Po 65 me­tų – geležinės vestuvės

Po 65 me­tų – geležinės vestuvės

Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je pir­mą kar­tą įre­gist­ruo­tos ge­le­ži­nės ves­tu­vės. Pas­vei­kin­ti prieš 65 me­tus šei­mą su­kū­rę Nau­jo­sios Ak­me­nės gy­ven­to­jai Ona ir Pran­ciš­kus Lip­ki­nai.

Kaip tei­gia šei­mos san­ty­kių spe­cia­lis­tai, to­kia su­kak­tis liu­di­ja ypa­tin­gą šei­my­ni­nių san­ty­kių tvir­tu­mą, ku­rie ta­po kie­ti ir tvir­ti kaip ge­le­žis.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

De­vin­tą de­šim­tį į­pu­sė­ję su­tuok­ti­niai yra ki­lę iš Nau­jo­sios Ak­me­nės apy­lin­kių. Pran­ciš­kus gy­ve­no Juod­re­lių kai­me, ku­rio ne­be­li­kę, o pa­va­di­ni­mas iš­brauk­tas iš vie­to­var­džių są­ra­šo. Taip pat iš­ny­ku­sį Onos gim­tą­jį Dau­no­rių kai­mą dar me­na to­kiu pat var­du va­di­na­ma to­je vie­to­je da­bar įsi­kū­ru­si ko­lek­ty­vių so­dų bend­ri­ja.

Jie­du su­si­pa­ži­no šo­kiuo­se, ku­rie paei­liui vyk­da­vo ap­lin­ki­niuo­se kai­muo­se. Daž­niau­siai bu­vu­sių Al­sių, Juod­re­lių mo­kyk­lų pa­tal­po­se. Bū­da­vo, kad jau­ni­mas nuei­da­vo links­min­tis ir už de­šim­ties ki­lo­met­rų.

„Pra­nas man la­biau prie šir­dies ki­bo, nes bu­vau gir­dė­ju­si, kaip tė­vas ma­mai apie jį kal­bė­jo: „Tė­vas pa­rū­ko, iš­ge­ria, o ta­da sve­ti­mas mo­te­ris pa­ki­bi­na, bet sū­nus vi­sai ki­toks – ge­ras vai­kas“, – me­na O. Lip­ki­nie­nė.

Ji sa­vo tė­vą Juo­zą Šiau­čiū­ną lai­kė įžval­giu, nuo­vo­kiu. Gal­būt kad pa­sau­lio daug ma­tęs. Ke­lia­vęs į Ame­ri­ką pas iš­plau­ku­sius už­dar­biau­ti bro­lius. Pas­kui nu­ka­ko ir į Si­bi­rą ap­lan­ky­ti iš­trem­tos se­sers šei­mos. Sme­to­ni­nės Lie­tu­vos lai­kais Ki­vy­liuo­se tu­rė­jo par­duo­tu­vę.

Pra­nas itin švie­siai at­si­me­na sa­vo ma­mą. La­bai ver­ti­na­mą gra­fo Vla­di­mi­ro Zu­bo­vo šei­mos, ku­rioje tar­na­vo. Iš­li­ku­si nuo­trau­ka, ku­rio­je ma­ma nu­si­fo­tog­ra­fa­vu­si su gra­fo žmo­na Pa­lan­go­je prie jū­ros. Ma­ma vil­kin­ti mar­gais dra­bu­žiais, ry­šin­ti ska­re­le, lai­kan­ti ran­ki­nę. Išs­kir­ti­nai liek­na, pra­kau­li, be­si­šyp­san­ti. Gra­fie­nės su­knia – viens­pal­vė. Iš ap­link esan­čių žmo­nių ap­ran­gos ma­ty­ti, kad fo­tog­ra­fuo­ta šil­tą va­sa­ros die­ną, o gra­fie­nė mū­vi bal­to­mis pirš­ti­nai­tė­mis, ant gal­vos – juo­da skry­bė­lai­tė.

Gra­fie­nė nu­si­ve­žė, kai va­žia­vo iš to kraš­to kar­vių į Me­dem­ro­dės dva­rą par­ga­ben­ti.

„Gra­fai bu­vo la­bai ge­ri žmo­nės, per kiek­vie­nas šven­tes vai­kams at­neš­da­vo vi­so­kių sal­du­my­nų“, – me­na P. Lip­ki­nas.

