Pagerbti Virtukų mūšio laisvės kovotojai

Pa­gerb­ti Vir­tu­kų mū­šio lais­vės ko­vo­to­jai

Lie­pos 22-ąją Vir­tu­kų miš­ke prie pa­mink­lo 1945 me­tais tą pa­čią lie­pos die­ną žu­vu­siems „Že­benkš­ties“ rink­ti­nės ko­vo­to­jams rin­ko­si žmo­nės. Kas iš to­liau at­va­žia­vo, kas iš gre­ti­mų kai­mų atė­jo. Įvai­raus am­žiaus suau­gu­sių ir vai­kų. Su min­ti­mi apie šio­je vie­to­je ka­dai­se vy­ku­sį mū­šį, kai sau­je­lė par­ti­za­nų ati­da­vė sa­vo gy­vy­bes, kad jų sie­kius ga­lė­tų to­liau tęs­ti lais­vė­je li­kę ko­vos drau­gai.

Ja­ni­na SKE­BER­DIE­NĖ

kelme@skrastas.lt

Ne dėl pro­to­ko­lų, rek­la­mos ar rin­ki­mų

„Pak­vie­tė­me čia, ti­kė­da­mie­si, kad ateis tie, kurie mū­sų kvie­ti­mą tik­rai iš­girs. Tie, kam tai yra svar­bu ir reikš­min­ga. Nes­var­bu, kas ateis, ko­kių tai pa­žiū­rų ar įsi­ti­ki­ni­mų žmo­nės. Svar­bu, kad no­rė­tų su­pras­ti, jog ar­ti mū­sų yra la­bai pra­smin­gų da­ly­kų, ver­čian­čių su­si­mąs­ty­ti ir pa­čiam sau at­sa­ky­ti į dau­gy­bę klau­si­mų.

Žiū­rė­da­mi į šias nuo­trau­kas ma­to­me, ko­kie jau­ni jie vi­si dar bu­vo, kaip ir dau­ge­lis čia atė­ju­sių. Ta­da jie ne­gal­vo­jo, ne­pla­na­vo, kas jie bus, jei iš­liks, ką jie už tai pel­nys, ko už­si­tar­naus. Jie da­rė tai, ko rei­kė­jo Tė­vy­nei.

Pa­bū­ki­me ša­lia to pa­mink­lo, žvel­ki­me į šias nuo­trau­kas ne iš pa­rei­gos ar ko­kios prie­vo­lės. Tai – ne ofi­cia­li suei­ga. Į ją su­kvie­tė sa­va­no­riai ve­te­ra­nai ir Lio­lių bend­ruo­me­nė, su­pras­da­mi, jog pri­va­lo­me vi­si tu­rė­ti kaž­ką šven­ta. Pa­bū­ki­me pa­tys sa­vi­mi“, – į su­si­rin­ku­sius krei­pė­si is­to­ri­jos mo­ky­to­jas Aud­rius Dzi­mi­das.

Try­li­ka paau­ko­tų gy­vy­bių

Gar­su­sis Vir­tu­kų mū­šis įvy­ko 1945 me­tais lie­pos 22 die­ną. Ja­me su­si­dū­rė „Že­benkš­ties“ rink­ti­nė ir NKVD da­li­niai. Tų me­tų va­sa­rą bu­vo nu­spręs­ta su­vie­ny­ti Šiau­lių, Ra­sei­nių, Kė­dai­nių ir Tau­ra­gės ap­skri­ty­se vei­ku­sius par­ti­za­nų jun­gi­nius, to­dėl „Že­benkš­ties“ rink­ti­nė (apie 60 ko­vo­to­jų, ku­riems va­do­va­vo Juo­zas Če­po­nis-Bud­rys, Jo­nas Že­mai­tis-Da­rius ir Pet­ras Bart­kus) iš Be­dan­čių miš­ko per­si­kė­lė į Vir­tu­kų miš­ką, čia įren­gė ge­rai įtvir­tin­tą sto­vyk­lą.

Ta­čiau 1945 me­tų lie­pos 22 die­ną NKVD ka­riuo­me­nė (apie 1500 ka­rių) ir stri­bai par­ti­za­nų sto­vyk­lą ap­su­po. Už­vi­rė įnir­tin­gas mū­šis. Try­li­ka par­ti­za­nų žu­vo, at­rem­da­mi prie­šo ata­kas, kad jų drau­gai ga­lė­tų pa­si­trauk­ti.

Jau­nys­tę ir gy­ve­ni­mo vil­tis už lais­vę ati­da­vė Ja­ni­na Če­pai­tė-Ži­bu­tė, Ja­ni­na Elz­ber­gai­tė-Le­li­ja, Vik­to­ras Gai­lius-Be­ran­kis, Ele­na Gai­liū­tė-Vo­ve­rė, Ka­zys Glo­bys, Al­fon­sas Jan­kaus­kas-Ka­ti­nas, Liu­das Jan­kaus­kas-Žir­gas, Ed­var­das Ma­kaus­kas, Pet­ras Mar­ke­vi­čius-Pranc­kus, Bro­nius Ro­žans­kas, Pet­ras Ru­dys-Stumb­ras, Be­na­das Va­si­liaus­kas-Ba­lan­dis.

Šios pa­var­dės yra ži­no­mos, ta­čiau kal­ba­ma, kad žu­vu­sių­jų ga­lė­jo bū­ti dau­giau.

Jų kū­nus NKVD iš­nie­ki­no, nu­ve­žė į Ra­sei­nius ir lai­kė aikš­tė­je, kad įbau­gin­tų žmo­nes.

