Ventspilis: ramios atostogos už padorią kainą

Vents­pi­lis: ra­mios ato­sto­gos už pa­do­rią kai­­ną

Sek­ma­die­nio va­ka­rą Lat­vi­jos uos­ta­mies­ty­je Vents­pi­ly­je ga­li­ma pa­ly­gin­ti su sek­ma­die­nio va­ka­ru Šiau­liuo­se: žmo­nių gat­vė­se ma­žai ­ma­ty­ti, ra­mu, tar­si vaikš­čio­tum ne iš­puo­se­lė­to ku­ror­to, o gim­to­jo mies­to gat­vė­mis. Vents­pi­lis – ra­my­bę ir ne­bran­gų poil­sį ver­ti­nan­tiems poil­siau­to­jams – tin­ka­miau­sia vie­ta. Ypač šei­moms su ma­žais vai­kais, nes pa­sta­rie­siems pri­tai­ky­ti be­ne vi­si Vents­pi­lio par­kai ir pa­plū­di­mys.

Edi­ta MI­­KE­­LIO­­NIE­­NĖ

Vents­pi­lis – ne Pa­lan­ga ir ne Šven­­to­­ji

Grįž­ti į Vents­pi­lį nu­ta­rė­me po de­šim­ties me­tų per­trau­kos. At­min­ty­je iš to lai­ko įstri­go pui­kiai su­tvar­ky­tas ku­ror­tas: gė­ly­nai, par­kai, trin­ke­lė­mis grįs­tos gat­vės, kar­vy­čių skulp­tū­ros, šva­ra ir jo­kio triukš­mo. Vents­pi­lis nė tru­pu­čio ne­pri­me­na lie­tu­viš­kų­ ku­ror­tų – Pa­lan­gos ar Šven­to­sios. Čia sun­ku ras­ti lau­ko ka­vi­nės te­ra­są, o apie sklin­dan­čias pa­bo­du­sių po­pso at­li­kė­jų dai­nas nė­ra nė min­čių.

Mė­ly­nos vė­lia­vos įver­ti­ni­mą tu­rin­čia­me Vents­pi­lio pa­plū­di­my­je nie­kas ne­siū­lo če­bu­re­kų, alaus ar kep­tos duo­nos. Čia nė­ra ir stul­pų su gar­sia­kal­biais kaip, pa­vyz­džiui, Šven­to­jo­je, pro ku­riuos kas ke­lias mi­nu­tes rė­kia­ma, kiek ko­kia­me res­to­ra­ne kai­nuo­ja kiau­lie­nos keps­nys. Čia ver­ti­na­ma ra­my­bė ir žmo­gaus tei­sė į visa­ver­tį poil­sį. Pap­lū­di­my­je drau­džia­ma net rū­ky­ti.

Pap­lū­di­my­je vie­tų yra

Vents­pi­lio pa­plū­di­mys – ypa­tin­gas. Jis tę­sia­si gal ko­kius du ki­lo­met­rus, ta­čiau smė­lio juos­ta pla­ti, ap­sup­ta aukš­tų ko­pų. Prie ta­kų į pa­plū­di­mį įsi­kū­rę ma­žu­tė­liai le­dų na­me­liu­kai. Juo­se ga­li iš­si­rink­ti ne tik no­ri­mo sko­nio le­dų, bet ir ka­vos prie jų. Ka­vą le­dų par­da­vė­ja iš­ver­da kvap­ią, su pu­ta, o už jos puo­de­lį pa­pra­šo su­mo­kė­ti vie­ną eu­rą. Pap­lū­di­my­je įreng­ti įvai­riau­si tre­ni­ruok­liai bei žai­di­mų aikš­te­lės vai­kams, suo­le­liai, tik vie­na ka­vi­nu­kė, iš ku­rios sklin­da... ty­la. Jo­kios gar­sios mu­zi­kos. Ne­gąs­di­na ir plia­žo bio­tua­le­tai – jie ne­sklei­džia smar­vės.

Vents­pi­lio pa­plū­di­my­je ne­rei­kia „už­si­kal­ti“ vie­tos – erd­vės už­ten­ka vi­siems. Šil­tą, sau­lė­tą pir­ma­die­nį vi­sa­me pa­jū­ry­je gal­būt ir pri­skai­čiuo­tum 300 poil­siau­to­jų. Sa­vait­ga­lį jų dau­giau, ta­čiau grūs­tis ne­rei­kia.

Au­to­mo­bi­liu – iki pa­­plū­­di­­mio

Vents­pi­lie­čiai sten­gia­si, kad ir jiems pa­tiems, ir poil­siau­to­jams bū­tų pa­to­gu ir už tai ne­lu­pa pi­ni­gų. Karš­tą sa­vait­ga­lį ne­sun­ku ras­ti vie­tą au­to­mo­bi­liui prie pat įė­ji­mo į pa­plū­di­mį ir už tai nie­kas ne­pra­šo su­si­mo­kė­ti. Vie­ną va­ka­rą su­si­ruo­šė­me pa­si­vaikš­čio­ti uos­to mo­lu. Net į gal­vą ne­šo­vė min­tis, jog au­to­mo­bi­liu ga­li­ma pri­va­žiuo­ti prie pat mo­lo, kur įreng­ta au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė. Ma­ši­ną pa­sta­tė­me prie pa­plū­di­mio nu­ta­rę, kad ir taip per daug sau lei­džia­me, ir be­ne ki­lo­met­rą pė­di­no­me pės­čio­mis.

