936 m.
FABRIKAS: Saldainių ir šokolado fabrikas „Rūta“ Šiauliuose. Maušos Fligelio nuotr., 1935.