Atminimui pagerbti – vardiniai suoleliai

At­mi­ni­mui pa­gerb­ti – var­di­niai suo­le­liai

Ly­gu­mų mies­te­lio baž­ny­čios šven­to­riu­je sto­vi suo­le­liai su vi­sų jo­je dir­bu­sių kle­bo­nų pa­var­dė­mis. Šim­tą­jį ju­bi­lie­jų per­nai mi­nė­ju­siai baž­ny­čiai suo­le­lius pa­do­va­no­jo kraš­tie­tis vers­li­nin­kas. Var­di­nių suo­lų tra­di­ci­ja iš Ang­li­jos į Lie­tu­vą atė­jo prieš ke­lio­li­ka me­tų.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Var­di­niai suo­le­liai – vie­nin­te­lė­je ra­jo­no vie­to­je

Ly­gu­mų Švč. Tre­jy­bės baž­ny­čios šven­to­riu­je lan­ky­to­jus pa­si­tin­ka pen­ki suo­le­liai su at­ra­mo­se įrėž­to­mis pa­var­dė­mis. Taip įam­žin­tas pen­kio­li­kos šio­je baž­ny­čio­je dir­bu­sių kle­bo­nų at­minimas bei iš Ly­gu­mų pa­ra­pi­jos ki­lu­sių ku­ni­gų pa­var­dės. Suo­le­liai šven­to­riu­je pa­sta­ty­ti per­nai, mi­nint baž­ny­čios šimt­me­tį.

Ar­ti­miau­sias nuo įė­ji­mo suo­las liu­di­ja vie­nin­te­lio dva­si­nin­ko at­min­imą – praė­ju­sio am­žiaus pra­džio­je Ly­gu­muo­se ga­ny­to­ja­vu­sio kle­bo­no Jur­gio Rup­kos. Jo rū­pes­čiu 1906–1914 me­tais ir bu­vo pa­sta­ty­ta nau­ja mū­ri­nė go­ti­ki­nio sti­liaus baž­ny­čia.

Ant ki­tų suo­le­lių at­ra­mų – po ke­lias pa­var­des. Ly­gu­mų se­niū­nė Ive­ta Ov­siu­kie­nė juo­ka­vo, jog vie­tą ant var­di­nio suo­le­lio spė­jo gau­ti ir „jau­niau­sias“ kle­bo­nas Do­na­tas Kry­že­vi­čius, ku­ni­ga­vęs čia pa­sta­ruo­sius me­tus. Jis šią va­sa­rą per­kel­tas dirb­ti į ki­tą pa­ra­pi­ją.

Suo­le­lius pa­ra­pi­jai pa­do­va­no­jo kraš­tie­tis, vers­li­nin­kas Ka­zys Čiu­ry­la, šiuo me­tu gy­ve­nan­tis Kė­dai­nių kraš­te.

„Ly­gu­muo­se gy­ve­nęs ir dir­bęs K. Čiu­ry­la iki šiol pa­lai­ko ry­šius su bend­ruo­me­ne, vie­tos žem­dir­biais, re­mia ren­gi­nius. Jis – ne tik var­di­nių suo­le­lių šven­to­riu­je me­ce­na­tas. Kraš­tie­tis mies­te­lio vi­suo­me­nei pa­do­va­no­jo ir skulp­tū­riš­ką spal­vin­gą vė­ja­ro­dę „Ly­gu­mai“ su suo­le­liais“, – sa­kė I. Ov­siu­kie­nė.

Ly­gu­mai – vie­nin­te­lė Pak­ruo­jo ra­jo­no vie­to­vė, ku­rio­je sto­vi pa­sta­rai­siais me­tais iš­po­pu­lia­rė­ję var­di­niai suo­le­liai.

Suo­le­lių idė­ja pri­gi­jo

Var­di­niai suo­le­liai kaip at­mi­ni­mo, pa­gar­bos bū­das Lie­tu­vo­je plin­ta jau ke­lio­li­ka me­tų.

Vil­niu­je pa­sta­ty­tas suo­le­lis maest­ro Vy­tau­to Ker­na­gio at­minimui su jo pa­mink­lu. Ma­ri­jam­po­lė­je – iš šio mies­to ki­lu­siai pa­sau­li­nio gar­so ope­ros žvaigž­dei Vio­le­tai Ur­ma­na­vi­čiū­tei-Ur­ma­nai. Kau­ne – nuo Nep­rik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo Lie­tu­vos or­ga­ni­za­ci­jas rė­mu­sio me­ce­na­to Joh­no Rua­ne'o iš Ang­li­jos at­min­imui.

Prieš tre­je­tą me­tų Pa­lan­gos „Lions“ klu­bo ak­ty­vis­tai var­di­nius suo­le­lius par­da­vė lab­da­ros auk­cio­ne ir pa­sta­tė Bi­ru­tės par­ko ro­žy­ne.

