Skautai padėjo atrasti gyvenimo prasmę

Skautai padėjo atrasti gyvenimo prasmę

Skautas, istorijos mokytojas Sergejus Staponkus, draugų vadinamas Seržu, norėtų įminti po pėdsaką kiekvienoje pasaulio šalyje. Savanorystė ir skautai jam padėjo rasti vietą gyvenime. Keliaudamas autostopu šiaulietis atsiduoda likimui ir laukia, kas intriguojamo nutiks.

Simona SIMONAVIČĖ

simona@skrastas.lt

Skautai – viskas viename

Įkišusį kojas į batus Seržą vis užkalbina ar pasveikina pro šalį einantys vaikai. „Čia – mano mokiniai“, – šypteli. Fotografuotis einame į ypatingą vietą – prie skautų medžio.

Šiaulių skautų tunto vadovas pasakoja, jog lankydamas skautus jų įkūrėjas lordas Robertas Baden Powell keliavo po visą pasaulį. 1933 metais jis svečiavosi ir Lietuvoje, Palangoje stovyklavo su tūkstančiais skautų.

Ta proga įvairiose Lietuvos vietose įvykiui atminti buvo padaryti įvairūs ženklai. Šiauliuose, ant Sukilėlių kalnelio buvo pasodintas ąžuolas, kuris auga iki šiol.

– Kaip atsidūrei pas skautus?

– Savanoriauju įvairiose organizacijose jau apie dvidešimt metų, pradėjau nuo 16 metų. Ne tik skautų, bet ir samariečių, „Carito“ organizacijose, vyskupijos jaunimo centre.

Pirmą kartą atvykau į skautų stovyklą savanoriauti – būti vadovu. Apie skautus buvau girdėjęs įvairių gandų, bet norėjosi pačiam pačiupinėti.

Pirmojoje stovykloje patyriau traumą – negalėjau pakęsti visų nepatogumų: lauko, šalčio, purvo, uodų... Dabar jau daug metų stovyklose miegu hamake po atviru dangumi. Nereikia net palapinės.

Ką ten pamačiau, mane labai sužavėjo! Supratau, kad tai, ką veikiau kitose organizacijose, sutelpa į skautiją: pilietiškumas, patriotiškumas, žaidimai, aktyvumas, gamta.

Į skautus atėjau subrendęs, tada man buvo 25-eri. Amžiaus cenzo nėra. Šiauliuose yra vyriausia Lietuvos skautė – 102 metų Šiaulių miesto garbės pilietė Gražbylė Venclauskaitė. Ji padėjo atkuti Šiaulių skautų organizaciją po nepriklausomybės atkūrimo. Mes juokaudavome, kad skautu galima tapti nuo 6 iki 100 metų, bet dabar, kai turime vyresnę skautę, pakėlėme kartelę – nuo 6 iki 106 metų.

– Kas skautijoje taip sužavėjo, kad jau nebeišėjai?

– Pirmiausia skautiškos vertybės. Skautai man padėjo rasti vietą gyvenime. Per savanorystę ir skautus aš atėjau į mokyklą, pradėjau dirbti mokytoju. Pradžioje savanoriškais tikslais prižiūrėjau jaunimėlį, vėliau man pasiūlė darbuotis, pagaliau tapau pagrindiniu istorijos mokytoju.

Skautai labai siejasi su Lietuvos istorija. Tie patys įvykiai, tėvynė svarbi ir eiliniam piliečiui, ir skautui. Į istorijos tėkmę galima įterpti tikėjimą. Dievui, tėvynei, artimui.

Skautai mane išmokė atsakomybės už kitus. Darbas su vaikais tai ne darbas statybose su plytomis. Teko ragauti ir statybininko, ir vadybininko duonos, bet skautų vadovo ir mokytojo duona pati atsakingiausia ir skaniausia.

– Kaip pavyksta atrasti bendravimo raktą su vaikais?

– Skautų metodai labai padeda mokykloje. Tai yra tas pats ugdymas – ugdai žmogų, asmenybę. Tai, ką gauni būdamas miške, gali drąsiai panaudoti per pamokas su mokiniais. Jiems bus patraukliau, įdomiau pateikta informacija. Nemažai mano mokinių ateina į skautų būrelį po pamokų.

Šiemet išleidžiu pirmuosius savo auklėtinius, su kuriais praleidau ketverius metus. Mūsų mokykloje ta pati problema kaip ir visoje Lietuvoje – tik 10 procentų mokytojų yra vyrai. Tai man yra privalumas. Berniukai nelabai atskleis savo paslapčių mokytojai, bet prie manęs jie išsikalba. Mergaitės ateina pasikalbėti apie meilę, paprašo patarimų, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Man nesvetimi tikėjimo dalykai, apie tai irgi kalbame per pamokas.

