
Naujausios
Pagerbti Virtukų mūšio laisvės kovotojai
Liepos 22-ąją Virtukų miške prie paminklo 1945 metais tą pačią liepos dieną žuvusiems „Žebenkšties“ rinktinės kovotojams rinkosi žmonės. Kas iš toliau atvažiavo, kas iš gretimų kaimų atėjo. Įvairaus amžiaus suaugusių ir vaikų. Su mintimi apie šioje vietoje kadaise vykusį mūšį, kai saujelė partizanų atidavė savo gyvybes, kad jų siekius galėtų toliau tęsti laisvėje likę kovos draugai.
Janina SKEBERDIENĖ
kelme@skrastas.lt
Ne dėl protokolų, reklamos ar rinkimų
„Pakvietėme čia, tikėdamiesi, kad ateis tie, kurie mūsų kvietimą tikrai išgirs. Tie, kam tai yra svarbu ir reikšminga. Nesvarbu, kas ateis, kokių tai pažiūrų ar įsitikinimų žmonės. Svarbu, kad norėtų suprasti, jog arti mūsų yra labai prasmingų dalykų, verčiančių susimąstyti ir pačiam sau atsakyti į daugybę klausimų.
Žiūrėdami į šias nuotraukas matome, kokie jauni jie visi dar buvo, kaip ir daugelis čia atėjusių. Tada jie negalvojo, neplanavo, kas jie bus, jei išliks, ką jie už tai pelnys, ko užsitarnaus. Jie darė tai, ko reikėjo Tėvynei.
Pabūkime šalia to paminklo, žvelkime į šias nuotraukas ne iš pareigos ar kokios prievolės. Tai – ne oficiali sueiga. Į ją sukvietė savanoriai veteranai ir Liolių bendruomenė, suprasdami, jog privalome visi turėti kažką šventa. Pabūkime patys savimi“, – į susirinkusius kreipėsi istorijos mokytojas Audrius Dzimidas.
Trylika paaukotų gyvybių
Garsusis Virtukų mūšis įvyko 1945 metais liepos 22 dieną. Jame susidūrė „Žebenkšties“ rinktinė ir NKVD daliniai. Tų metų vasarą buvo nuspręsta suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius, todėl „Žebenkšties“ rinktinė (apie 60 kovotojų, kuriems vadovavo Juozas Čeponis-Budrys, Jonas Žemaitis-Darius ir Petras Bartkus) iš Bedančių miško persikėlė į Virtukų mišką, čia įrengė gerai įtvirtintą stovyklą.
Tačiau 1945 metų liepos 22 dieną NKVD kariuomenė (apie 1500 karių) ir stribai partizanų stovyklą apsupo. Užvirė įnirtingas mūšis. Trylika partizanų žuvo, atremdami priešo atakas, kad jų draugai galėtų pasitraukti.
Jaunystę ir gyvenimo viltis už laisvę atidavė Janina Čepaitė-Žibutė, Janina Elzbergaitė-Lelija, Viktoras Gailius-Berankis, Elena Gailiūtė-Voverė, Kazys Globys, Alfonsas Jankauskas-Katinas, Liudas Jankauskas-Žirgas, Edvardas Makauskas, Petras Markevičius-Pranckus, Bronius Rožanskas, Petras Rudys-Stumbras, Benadas Vasiliauskas-Balandis.
Šios pavardės yra žinomos, tačiau kalbama, kad žuvusiųjų galėjo būti daugiau.
Jų kūnus NKVD išniekino, nuvežė į Raseinius ir laikė aikštėje, kad įbaugintų žmones.
Vienas kryžius byloja: „1945 m. Šis kryžius primena mūsų mirtį. Iš tėviškės išėjome ir negrįšime. Nesulaukėme laisvos Lietuvos“. Jų atminimui pastatyta koplytėlė skelbia: „ Tegul amžinoji ugnis visada dega už jūsų kančias“.
Liolių parapijos kunigas Remigijus Katilius pašventino paminklą Virtukų mūšio kovotojams su viltimi, kad jis nebus pamirštas ir bus svarbus vietos pasididžiavimo ženklas.
Į renginį atvykęs Petro Markevičiaus-Pranckaus anūkas Kęstutis Markevičius sakė, jog jam labai svarbu aplankyti vietas, kur kovojo jo senelis, atiduoti pagarbą prie paminklo žuvusiems ir drauge su visais sugiedoti Lietuvos himną.
Įamžinti prisiminimai
Lioliškis filmų kūrėjas Ričardas Samuilis prieš trejus metus sukūrė filmą „Prisiminimai apie Virtukų mūšį“.
Jame pasakojama apie didvyrišką partizanų kovą, apie tai, kad NKVD nepavyko sučiupti kitų besitraukiančių partizanų, apie tai, kad kovoje žuvo apie 40 NKVD karių ir stribų. Prisiminimais dalijosi tuomet dar vaikais buvę aplinkinių kaimų gyventojai Petras Kazlauskis ("Pasakojo žmonės, kad NKVD vežė savo sužeistuosius mašinose, o pro jų dugną kraujas tekėjo"), Julijona Ščeponavičiūtė-Myniotienė ("Kai pradėjo šaudytis, užvirė tikra pekla“ ), Antanas Jocius ("Partizanai pasitraukė į Žirnainių mišką."), Adelė Bartkutė-Kližintienė ( „Mano dėdė Boleslovas Gedminas dirbo girininku. NKVD kankino, klausinėjo, kur partizanai, o tarp partizanų buvo jo draugai Jankauskai. Jei būtų sužinoję, visi Sibire būtume atsidūrę. Kankino ir kitus žmones, mušė, kad sveikos vietos nebuvo").
Ričardas Samuilis parengė parodą, kurioje – žuvusių partizanų nuotraukos, dokumentai, liudijantys ne tik apie tuos įvykius, bet ir įpareigojantys neužsimiršti dabartyje, o vis atsigręžti į tai, kas yra greta, kas įtikinamai kalba apie gyvenimo vertybes.
Bendros mintys prie bendro stalo
Susirinkusius į palapinę pakvietė savanoriai ir Liolių bendruomenės pirmininkė Diana Strelkauskienė. Visi pažiūrėjo filmą, vaišinosi gardžia koše, o rengėjai sakė, jog šią datą kasmet minės liepos 22-ąją, nesvarbu, kokia bus savaitės diena.
Vietos bendruomenė puoselės ir saugos prasmingą atminimą, perduos jį savo vaikams. Nes tai – ne tik atminimas ir pagarba. Tai – tėvynės meilės pamoka, kai aukojamasi ne dėl išskaičiavimo. Svarbu ją išgirsti dabar, kai esame pratinami tėvynės sąvoką tapatinti tik su gardesniu duonos kąsniu, su lengvesniu ir atsakomybės nereikalaujančiu gyvenimu.
Aušros SAPONKIENĖS nuotr.
DALYVIAI: Renginio dalyviai prie paminklo Virtukų mūšio kovotojams
BENDRUMAS: Lioliškiai dalijosi mintimis prie bendro stalo.
AINIS: Petro Markevičiaus – Pranckaus anūkas Kęstutis Markevičius apžiūri nuotraukų ir dokumentų parodą.
EISENA: Eisena su vėliavomis patraukė prie paminklo.