Vie­nas kry­žius by­lo­ja: „1945 m. Šis kry­žius pri­me­na mū­sų mir­tį. Iš tė­viš­kės išė­jo­me ir ne­grį­ši­me. Ne­su­lau­kė­me lais­vos Lie­tu­vos“. Jų at­mi­ni­mui pa­sta­ty­ta kop­ly­tė­lė skel­bia: „ Te­gul am­ži­no­ji ug­nis vi­sa­da de­ga už jū­sų kan­čias“.

Lio­lių pa­ra­pi­jos ku­ni­gas Re­mi­gi­jus Ka­ti­lius pa­šven­ti­no pa­mink­lą Vir­tu­kų mū­šio ko­vo­to­jams su vil­ti­mi, kad jis ne­bus pa­mirš­tas ir bus svar­bus vie­tos pa­si­di­džia­vi­mo ženk­las.

Į ren­gi­nį at­vy­kęs Pet­ro Mar­ke­vi­čiaus-Pranc­kaus anū­kas Kęs­tu­tis Mar­ke­vi­čius sa­kė, jog jam la­bai svar­bu ap­lan­ky­ti vie­tas, kur ko­vo­jo jo se­ne­lis, ati­duo­ti pa­gar­bą prie pa­mink­lo žu­vu­siems ir drau­ge su vi­sais su­gie­do­ti Lie­tu­vos him­ną.

Įam­žin­ti pri­si­mi­ni­mai

Lio­liš­kis fil­mų kū­rė­jas Ri­čar­das Sa­mui­lis prieš tre­jus me­tus su­kū­rė fil­mą „Pri­si­mi­ni­mai apie Vi­rtu­kų mū­šį“.

Ja­me pa­sa­ko­ja­ma apie did­vy­riš­ką par­ti­za­nų ko­vą, apie tai, kad NKVD ne­pa­vy­ko su­čiup­ti ki­tų be­si­trau­kian­čių par­ti­za­nų, apie tai, kad ko­vo­je žu­vo apie 40 NKVD ka­rių ir stri­bų. Pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si tuo­met dar vai­kais bu­vę ap­lin­ki­nių kai­mų gy­ven­to­jai Pet­ras Kaz­laus­kis ("Pa­sa­ko­jo žmo­nės, kad NKVD ve­žė sa­vo su­žeis­tuo­sius ma­ši­no­se, o pro jų dug­ną krau­jas te­kė­jo"), Ju­li­jo­na Šče­po­na­vi­čiū­tė-My­nio­tie­nė ("Kai pra­dė­jo šau­dy­tis, už­vi­rė tik­ra pek­la“ ), An­ta­nas Jo­cius ("Par­ti­za­nai pa­si­trau­kė į Žir­nai­nių miš­ką."), Ade­lė Bart­ku­tė-Kli­žin­tie­nė ( „Ma­no dė­dė Bo­les­lo­vas Ged­mi­nas dir­bo gi­ri­nin­ku. NKVD kan­ki­no, klau­si­nė­jo, kur par­ti­za­nai, o tarp par­ti­za­nų bu­vo jo drau­gai Jan­kaus­kai. Jei bū­tų su­ži­no­ję, vi­si Si­bi­re bū­tu­me at­si­dū­rę. Kan­ki­no ir ki­tus žmo­nes, mu­šė, kad svei­kos vie­tos ne­bu­vo").

Ri­čar­das Sa­mui­lis pa­ren­gė pa­ro­dą, ku­rio­je – žu­vu­sių par­ti­za­nų nuo­trau­kos, do­ku­men­tai, liu­di­jan­tys ne tik apie tuos įvy­kius, bet ir įpa­rei­go­jan­tys neuž­si­mirš­ti da­bar­ty­je, o vis at­si­gręž­ti į tai, kas yra gre­ta, kas įti­ki­na­mai kal­ba apie gy­ve­ni­mo ver­ty­bes.

Bend­ros min­tys prie bend­ro sta­lo

Su­si­rin­ku­sius į pa­la­pi­nę pa­kvie­tė sa­va­no­riai ir Lio­lių bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė Dia­na Strel­kaus­kie­nė. Vi­si pa­žiū­rė­jo fil­mą, vai­ši­no­si gar­džia ko­še, o ren­gė­jai sa­kė, jog šią da­tą kas­met mi­nės lie­pos 22-ąją, ne­svar­bu, ko­kia bus sa­vai­tės die­na.

Vie­tos bend­ruo­me­nė puo­se­lės ir sau­gos pra­smin­gą at­mi­ni­mą, per­duos jį sa­vo vai­kams. Nes tai – ne tik at­mi­ni­mas ir pa­gar­ba. Tai – tė­vy­nės mei­lės pa­mo­ka, kai au­ko­ja­ma­si ne dėl iš­skai­čia­vi­mo. Svar­bu ją iš­girs­ti da­bar, kai esa­me pra­ti­na­mi tė­vy­nės są­vo­ką ta­pa­tin­ti tik su gar­des­niu duo­nos kąs­niu, su leng­ves­niu ir at­sa­ko­my­bės ne­rei­ka­lau­jan­čiu gy­ve­ni­mu.

Auš­ros SA­PON­KIE­NĖS nuo­tr.

DA­LY­VIAI: Ren­gi­nio da­ly­viai prie pa­mink­lo Vir­tu­kų mū­šio ko­vo­to­jams

BEND­RU­MAS: Lio­liš­kiai da­li­jo­si min­ti­mis prie bend­ro sta­lo.

AI­NIS: Pet­ro Mar­ke­vi­čiaus – Pranc­kaus anū­kas Kęs­tu­tis Mar­ke­vi­čius ap­žiū­ri nuo­trau­kų ir do­ku­men­tų pa­ro­dą.

EI­SE­NA: Ei­se­na su vė­lia­vo­mis pa­trau­kė prie pa­mink­lo.