Jis gra­fie­nę lai­ko pir­mą­ja sa­vo mo­ky­to­ja. Mo­kiu­sia ge­ro el­ge­sio. „Ji pri­žiū­rė­da­vo vai­kus tė­vų, ku­rie dirb­da­vo ūkio dar­bus, – me­na Pran­ciš­kus. – Sa­ky­da­vo, kad vai­kai tu­ri pa­dė­ti tė­vams ar ką kit­ką da­ry­ti.“

Ki­ta nuo­trau­ka liu­di­ja apie bu­vu­sius šil­tus tuo­met vai­kų san­ty­kius. Jau suau­gu­si gra­fų duk­ra at­siun­tė po­rtre­tą su už­ra­šu „At­min­čiai Lip­ki­nų šei­mai“, kai su­ži­no­jo, kai jos iš vai­kys­tės pa­žįs­ta­mas Pra­nas su­kū­rė šei­mą.

1951-ųjų ge­gu­žę „ant šliū­bo“ į Ak­me­nės baž­ny­čią va­žia­vo ar­ti­mie­ji be­ne še­šiais ark­lių tem­pia­mais ve­ži­mais. Ne­bu­vo jie iš­puoš­ti, kaip da­bar ga­li at­ro­dy­ti. Jau­nie­ji ne­vil­kė­jo iš­skir­ti­nių ap­da­rų. Iš­sau­go­to­se nuo­trau­ko­se už­fik­suo­ta jau­no­ji, pa­si­puo­šu­si švie­sia su­kne­le ir be nuo­me­to. Jau­na­ve­dys iš ki­tų vy­rų iš­si­sky­rė aki­nan­čio bal­tu­mo marš­ki­niais su at­la­po­ta pla­čia apy­kak­le.

Vai­šių sta­las ne­bu­vo ypa­tin­gai ap­krau­tas. Įp­ras­ti kai­me mė­sos ga­mi­niai, ir jo­kių tor­tų ar ki­to­kių kon­di­te­ri­nių ke­pi­nių.

Bu­vo mu­zi­kan­tas su gi­ta­ra. „Dai­na­vo­me pa­tys, kaip ta­da bu­vo įpras­ta“, – me­na P. Lip­ki­nas.

Dar links­mi­no ir pirš­liai. Ar bu­vo jo „ko­ri­mo“ ir ki­to­kios vė­liau iš­po­pu­lia­rė­ju­sios pa­na­šios ves­tu­vių tra­di­ci­jos – tuo­met su­si­tuo­kę jau­na­ve­džiai da­bar ne­be­pa­me­na.

Jau­na šei­ma įsi­kū­rė jau­no­sios tė­vų na­muo­se. Šiek tiek dau­giau kaip po pus­me­čio vy­ras išė­jo į ka­riuo­me­nę. Tre­jiems me­tams.

Grį­žęs Pran­ciš­kus dir­bo ko­lū­ky­je. „Sun­kiai rei­kė­jo die­ną iš die­nos ark­liais lau­kus ar­ti“, – me­na.

To­dėl po ke­le­rių me­tų vy­ras ir žmo­na įsi­dar­bi­no ce­men­to ga­myk­lo­je. Dir­bo jo­je, kol išė­jo į pen­si­ją. Per­sik­raus­tė gy­ven­ti į Nau­ją­ją Ak­me­nę. Kė­lė­si iš vie­no bu­to į ki­tą dau­gia­bu­čiuo­se na­muo­se. Vė­liau ga­vo da­lį dvie­jų ga­lų mū­ri­nio na­mo Tai­kos gat­vė­je ir iki šiol gy­ve­na.

Na­mų ap­lin­ko­je iš­skir­ti­nis daik­tas – di­džiu­lis te­les­ko­pas. Kas juo nau­do­ja­si? „Se­ne­lis“, – su šyp­se­na sa­ko P. Lip­ki­nas. Kai prieš ke­le­rius me­tus iš už­sie­nio do­va­nai par­ve­žė anū­kas, aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis ne­ti­kė­jo, kad pa­tiks. Da­bar įpra­to nak­ti­mis žiū­rė­ti į mė­nu­lį. Daž­niau­siai per lan­gą. Šil­to­mis va­sa­ros die­no­mis iš­si­ne­ša te­les­ko­pą ir į lau­ką.

Dan­gi­ros RUN­KAUS­KY­TĖS nuo­tr.

SAN­TUO­KA: Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je 65 me­tų san­tuo­ką įre­gist­ra­vu­sius Oną ir Pran­ciš­kų Lip­ki­nus pa­svei­ki­no duk­ra, sū­nus ir ki­ti ar­ti­mie­ji.

As­me­ni­nė nuo­tr.

VES­TU­VĖS: 1951 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį Onos ir Pran­ciš­kaus Lip­ki­nų ves­tu­vės su­bū­rė ar­ti­miau­sius jų gi­mi­nai­čius.