Du ke­liai: tie­su­sis ir pa­­jū­­riu

Ne­ver­ta iš­si­gąs­ti ir to­li­mos ke­lio­nės į šį ku­ror­tą. No­rin­tiems jį pa­siek­ti kuo grei­čiau – tie­siau­sias ke­lias 280 ki­lo­met­rų. Nes­ku­ban­tiems pa­tiks va­žiuo­ti pa­jū­riu. Nors pa­jū­rio ke­liu su­si­da­ro 55 km lanks­tas, ta­čiau ke­lio­nės vaiz­dai at­per­ka il­ges­nį ke­lią: ga­li su­sto­ti, at­si­gai­vin­ti jū­ro­je, pa­pie­tau­ti ir vėl leis­tis į ke­lią. Pa­ke­liui bū­ti­na ap­lan­ky­ti Bal­tą ko­pą ir Kol­kos ra­gą.

Ant smė­lio ko­pos įreng­tas pa­žin­ti­nis ta­kas. Gam­tos vaiz­dai ati­ma amą. Dar la­biau už­bu­ria lau­ki­nė Kol­kos ra­go gam­ta, kur su­si­jun­gia Bal­ti­jos jū­ra ir Ry­gos įlan­ka. Įlan­kos pu­sė­je mū­sų vieš­na­gės die­ną van­duo bu­vo vė­so­kas ir ra­mus, o jū­rą šiau­šė vė­jas, ta­čiau van­duo bu­vo neį­ti­kė­ti­nai šil­tas. Ir įlan­kos ra­my­bę, ir ban­guo­jan­čią jū­rą ga­li ste­bė­ti vie­nu me­tu, įsi­tai­sęs smė­lė­ta­me iš­ky­šu­ly­je. Vaiz­das dar ge­res­nis už­ko­pus į ap­žval­gos bokš­tą.

Me­di­ta­ci­nė Kol­­ka

Vi­siš­ką me­di­ta­ci­ją šio­je pa­kran­tė­je ga­li­ma pa­tir­ti ap­si­sto­jus na­me­liuo­se sta­ti­nė­se. Na­me­lio sta­ti­nės da­lis, žvel­gian­ti į jū­rą – stik­li­nė. Tad ry­tą at­si­bun­di ma­ty­da­mas tik ban­guo­jan­tį van­de­nį. Įsip­ra­šo­me į na­me­lio vi­dų. Ja­me su­meist­rau­ta len­ty­na-lo­va dviem, du suo­le­liai-daik­ta­dė­žės ir mi­nia­tiū­ri­nis sta­liu­kas. Būs­tas tin­ka tiems, ku­rie no­ri pa­bėg­ti nuo ci­vi­li­za­ci­jos ir pa­tir­ti vi­siš­ką ra­my­bę. Na­me­ly­je pa­ra kai­nuo­ja 50 eu­rų, ta­čiau lais­vų vie­tų ne­bė­ra iki ru­dens. To­kių na­me­lių-sta­ti­nių ko­po­se tik pen­ki. Ša­lia jų kaip bu­rės vė­jy­je ple­vė­suo­ja ha­ma­kai.

Ir vie­nas, ir ki­tas ke­lias į Vents­pi­lį au­to­mo­bi­lių srau­tu ne­perk­rau­tas. Tie­sa, yra dar vie­nas ke­lias, ap­lan­kant ža­vin­gą­ją Lat­vi­jos Ve­ne­ci­ją – Kul­dy­gą. Ta­čiau šį sy­kį mes jį ap­len­kia­me.

Gy­ve­ni­mas ir pra­­gy­­ve­­ni­­mas

Vents­pi­ly­je ga­li­ma įsi­kur­ti sve­čių na­muo­se, ku­riuos daž­niau­siai įren­gia vie­ti­niai gy­ven­to­jai sa­vo kie­muo­se, vieš­bu­čiuo­se, kem­pin­guo­se. Kai­na – kiek­vie­nam pa­gal ga­li­my­bes, ta­čiau ji ma­žes­nė nei Jūr­ma­lo­je. Praė­ju­sią va­sa­rą te­ko ap­si­sto­ti pa­to­gia­me vieš­bu­ty­je su pus­ry­čiais ša­lia jū­ros Jūr­ma­lo­je. Už nak­vy­nę dvi­vie­čia­me kam­ba­ry­je su­mo­kė­jo­me 67 eu­rus. Pa­na­šia­me vieš­bu­ty­je Vents­pi­ly­je mies­to cent­re kam­ba­rys su vi­sais pa­to­gu­mais pa­rai kai­na­vo 37 eu­rus.

