Neįgalieji sulauks daugiau paslaugų

Neį­ga­lie­ji su­lauks dau­giau pa­slau­gų

Pak­ruo­jo ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro ko­lek­ty­vas lai­mė­jo Eu­ro­pos Są­jun­gos fi­nan­sa­vi­mą ir ki­tais me­tais neį­ga­liems ra­jo­no žmo­nėms pra­dės teik­ti in­teg­ra­lią pa­gal­bą na­muo­se. To­kių pa­slau­gų pa­kruo­jiš­kiai pra­šė ne vie­ne­rius me­tus.

Ja­ni­na ŠA­PAR­NIE­NĖ

janina@skrastas.lt

Slau­gy­to­jai ateis į na­mus

„Jau prieš ku­rį lai­ką su­ži­no­jo­me, kad mū­sų ko­lek­ty­vo pa­ra­šy­tas pro­jek­tas lai­mė­jo at­ran­ką. Ke­ti­no­me jį pra­dė­ti jau šie­met, bet už­si­tę­sė įvai­rūs de­ri­ni­mai ins­ti­tu­ci­jo­se, dar tiks­li­na­ma ir cent­rui skir­ta pi­ni­gų su­ma. To­dėl pro­jek­tą vyk­dy­ti im­si­mės nuo 2017-ųjų pra­džios, o slau­gy­to­jai į pa­gal­bos rei­ka­lin­gų žmo­nių na­mus at­vyks nuo atei­nan­čio ba­lan­džio“, – sa­kė cent­ro di­rek­to­rė Lai­mu­tė Ka­zo­kai­tie­nė.

Pro­jek­te nu­ma­ty­ta teik­ti pa­slau­gas (slau­gą bei die­nos glo­bą) na­muo­se žmo­nėms, ku­riems nu­sta­ty­tas slau­gos po­rei­kis. To­kių pre­ten­den­tų jau yra dvi de­šim­tys.

Di­rek­to­rė in­for­ma­vo, jog slau­gos pa­slau­ga bus ne­mo­ka­ma, o už die­nos glo­bą teks mo­kė­ti. Kai­ną tu­rės pa­tvir­tin­ti ra­jo­no Ta­ry­ba. Nau­jo­sios pa­slau­gos bus tei­kia­mos dar­bo die­no­mis.

„Pas­lau­gų lai­ką steng­si­mės tiks­liau nu­sta­ty­ti kiek­vie­nu at­ve­ju, kad bū­tų pa­to­gu žmo­nėms. Pro­jek­to tiks­las – siek­ti, kad įsten­gian­tys sa­va­ran­kiš­kai gy­ven­ti pa­kruo­jiš­kiai, gau­da­mi rei­ka­lin­gas pa­slau­gas na­muo­se, kuo il­giau ga­lė­tų bū­ti juo­se, o ne slau­gos įstai­go­se“, – sa­kė L. Ka­zo­kai­tie­nė.

Dau­giau nei dve­jus su pu­se me­tų vyk­sian­čia­me pro­jek­te nu­ma­ty­ta įdar­bin­ti dvy­li­ka žmo­nių.

Ana­lo­giš­ki so­cia­li­nės slau­gos ir glo­bos pro­jek­tai jau ke­le­rius me­tus vyk­do­mi Tel­šių, Rad­vi­liš­kio, Pas­va­lio ra­jo­nuo­se.

Pak­ruo­jo ne­sta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro spe­cia­lis­tės vy­ko į šiuos ra­jo­nus pa­si­sem­ti pa­tir­ties.

Iki šiol cent­re bu­vo tei­kia­mos tik pa­gal­bos na­muo­se pa­slau­gos: at­vyks­tan­čios cent­ro dar­buo­to­jos nu­per­ka ir at­ve­ža glo­bo­ja­mie­siems mais­tą, jį ga­mi­na, tvar­ko na­mus, su­mo­ka mo­kes­čius. Ko­kios pa­gal­bos rei­kia, ta­ria­ma­si kiek­vie­nu at­ve­ju – pri­klau­so ir nuo li­go­nio po­rei­kių, ir nuo fi­nan­si­nių ga­li­my­bių. Nes pa­slau­gos – iš da­lies mo­ka­mos.

