Prisiminė Žagarės šviesuolį ir Garbės pilietį

Dar­bą „Juo­zas Kaz­laus­kas – Ža­ga­rės vi­suo­me­ni­nin­kas“, va­do­vau­ja­mi mo­ky­to­jos Al­mos Kan­čels­kie­nės, pa­ren­gė Ža­ga­rės gim­na­zi­jos mo­ki­niai Ves­ti­na Me­rec­ky­tė, Ele­na Ge­la­žiū­tė, Ka­mi­lė Žio­gai­tė, Ru­gi­lė Riš­ku­tė ir švie­suo­lio anū­kas Ge­di­mi­nas Kaz­laus­kas. Ja­me pri­sta­to­ma šio žmo­gaus veik­la, svar­biau­si dar­bai ir įvy­kiai.

Juo­zas Kaz­laus­kas 2001 me­tais su gru­pe bend­ra­min­čių su­bū­rė ka­pe­lą, pa­gy­ve­nu­sių ir neį­ga­lių­jų žmo­nių klu­bą „Švė­tė“. 2007 me­tais jis bu­vo iš­rink­tas į Jo­niš­kio iš­ki­liau­sių žmo­nių de­šim­tu­ką, o 2011 me­tais už nuo­šir­džią, neiš­sen­kan­čią kū­ry­bi­nę ir kraš­to­ty­ri­nę veik­lą, et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mą ir kraš­to is­to­ri­jos sklai­dą, už nuo­pel­nus Ža­ga­rės kraš­tui jam pa­skir­ta Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės įsteig­ta Ma­to Slan­čiaus­ko pre­mi­ja. 2017 me­tais už Ža­ga­rės mies­to is­to­ri­jos rin­ki­mą ir pa­tei­ki­mą jau­ni­mui, ak­ty­vų da­ly­va­vi­mą Jo­niš­kio ra­jo­no et­no­kul­tū­ri­nė­je veik­lo­je, bend­ra­dar­bia­vi­mą su ne­vy­riau­sy­bi­nė­mis or­ga­ni­za­ci­jo­mis, lie­tu­vių liau­dies pa­pro­čių ir kul­tū­ros plėt­rą Juo­zui Kaz­laus­kui su­teik­tas Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­čio var­das.

Du me­tus Juo­zas Kaz­laus­kas su žmo­na kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį sa­va­no­ria­vo priim­da­mas tu­ris­tus, ke­liau­to­jus Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko lan­ky­to­jų cent­re. Jiems pri­sta­ty­da­vo dva­ro rū­mus, eks­po­zi­ci­jas, iš­sa­miai at­sa­ky­da­vo į klau­si­mus.

Vie­nas di­džiau­sių Juo­zo Kaz­laus­ko dar­bų – su­rink­ta se­no­vi­nių daik­tų eks­po­zi­ci­ja „Ža­ga­rės kraš­to is­to­ri­ja“. Ją su­da­ro dau­giau nei 2000 eks­po­na­tų. Rink­ti se­nus daik­tus Juo­zas pra­dė­jo 2007 me­tais. Ne vie­nas daik­tas pirk­tas už sa­vo lė­šas. Eks­po­zi­ci­jo­je vie­tą at­ra­do įvai­rūs na­mų apy­vo­kos, bui­ties daik­tai, nuo­trau­kos, do­ku­men­tai, XIX am­žiaus vi­du­rio spaus­din­ti lei­di­niai, prieš­ka­rio Lie­tu­vo­je leis­ti laik­raš­čiai ir žur­na­lai.

Dau­gy­bę me­tų Juo­zas Kaz­laus­kas taip pat rin­ko in­for­ma­ci­ją apie Ža­ga­rės įvy­kius, kul­tū­ri­nius ren­gi­nius, nuo­trau­ko­se ir vaiz­do įra­šuo­se už­fik­sa­vo svar­biau­sias mies­to gy­ve­ni­mo aki­mir­kas, vyk­dė įvai­rius pro­jek­tus, ku­rių tiks­las – vaiz­do me­džia­go­je įam­žin­ti vie­tos se­no­lius, ar­chi­tek­tū­rą, gam­tą. Jis su­kū­rė fil­mus apie bro­lius Vac­lo­vą, Po­vi­lą ir Ri­čar­dą Dau­no­rus, apie Ža­ga­rė­je gy­ve­nan­čius įvai­rių tau­tų at­sto­vus, apie Ža­ga­rės kul­tū­ros cent­ras ir vie­tos bib­lio­te­ką.

Juo­zo Kaz­laus­ko duk­ra Aud­ro­nė Di­jo­kie­nė, gy­ve­nan­ti Da­ni­jo­je, pri­si­me­na: „Tė­tis vi­są gy­ve­ni­mą rin­ko vi­so­kias se­nie­nas, jo san­dė­liu­kas bu­vo pil­nas ir aš bū­da­ma ma­ža ne kar­tą ten leis­da­vau­si į lo­bių ieš­ko­ji­mą. Man pa­tik­da­vo, kai tė­tis su už­si­de­gi­mu pa­sa­ko­da­vo apie kiek­vie­ną su­rū­di­ju­sią vi­nį. Va­ka­rais se­niū­ni­jo­je kū­ren­da­mas kros­nį pa­sa­ko­da­vo is­to­ri­jas apie sa­vo vai­kys­tę. O su­lau­kus Nau­jų­jų me­tų, vos tik pra­dė­jus muš­ti dvy­li­kai tė­tis pa­šok­da­vo ir gin­da­vo se­nus me­tus lauk.“

Kraš­to­ty­ros dar­bą at­li­ku­siems mo­ki­niams ji taip pat pa­pa­sa­ko­jo, kad tė­vas jau­nys­tė­je pa­tar­na­vo zak­ris­ti­jo­nu baž­ny­čio­je, vė­liau gro­jo būg­nais su gru­pe res­to­ra­nuo­se, ves­tu­vė­se. Kar­tas nuo kar­to dir­bo sta­ty­bo­se, daug me­tų bu­vo po­li­ci­nin­kas (anuo­met – mi­li­ci­nin­kas).