Vienišas ąžuolas saugo kaimo istoriją

Vienišas ąžuolas saugo kaimo istoriją

Vie­ni­šas ąžuo­las sau­go kai­mo is­to­ri­ją

Iš to­li ma­ty­ti vi­du­ry pla­taus ja­vų lau­ko au­gan­tis iš­la­kus ąžuo­las. Me­dis nu­džiu­vęs. Ja­me iš­kal­tas an­ge­las bei už­ra­šas. Prie jo pa­dė­ta ka­dai­se bui­ty­je nau­do­tų daik­tų. Ąžuo­las ši­taip sau­go kaž­ką bran­gaus, ko ne­tu­rė­tų iš­blu­kin­ti at­min­tis.

Al­gi­man­tas BRI­KAS

brikas@skrastas.lt

Ke­lio­nė į bu­vu­sį kai­mą

Į Rei­mon­do Gru­žaus­ko, gi­mu­sio 1929 me­tais, gim­tą­jį Vi­lio­čių kai­mą (Šiau­lių r.) vyks­ta­me kar­tu su juo bei jo se­nu pa­žįs­ta­mu Leo­nar­du Skė­riu, šio kraš­to kraš­to­ty­ri­nin­ku, or­ga­ni­za­vu­siu mū­sų su­si­ti­ki­mą.

Va­žiuo­ja­me iš Če­po­nių kai­mo, ku­ria­me R. Gru­žaus­kas da­bar gy­ve­na. Vyks­ta­me Šiau­lių-Nau­jo­sios Ak­me­nės plen­tu. Pra­va­žia­vę Ša­ky­ną, pa­su­ka­me į miš­ke­lį. Čia ir su­sto­ja­me. To­liau nė­ra nė vė­žės. Į Vi­lio­čių kai­mą ne­be­ve­da joks ke­le­lis, ei­na­me pės­čio­mis.

Per­žen­gia­me brūz­gy­nus. Prieš akis – di­de­lis ja­vų lau­kas. Gra­žūs pa­sė­liai, pa­va­sa­rio sau­lės nu­tvieks­ti. Že­mė­je ma­ty­ti įsi­spau­du­sios žvė­re­lių pė­dos. Jie čia – daž­ni sve­čiai.

Tik R. Gru­žaus­kui at­krei­pus dė­me­sį, pa­ma­tai to­li au­gan­tį vie­ni­šą ąžuo­lą. Tiek ir li­ko iš Gru­žaus­kų so­dy­bos bei vi­so Vi­lio­čių kai­mo.

Šią vie­tą, kur da­bar ply­ti ly­gus lau­kas, ka­dai­se su­po sun­kiai pe­rei­na­mos pel­kės. Rei­mon­do bro­lis Ado­lis L. Skė­riui yra pa­sa­ko­jęs, kad per pa­sku­ti­nį trė­mi­mą į Si­bi­rą 1948-ai­siais no­rė­jo iš­vež­ti ir juos. Gru­pė en­kė­vė­dis­tų sunk­ve­ži­miu­ku, „po­lu­tar­ka“, ban­dė pa­siek­ti Gru­žaus­kų so­dy­bą, bet už­klim­po. Taip šei­mos ir ne­beiš­ve­žė.

Ne vie­ną jų kai­my­ną ta­da pri­glau­dė Si­bi­ro to­liai.

Prie nu­džiu­vu­sio me­džio

Ąžuo­lą su­pa tvar­kin­ga tvo­re­lė. Ka­mie­ne iš­kal­tas an­ge­las su prie jo pri­glu­du­siais spar­nais. Ir už­ra­šas: „Iš tė­viš­kės iš gim­tos čia ki­ta­dos iš­ke­lia­vom“. Čia pat sto­vi di­na­ma, ku­ria bū­da­vo ga­mi­na­ma elekt­ra. Pa­ka­bin­ta ver­pi­mo ra­te­lio da­lis, mu­zi­kos plokš­te­lių. Po­nas Rei­mon­das pa­sa­ko­ja, kad jie tu­rė­ję gra­mo­fo­ną su di­de­liu gar­sia­kal­biu.

Ąžuo­lą juo­sia išaus­ta ju­bi­lie­ji­nė juos­ta, pri­me­nan­ti Rei­mon­do tė­vų, Anios ir Ka­ro­lio, auk­si­nes ves­tu­ves.

Šio­je vie­to­je bu­vu­sią so­dy­bą me­na ir ant ak­me­nų, su­dė­tų ap­link ąžuo­lą, gu­lin­tis ga­ba­lė­lis gran­di­nės. Ply­tos. Ak­me­nys taip pat su­rink­ti iš šių lau­kų.

Ša­lia R. Gru­žaus­kas pa­so­di­no ber­že­lį.

Per­li­pęs per tvo­re­lę, iš ąžuo­lo ka­mie­ne iš­kal­tų dvie­jų gi­lių ni­šų R. Gru­žaus­kas iš­trau­kia du nuo­trau­kų al­bu­mus. Įs­pė­ja, kad nuo­trau­kų – daug.

Tarp jų L. Skė­rys at­pa­žįs­ta sa­vo pa­ties da­ry­tas. Be­ne 1974-ai­siais Rai­mon­do ma­ma jo pa­pra­šiu­si, kad nu­fo­tog­ra­fuo­tų so­dy­bą, iš ku­rios juos pri­ver­tė iš­si­kel­ti. Me­lio­ra­ci­ja. Jis, ta­da dir­bęs ei­gu­liu, at­va­žia­vęs dvi­ra­čiu ir nu­fo­tog­ra­fa­vęs.