Su vaikais mokykloje dirbu tik penkti metai, bet supratau – turi eiti kartu su mokiniais. Jei būsi sustabarėjęs, gyvensi senos kartos modeliu, naudosi tuos pačius senus metodus – su jais nesusidraugausi. Jei nori vaiką pažinti, turi su juo draugauti, būti jam ir tėvu, ir motina, ir pavyzdžiu, ir autoritetu, žinoti, kuo jis gyvena.

Su savo mokinais susirašome „feisbuke“, SMS, kas, atrodytų, mokytojui nenormalu. Kartu einame į renginius. Visko pasitaiko, kai nebejaučia saiko, bet reikia išmokti išlaikyti balansą. Galbūt taip kaupiu karmos taškus vaikų akyse, susilaukiu iš jų pagarbos.

Svarstė apie kunigų seminariją

– Skautai turi padaryti gerąjį darbelį. Kokį padarei šiandien?

– Šiandien surinkau šiukšles. Kaip mūsų naujasis meras – einu ir renku šiukšles. Dar sustojau pavežti vieną mergaitę. Kadangi pats gyvenu Gegužių kaime, anksčiau tekdavo pūškuoti pėsčiomis iš miesto į Gegužių kaimą. Vieną žiemą, kai buvo labai daug prisnigę, sau pasižadėjau – kai turėsiu automobilį, visiems sustosiu. Net tiems, kurie rankos neištiesia. Taip ir darau.

– Kuo tau patraukli savanorystė?

– Juokaudamas sakau, kad savanorystė man davė ne tik darbą, bet ir žmoną. Susitikome jaunimo organizacijoje, kur organizuodavome vaikams stovyklas. Vėliau buvo toks metas, kada baigęs Šiaulių kolegiją, galvojau, ką toliau veikti. Ar vesti, nes draugavome jau penkerius metus? Ar stoti į kunigų seminariją, nes buvau labai tikintis?

Tuo metu gavau pasiūlymą vykti į Italiją pusmečiui savanoriauti. Autostopu nukeliavau į Italiją su didžiule kuprine. Apsistojau kalnuose, Fokoliarų judėjimo įkurtame Loppiano miestelyje. Kai kurie jį vadina rojumi žemėje. Ten esanti vienybė tarp kultūrų, rasių suteikia labai didelį pažinimą. Dar dabar bendrauju su tais draugais, su kuriais susipažinau prieš 10 metų.

Ne kiekvieną dieną gyveni bendruomenėje šešiese su Afrikos genties vado sūnumi ir jam projektuoji namą, su belgu, kuris kalba keturiomis kalbomis ir padeda vertėjauti, pasipūtusiu kolumbiečiu, maisto gurmanu filipiniečiu. Tas pusmetis padėjo apsispręsti. Grįžęs paprašiau žmonos rankos.

Savanorystės dėka galėjau pamatyti tokias šalis, kurių finansiškai nebūčiau sugebėjęs pamatyti: Kanadą, Kazachstaną, Ispaniją... Mentoriaudamas Šiaulių universitete susiradau ne tik draugų iš viso pasaulio, bet ir pačiam buvo galimybė išvykti mėnesiui į Kazachstaną, ten studijuoti ir pažinti vietinę kultūrą.

– Koks esi keliautojas?

– Kasdien susitinku su šimtais vaikų. Tai, ką atiduodi, turi kažkuo pripildyti. Kiekvienais metais stengiuosi rasti laiko atitrūkti nuo Šiaulių, civilizacijos, kartais net iškeliauti vienas.

Mėgstamiausias mano keliavimo būdas – autostopu. Ne todėl, kad sutaupyčiau pinigų. Tuomet atsiduodi likimui – stovi, nežinai kas sustos, kur išleis, kur nuveš. Man patinka tas adrenalinas, intriga. Žinau viena, kad nepražūsiu.

Buvo situacijų gyvenime, kai išlipus Švedijoje iš lėktuvo susitranzavau moterį, kuri, pasirodo, buvo lietuvė. Nuvežė mane į miestelį visai ne pakeliui, o aš jame pasilikau kelias dienas gyventi.

Atrodžiau kaip piligrimas – su kepure, skautiška lazda, kuprine, žygio batais. Pirma vieta, kurią ten priėjau, buvo plakatas, ant kurio pavaizduota lazda, skrybėlė ir batai, parašyta – piligrimų centras. Ten dariau žmonėms arbatą, grojau gitara švediškas giesmes, nesuprasdamas žodžių...

Tranzuojant iš Vilniaus Panevėžyje praleidau beveik 10 valandų, niekas nestojo. Jau galvojau teks hamake permiegoti. Sustojo BMW „niauktais“ langais, jame sėdėjo trys treninguoti vaikinai, prisidėję butelių, ir klausia, ar lipsiu. Jie mane pavežė iki Šiaulių. Kalbėjome apie keliones, žygius, skautus.