Dvy­li­ka spe­cia­lis­čių pa­de­da maž­daug pu­sant­ro šim­to įvai­raus am­žiaus žmo­nių, tu­rin­čių spe­cia­lių­jų po­rei­kių. Anot L. Ka­zo­kai­tie­nės, pa­dė­jė­jos – dau­giau­siai vi­du­ti­nio am­žiaus mo­te­rys. Dirb­ti to­kį dar­bą kol kas ne­pa­gei­da­vo nė vie­nas vy­ras.

Dar­buo­to­jos ke­lia kva­li­fi­ka­ci­ją kur­suo­se. Be ki­tų ži­nių, jos mo­ko­mos ir su­val­dy­ti stre­są.

Neį­ga­liai­siais rū­pi­na­si ar­ti­mie­ji

Neį­ga­lius na­muo­se gy­ve­nan­čius žmo­nes ra­jo­ne daž­niau­siai slau­go ar­ti­mie­ji. Ar­ba sam­do slau­gy­to­jus, tar­da­mie­si as­me­niš­kai.

Ra­jo­no gy­ven­to­jai „Pak­ruo­jo kraš­tui“ ne sy­kį pa­sa­ko­jo apie kai­my­nus, gi­mi­nai­čius, me­tų me­tais pa­siau­ko­jan­čiai pri­žiū­rin­čius sun­kių ne­ga­lių iš­tik­tus šei­my­nykš­čius. Ne apie vie­ną to­kį slau­gy­to­ją sa­kė „jam/jai rei­kė­tų pa­mink­lą sta­ty­ti“. Nes li­go­nio po­rei­kiai dik­tuo­ja vi­są gy­ve­ni­mą: kai ku­rių neį­ga­lių­jų be prie­žiū­ros ne­ga­li­ma pa­lik­ti nė trum­pam. Tad net trum­pam išei­ti tvar­ky­ti rei­ka­lų (su­mo­kė­ti mo­kes­čius, ap­si­pirk­ti ar pa­na­šiai) glo­bė­jai ga­li, tik ra­dę, kas juos pa­va­duo­tų. Daž­niau­siai pra­šo­ma kai­my­nų ar gi­mi­nai­čių pa­gal­bos.

Ne vie­nam slau­gy­to­jui ir pa­čiam pa­šly­ja svei­ka­ta: pri­žiū­ri­mą ne­vaikš­tan­tį li­go­nį pri­siei­na kil­no­ti na­miš­kiams, juo­dą dar­bą pa­da­ro ir nuo­la­ti­nis stre­sas.

Dau­giau dė­me­sio sau glo­bė­jai ga­li skir­ti, jei at­si­ran­da ga­li­my­bė neį­ga­lų­jį ku­riam lai­kui pa­gul­dy­ti stip­rin­ti svei­ka­tos me­di­kų prie­žiū­ro­je – į Pak­ruo­jo li­go­ni­nės Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­rių.

Dar­bas pa­si­ro­dė per sun­kus psi­cho­lo­giš­kai

Kad pa­slau­gas neį­ga­lie­siems tei­kian­čioms dar­buo­to­joms Pak­ruo­jy­je ne šiaip or­ga­ni­zuo­ja­mi stre­so val­dy­mo mo­ky­mai, liu­di­ja Ang­li­jo­je de­šimt­me­tį gy­ve­nan­čios pa­kruo­jiš­kės is­to­ri­ja.

Ri­ta (var­das pa­keis­tas) ku­rį lai­ką dir­bo prie­žiū­ros pa­slau­gas neį­ga­lie­siems tei­kian­čio­je fir­mo­je.

„Ang­li­jo­je pa­gal­bos neį­ga­lie­siems tra­di­ci­jos la­bai se­nos, iš­plė­to­ta įvai­riau­sių pa­slau­gų bei leng­va­tų sis­te­ma. Sa­vi­val­dy­bės per­ka neį­ga­lie­siems pa­slau­gas iš tuo už­sii­man­čių įmo­nių. Rei­ka­la­vi­mai no­rin­tiems jo­se įsi­dar­bin­ti ne­di­de­li – lais­vai kal­bė­ti ang­liš­kai ir bū­ti ko­mu­ni­ka­bi­liu, o al­ga – ge­ra. To­dėl so­cia­li­nių pa­slau­gų fir­mo­se daž­nai dir­ba emig­ran­tai“, – „Pak­ruo­jo kraš­tui“ pa­sa­ko­jo Lon­do­no prie­mies­ty­je gy­ve­nan­ti Ri­ta.