Gra­ži tai bu­vu­si so­dy­ba. Ir na­mas – gra­žus: il­gas, dvie­jų ga­lų. Apa­čia – mū­ri­nė, ant­ras aukš­tas – me­di­nis, raus­vai nu­da­žy­tas.

Sto­vė­jo dar­ži­nė, tvar­tai, ma­lū­nas, prie jo – ga­ro ka­ti­las.

Ąžuo­las sau­go pri­si­mi­ni­mus

Me­džio ka­mie­ne an­ge­lą, už­ra­šą, ni­šas al­bu­mams lai­ky­ti iš­ka­lė bei kit­kuo pa­dė­jo Ša­ky­no­je gy­ve­nan­tis Lai­mo­nas Pu­ga­čiaus­kas. Bet ar ne­pa­si­kė­sins koks nors nie­ka­dė­jas į šias gro­žy­bes, ar ne­su­nai­kins bran­gius žmo­nes pri­me­nan­čias nuo­trau­kas?

R. Gru­žaus­kas at­sai­niai nu­mo­ja ran­ka: „Te­gu ne­ša“. Ką čia beiš­sau­go­si. Ir taip du al­bu­mus nuo­trau­kų anū­kas į Ang­li­ją iš­si­ve­žė.

Bet jis no­rė­tų iš­sau­go­ti šį ąžuo­lą atei­ties kar­toms. Nors ir nu­džiu­vęs, bet Rei­mon­das ma­no, kad jis dar sto­vės šim­tą me­tų.

Neaiš­ku, ko­dėl jis gra­žiai ža­lia­vęs, ėmė ir nu­džiu­vo.

„Esu gir­dė­jęs: pa­ve­žė vai­ruo­to­jas vie­ną se­ną žmo­gų. Va­žia­vo pro so­dą. Pa­vež­ta­sis sa­ko: aš išei­siu – ir so­das išeis“, – pa­sa­ko­ja R. Gru­žaus­kas.

Tai gal kai vi­si išė­jo, išei­na ir ąžuo­las?

R. Gru­žaus­kas la­bai no­rė­tų, kad jo gim­ti­nės ąžuo­lo kas ne­nup­jau­tų, neiš­rau­tų. Jis apie tai pa­kal­bė­tų su da­bar­ti­niu šios že­mės sa­vi­nin­ku, bet vis ne­pa­vyks­ta su­ži­no­ti, kam ji pri­klau­so.

Įsi­kū­rė daug lat­vių

L. Skė­rys su lat­vių tau­ty­bės R. Gru­žaus­ku nuo se­no pa­žįs­ta­mi. Bi­čiu­lį va­di­na ne Rei­mon­du, o taip, kaip yra įpra­tę čio­nykš­čiai, – Rai­mon­du. Jis me­na, kad po­ka­riu lat­vių čia bu­vo daug, jie ir lie­tu­viai gra­žiai su­gy­ve­nę.

Apie lat­vių įsi­kū­ri­mą šia­me pa­kraš­ty­je, prie da­bar­ti­nių Šiau­lių ir Ak­me­nės ra­jo­nų ri­bos, jis tu­ri su­rin­kęs ne­ma­žai duo­me­nų.

Per 1812 me­tų ka­rą šį kraš­tą nio­ko­jo ir ba­das, ir ma­ras. Ta­da čia įsi­kū­rė daug lat­vių (R. Gru­žaus­kas iš­ta­ria: „To­dėl, kad čia že­mė bu­vo pi­gi"). Sta­tis­ti­kos duo­me­ni­mis, 1924 me­tais šio­je pa­ra­pi­jo­je gy­ve­no 3200 lie­tu­vių ka­ta­li­kų ir 1800 lat­vių tau­ty­bės liu­te­ro­nų. O da­bar be­gy­ve­na sep­ty­ni lat­viai.

Be­veik vi­si pa­bė­go, ar­tė­jant ant­ra­jai ta­ry­bi­nei oku­pa­ci­jai, 1944-1945-ai­siais.

L. Skė­rys, ku­rio gim­ti­nė ke­le­tas ki­lo­met­rų nuo Vi­lio­čių, var­di­na, ro­do, kur kas gy­ve­no: Gru­žaus­kai, Žu­raus­kiai, Gros­ma­nai, Bo­la­vi­čiai, Ker­ga­liai, Rei­niai, Zei­ne­riai... Ge­ri žmo­nės, rū­pes­tin­gi ūki­nin­kai.

Gru­žaus­kų so­dy­bos ąžuo­las sau­go pri­si­mi­ni­mus ir apie juos.

Au­to­riaus nuo­tr.

SU­SI­TI­KI­MAS: Prie pa­puoš­to ąžuo­lo su­si­ti­ko du drau­gai, Rei­mon­das Gru­žaus­kas (de­ši­nė­je) ir Leo­nas Skė­rys.

LAU­KAS: Iš čia bu­vu­sios Žu­raus­kų so­dy­bos be­li­ko tik vie­ni­šas ąžuo­las.

RIM­TIS: Šio kraš­to ra­my­bę sau­go ąžuo­lo ka­mie­ne iš­kal­tas an­ge­las.

AR­CHY­VAS: Rei­mon­das Žu­raus­kas iš ąžuo­lo ka­mie­no trau­kia čia lai­ko­mus nuo­trau­kų al­bu­mus.

SEI­FAS: Ąžuo­lo ka­mie­ne iš­kal­to­se ni­šo­se sau­go­mi du al­bu­mai su nuo­trau­ko­mis.

Leo­no SKĖ­RIO nuo­tr.

IS­TO­RI­JA: Gru­žaus­kų so­dy­ba, prieš į ją įsi­su­kant me­lio­ra­to­riams. 1974 me­tai.