Ne­ver­ta į ke­lio­nę pri­si­krau­ti mais­to, nes kai­nos pre­ky­bos cent­ruo­se to­kios pa­čios ar net šiek tiek ma­žes­nės nei Lie­tu­vo­je. Ska­niai ir ne­bran­giai ga­li­ma pa­pie­tau­ti ir mies­te. Mū­sų vieš­bu­čio ka­vi­nė­je die­nos pie­tūs be de­ser­to žmo­gui kai­na­vo 3,3, su de­ser­tu – 4 eu­rus. Ta­čiau juos įveik­ti ga­li tik stip­rus vy­ras, to­dėl pra­šė­me po­rci­ją pa­da­ly­ti pu­siau. Kai pa­da­vė­ja pa­tie­kė de­ser­tą – 3 ne­men­kus ga­ba­lus py­ra­go, ap­lie­to šo­ko­la­du – juo­ka­vo­me: gal ji ką nors su­pai­nio­jo? To­kio de­ser­to už­tek­tų ke­tu­riems.

Nus­te­bi­no ir kvie­ti­mas pus­ry­čių vie­na­me mies­to res­to­ra­ne. Res­to­ra­nas, ku­ria­me pa­tie­ka­lų kai­nos ne­men­kos, pus­ry­čiams iš­ger­ti ka­vos ir su­val­gy­ti svies­ti­nį ra­ge­lį siū­lė už 69 cen­tus.

Mo­der­nus kem­­pin­­gas

Vaikš­ti­nė­jant po Vents­pi­lį, akį pa­trau­kė pu­šy­je įreng­tas kem­pin­gas. Nu­ta­rė­me jį ap­žiū­rė­ti, nes poil­sis pu­šy­ne ša­lia jū­ros pa­si­ro­dė la­bai vi­lio­jan­tis. Be­je, kem­pin­gas vei­kia ir žie­mą, nes na­me­liuo­se yra šil­dy­mo įran­ga. Va­sa­rą me­di­niai na­me­liai su te­ra­so­mis tu­ris­tus vi­lio­ja pa­to­gu­mais: juo­se įreng­ti ir du­šai, ir tua­le­tai, o kai ku­riuo­se – vir­tu­vė­lės. Vie­na­me na­me­ly­je ga­li ap­si­sto­ti ke­tu­ri žmo­nės.

Yra na­me­lių ir be pa­to­gu­mų, to­dėl pa­si­rin­ki­mo ga­li­my­bės pla­čios. Pa­si­rū­pin­ta ir nak­vo­jan­čiais pa­la­pi­nė­se. Kem­pin­ge įreng­ta di­de­lė mo­der­ni vir­tu­vė su šal­dy­tu­vais, kait­len­tė­mis, mik­ro­ban­gų kros­ne­lė­mis, du­šai. Ne­no­rin­tie­ji šei­mi­nin­kau­ti ga­li mai­tin­tis ša­lia esan­čio­je ka­vi­nė­je.

Vents­pi­lio sim­bo­lis – tvar­­ka

Kas la­biau­siai trau­kia akį Vents­pi­ly­je? Tvar­ka. Iš­puo­se­lė­ti gė­ly­nai ir gė­lių skulp­tū­ros, vi­sur ir vi­sa­da nu­šie­nau­ta žo­lė, par­kai, ku­riuo­se vi­siems yra ką veik­ti. Uos­tas ir į jį at­plau­kian­tys di­džiu­liai lai­vai ir uos­to kran­ti­nė. Trin­ke­lė­mis grįs­tos gat­vės ir tvar­kin­gi ša­li­gat­viai, ne­prik­lau­so­mai nuo to, ar gat­ve­lė nuo­ša­li, ar ne. Ir, ži­no­ma, mies­to sim­bo­liai – kar­vių skulp­tū­ros, ku­rių mies­te – net 64. Dar vie­nas ir la­bai svar­bus Vents­pi­lio bruo­žas – kul­tū­rin­gi ir pa­slau­gūs mies­to gy­ven­to­jai, ku­rie pės­čiuo­sius pra­lei­džia dar ne­pa­sie­ku­sius va­žiuo­ja­mo­sios da­lies, pa­siū­lo pa­gal­bą klai­džio­jan­tiems po mies­tą, ma­lo­niai ap­tar­nau­ja tur­ge­ly­je ar krau­tu­vė­lė­je ir di­džiuo­ja­si sa­vo iš­puo­se­lė­tu mies­tu.

Au­to­rės nuo­tr.

PAP­LŪ­DI­MYS: Vents­pi­lio pa­plū­di­mys – ir pla­tus, ir il­gas.

NA­ME­LIAI: Šie na­me­liai-sta­ti­nės – no­rin­tiems ati­trūk­ti nuo ci­vi­li­za­ci­jos.

ŽENK­LAS: Išs­kir­ti­nis mies­to ženk­las – kar­vių skulp­tū­ros.