Ji su­si­vi­lio­jo to­kiu dar­bo pa­siū­ly­mu. Išk­lau­sė spe­cia­lius prie­žiū­ros dar­buo­to­jo kur­sus, kai­na­vu­sius tris šim­tus sva­rų ster­lin­gų. Bu­vo pa­skir­ta sun­kią ne­ga­lią tu­rin­čios tris­de­šimt­me­tės pri­žiū­rė­to­ja, gy­ve­nan­čia li­go­nės na­muo­se.

„Ma­no glo­bo­ti­nė gy­ve­no su se­na mo­čiu­te, ne­be­tu­rin­čia jė­gų pa­si­rū­pin­ti anū­ke. Sa­vi­val­dy­bė nu­pir­ko joms prie­žiū­ros pa­slau­gas. Li­go­nė bu­vo so­cia­li­nė klien­tė. Ma­no pa­rei­ga bu­vo ne tik ją praus­ti, kil­no­ti iš lo­vos į ve­ži­mė­lį ir at­gal, bet ir tvar­ky­ti na­mus, ly­dė­ti į par­duo­tu­ves ar pa­si­vaikš­čio­ti po mies­tą. Net jų šu­niu­ką ve­džio­da­vau. Dar­bas ne­bu­vo fi­ziš­kai sun­kus: na­muo­se už­te­ko įren­gi­nių, pa­leng­vi­nan­čių ne­vaikš­tan­čio žmo­gaus prie­žiū­rą. Dar­bo va­lan­dos įkai­nis – dvi­gu­bai di­des­nis už ang­liš­ką mi­ni­mu­mą. Ne­rei­kė­jo mo­kė­ti už gy­ve­na­mą plo­tą pri­žiū­ri­mo­sios na­muo­se, bu­vo ski­ria­mi maist­pi­ni­giai. Už­dir­bau tik­rai ge­rai“, – pa­sa­ko­jo Ri­ta.

Bet po ke­lių mė­ne­sių mer­gi­na dar­bo at­si­sa­kė.

„Gra­žiai bend­ra­vo­me su li­go­ne ir jos mo­čiu­te. Ta­čiau neu­žil­go jos į ma­ne ėmė žiū­rė­ti, lyg į šei­mos na­rę. Kai lais­va­die­niais ruoš­da­vau­si išei­ti su­si­tik­ti su drau­gais ar kur pa­si­links­min­ti – su­lauk­da­vau prie­kaiš­tų. Net kas­dien man pri­klau­san­čio­mis „as­me­ni­nė­mis“ va­lan­do­mis mo­čiu­tė tai ar­ba­tos kvies­da­vo, tai vėl ką su­gal­vo­da­vo. Kad tik bū­čiau su jo­mis“, – pri­si­me­na kraš­tie­tė.

Šu­niu­ko ve­džio­ji­mas Ri­tai li­ko vie­nin­te­le pro­ga pail­sė­ti psi­cho­lo­giš­kai. Nuo­la­ti­nė įtam­pa ne­tru­ko at­si­liep­ti: mer­gi­na ta­po ner­vin­ga, at­si­ra­do bend­ra­vi­mo pro­ble­mų.

„Drau­gai pa­ste­bė­jo po­ky­čius, su­si­rū­pi­no – kas man da­ro­si? Sup­ra­tau, kad „čiuo­žia sto­gas“, kad ne­be­ga­liu to­liau gy­ven­ti taip, tar­si vi­siš­kai pri­klau­sy­čiau toms dviems mo­te­rims. Sup­ran­tu, kad jos bu­vo išal­kę bend­ra­vi­mo, dė­me­sio. Bet man pa­si­ro­dė per sun­ku – tai bu­vo jau ne dar­bas, o pa­siau­ko­ji­mas“, – sa­ko Ri­ta.

Au­to­rės nuo­tr.

TRA­DI­CI­JA: 14-ojo am­žiaus pi­ly­je Ang­li­jo­je sau­go­mas se­no­vi­nis ve­ži­mė­lis liu­di­ja apie šios ša­lies il­gaam­žę pa­gal­bos neį­ga­lie­siems tra­di­ci­ją.

PLĖT­RA: Nes­ta­cio­na­rių so­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė Lai­mu­tė Ka­zo­kai­tie­nė lau­kia de­ri­ni­mų pa­bai­gos – kad pra­si­dė­tų pa­slau­gų ra­jo­no neį­ga­lie­siems plėt­ra.