2009-ai­siais var­di­nių, skir­tų Lie­tu­vos tūks­tant­me­čiui suo­liu­kų bu­vo lai­ki­nai pa­sta­ty­ta ir Šiau­liuo­se.

Rus­nės bend­ruo­me­nė var­di­nių suo­le­lių idė­ją iš­plė­to­jo per me­tus – per­nai mies­te­ly­je pa­sta­ty­ta dau­giau kaip ke­tu­rios de­šim­tys vie­ti­nių meist­rų iš me­džio pa­da­ry­tų suo­lų su de­di­ka­ci­jo­mis.

Šie­met Kre­tin­go­je pa­sta­ty­ti trys ąžuo­lo ir me­ta­lo var­di­niai suo­lai žy­miems kraš­to kul­tū­ros puo­se­lė­to­jams.

Dis­ku­si­ja, ar rei­kia var­di­nių suo­lų, vyks­ta Aly­tu­je.

Ang­liš­ka tra­di­ci­ja gy­vuo­ja de­šimt­me­čius

Nuo Lon­do­no ran­ka pa­sie­kia­mas (Ang­li­jos mas­te­liais ke­lias­de­šimt my­lių – men­kas at­stu­mas) Gods­to­nas – tra­di­ciš­kas ne­di­de­lis ang­liš­kas mies­tas, pri­me­nan­tis Pak­ruo­jį. Mies­to par­ke įreng­ti ta­kai mėgs­tan­tiems pa­si­vaikš­čio­ti ar pa­bė­gio­ti, vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė, ap­link įsi­kū­rę ke­li spor­to klu­bai.

Išs­kir­ti­nis par­ko at­ri­bu­tas – tiek prie ta­kų, tiek ve­jo­je sto­vin­tys var­di­niai suo­le­liai iš me­ta­lo ir me­džio. Stan­dar­ti­zuo­tos neį­mant­rios, slen­kant me­tams kiek be­si­kei­čian­čios for­mos, vie­no­dos spal­vos. Prie jų pri­tvir­tin­to­se me­ta­li­nė­se len­te­lė­se iš­gra­vi­ruo­ta, kam at­minti konk­re­tus suo­le­lis skir­tas.

Suo­le­lių for­ma pa­tvir­tin­ta mies­to sa­vi­val­dy­bė­je,  iš­duo­dan­čio­je lei­di­mus juos pa­sta­ty­ti pa­rink­to­je par­ko vie­to­je.

Daž­niau­siai var­di­nių suo­le­lių įra­šai – pri­va­tūs, liu­di­jan­tys ry­šius su Ana­pi­lin išė­ju­siais ar­ti­mai­siais. Dau­giau­siai suo­le­lių  pa­sta­ty­ta pa­čių gods­to­nie­čių, nors sta­to juos ir or­ga­ni­za­ci­jos. Jud­riau­sio­je par­ko vie­to­je, prie de­ko­ra­ty­vaus ap­žel­din­to tven­ki­nio, esan­tis suo­le­lis, Ang­li­jos ka­rių skir­tas iš Gods­to­no ki­lu­siai bend­ra­žy­gei, re­tai bū­na tuš­čias – ant jo pri­sė­da šei­mos su ma­žy­liais, sen­jo­rai, iš klu­bų ei­nan­tys spor­ti­nin­kai.

At­mi­ni­mo suo­le­lių tra­di­ci­ja mies­te skai­čiuo­ja de­šimt­me­čius – yra ir ne po vie­ną, pa­sta­ty­tą tos pa­čios gi­mi­nės at­sto­vams. Pa­tys gods­to­nie­čiai sako, jog ne tik įam­ži­na ve­lio­nio at­mi­ni­mą: suo­le­lis lei­džia mi­ru­sia­jam to­kiu bū­du tar­si lik­ti bend­ruo­me­nė­je, da­ly­vau­ti mies­to gy­ve­ni­me.

Au­to­rės nuo­tr.

AT­MI­NI­MAS: Suo­le­liai su pa­var­dė­mis baž­ny­čios šven­to­riu­je pri­me­na čia kle­bo­na­vu­sius ku­ni­gus.

KAR­TOS: Suo­le­lius ar­ti­mų­jų at­min­imui Ang­li­jo­je sta­to ke­lios tos pa­čios šei­mos kar­tos.

TRA­DI­CI­JA: Gods­to­no (Ang­li­ja) mies­to par­ke sto­vi tra­di­ci­niai var­di­niai suo­le­liai.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

DO­VA­NOS: Ly­gu­mų se­niū­nė Ive­ta Ov­siu­kie­nė skai­čia­vo, jog kraš­tie­tis me­ce­na­tas mies­te­liui do­va­no­jo ne tik suo­le­lius šven­to­riu­je – vers­li­nin­kas re­mia ren­gi­nius, vi­suo­me­nės ini­cia­ty­vas.