Negali spręsti apie žmogų vien pagal jo išvaizdą, o apie pasaulį – pagal tai, ką matai per televiziją ar klausydamasis bobutės iš penkto aukšto nuomonės.

Turi pats pajusti, pačiupinėti. Labai gražiai yra dainininkas Borisas Grebenščekovas pasakęs: „Jei norite, kad baigtųsi karas, išjunkite televizorių“.

– Ar susipažinęs su tiek žmonių iš skirtingų šalių, kultūrų matai labai didelius skirtumus?

– Be abejo, visada lygini. Teko pabuvoti Maidane Ukrainoje, Baltarusijoje, pamatyti, kokią valdžią ten turi žmonės, korupcijos, laisvės lygį. Grįžus į Lietuvą tikrai gali įkvėpti laisvės kvapo. Džiaugtis tuo, ką turi, nebambėdamas, kad reikia emigruoti. Neįbridęs į Rytus, neįvertinsi to, ką turi čia. Reikia to atstumo ypač dejuojantiems, nusivylusiems.

Apie svajonę

– Kokį savo gyvenime pėdsaką dar norėtum palikti?

– Kai kurie tiki – nesakyk savo svajonių, nes neišsipildys. Pažįstu vieną žmogų, kur man pasakė savo svajonę – povandeniniu laivu nuplaukti į Antarktidą. Tada palingavau galva. Bet susitikau jį po kokių penkerių metų, jis jau buvo mokymų vadovas, mūsų mokykloje vaikams pasakojo apie tą pačią savo svajonę.

Per tą laiką jis susipažino su povandeninio laivo kapitonu, susirinko pusę įgulos žmonių, kurie pasiryžę kartu plaukti. Tarp jų pasisiūliau ir aš. Sakiau, kad būčiau naudingas, nes esu skautas, moku rišti mazgus, išgyventi. Jis sakė, jog progresą padarė būtent dalindamasis ir pasakodamas apie savo svajonę.

Mano paties svajonė – apkeliauti aplink pasaulį, įminti pėdsaką kiekvienoje šalyje. Mažesnė – nueiti piligriminį kelią į Santjago de Kompostelą.

Klausimai „ne į temą“

– Kieno kailyje norėtum pabūti ir kodėl?

– Labai nenorėjau to sakyti, bet pati pirma atėjusi mintis buvo – Vladimiras Putinas. Norėčiau pamatyti ir suprasti – ar tai vyksta jo minčių dėka, ar tai kitų jėgų stumiama, reguliuojama?

– Kokią supergalią norėtum turėti?

– Norėčiau skaityti žmonių mintis tam, kad padaryčiau juos laimingesnius.

– Jei statytum apie save filmą, kokį savo gyvenimo epizodą jame labiausiai išryškintum?

– Kadangi esu romantikas, patinka kalnai, galbūt kulminacinis filmo epizodas būtų mano ateities keliaujant aplink pasaulį momentas: kaip budistų vienuolyne darau mandalą iš smėlio.

– Kokią utopinę idėją norėtum įgyvendinti Šiauliuose?

– Norėčiau, kad Šiauliuose, kaip Saulės mieste, būtų daugiau Saulės ir nebūtų šalta. Tegul žiemą būna šalta kur nors už Šiaulių, ten važiuotume slidinėti. Tada pritrauksime daug žmonių, investicijų, visi atvažiuos, nes čia bus beveik kurortinis miestas!

O kiek realesnis – norėčiau, kad į Šiaulius sugrįžtų maži versliukai, kuriantys miesto dvasią ir jaukumą. Tokie, kaip italas bulvare ar kavinė „Sielai“. Dėl jų išnykimo labai gaila.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

TRUMPAS DOSJĖ

Sergejus Staponkus (Seržas)

Gimimo metai: 1979 02 04

Didžiausia aistra: kelionės

Giliausias pėdsakas: Vaikai – Saulė ir Nojus

Batų dydis: 42

Užsiėmimas: istorikas, skautas, savanoris

PĖDSAKAS: Skauto, Šiaulių Gegužių progimnazijos istorijos mokytojo Sergejaus Staponkaus svajonė – apkeliauti aplink pasaulį, įminti pėdsaką kiekvienoje šalyje.

MEDIS: Šiaulių skautams ypatingas ąžuolas, prieš daugiau nei 80 metų pasodintas tarptautinės skautų organizacijos įkūrėjo Roberto Baden Powell vizitui Lietuvoje atminti.

KOMFORTAS: „Skautui patogu miegoti net ir ant akmens“, – juokauja Šiaulių skautų tunto vadovas Sergejus Staponkus, po pirmosios stovyklos negalėjęs pakęsti net miegojimo palapinėje. Dabar jis įsitikinęs – visiems kartais verta išeiti už savo komforto zonos ribų.