Naujausios
Vienkiemis neatskyrė nuo pasaulio
Elvyra ir Antanas Žyvatkauskai gyvena atokiame vienkiemyje Kražių seniūnijos Pakuprių kaime. Jie turi plačias, akimis vos aprėpiamas erdves, privatumą. Tačiau nėra izoliuoti nuo pasaulio. Elvyra važinėja į darbą Raseinių rajone. Užtarnauto poilsio išėjęs Antanas du kartus per savaitę važiuoja į Kelmę, į choro „Cantio“ repeticijas. Abu aktyviai dalyvauja kaimo bendruomenės veikloje. Sūnus lanko gimnaziją.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Gyvenimas po šimtamečiais ąžuolais
Senas, 1930 metais statytas senovinis namas su trijų metrų aukščio kambariais. Šalimais tarsi paminklas praeičiai – akmeniniai ūkinio pastato pamatai. Aplink pamatus alpinariumai, vasarą žydi gėlės.
Sodybą apstoję aukšti šimtamečiai ąžuolai. Kiek tolėliau – buvusio dvaro parkas. Grįžus į vienkiemį, dingsta visas nuovargis.
Senovinė dviejų galų troba kažkada buvo dvaras. Dabar nedidelei Žyvatkauskų šeimai užtenka ir pusės patalpų. Kitame gale glaudžiasi pasimėgauti kaimo ramybe atvažiavę svečiai. Čia vyksta giminės suėjimai.
Sodyboje kiaurą dieną darbuojasi Antanas Žyvatkauskas. Jis prieš daugelį metų ir nupirko seną dvaro pastatą, kuris tarybiniais laikais buvo virtęs daugiabučiu. Čia parsivedė savo žmoną Elvyrą.
Ponas Antanas kolūkyje dirbo veterinarijos felčeriu, Elvyra – vaikų darželyje virėja. Ji ir kilusi iš šito krašto. Antanas užaugo Kuršėnuose.
Iširus kolūkiui, Žyvatkauskai buvo persikėlę į Kuršėnus. Ten gavo darbo, nusipirko namą. Gyveno šešiolika metų. Tačiau Pakuprių vienkiemio nepardavė. Dėl to iki šiol negali atsidžiaugti. „Kai vieną dieną savo vyrų paklausiau, ar nenorėtų grįžti į vienkiemį, jie net rankomis suplojo“, – mena ponia Elvyra.
2007-aisiais šeima nedvejodama pardavė namą Kuršėnuose ir grįžo į gamtos prieglobstį.
Reikia priimti iššūkius
Grįžimas į vienkiemį buvo ir savotiškas iššūkis. Kuršėnuose A. Žyvatkauskas dirbo duonos kepykloje, jo žmona – valgyklos vedėja. Kai vieno darbo nelikdavo, mieste pavykdavo gauti kito. Savo namuose buvo įkūrę nedidelę parduotuvėlę.
Grįžus į Pakuprių kaimą viską teko pradėti iš naujo. Ponas Antanas jau galėjo gyventi iš pensijos, nes atėjo užtarnauto poilsio laikas. Jo žmonai teko ieškoti darbo.
Maisto technologės specialybę turinti Elvyra gavo darbo gaiviuosius gėrimus gaminančioje įmonėlėje netoli Kelmės. Buvo patogu. Netoli iki darbovietės. Tačiau įmonė bankrutavo. Kelerius metus tęsėsi teismo procesai.
Moteris nenuleido rankų. Ryžosi dirbti net Panevėžyje. Tapo gaiviuosius gėrimus gaminančios įmonės direktore. Kasdien iš savo vienkiemio važinėdavo į Panevėžį.
„Akcininkai man sudarė geras sąlygas. Skyrė automobilį, kuro, neblogą atlyginimą, – pasakoja ponia Elvyra. – Priėmiau ir tokį iššūkį. Kelionei kasdien sugaišdavau po keturias valandas savo asmeninio laiko.“
Vėliau pavyko gauti vadybininkės darbo Kelmėje, „Vilbėno“ restorane. Kai neliko darbo Kelmėje, moteris pasuko į Raseinius. Šiuo metu važinėja darbuotis „Karpynėje“. Raseiniai arčiau negu Panevėžys. Be to, darbas pamainomis – ne kasdien reikia važiuoti.
„Neturiu kito pasirinkimo. Iki pensijos dar liko nemažai metų. Privalau priimti iššūkius. Save paguodžiu: sunku, bet reikia, – aiškina Elvyra. – Džiaugiuosi, kad baigiau vairuotojų kursus, turiu pažymėjimą. Neblogai valdau ir kompiuterio programas. Dar galiu pretenduoti į Lietuvos darbo rinką ir pavyksta rasti savo vietą. Aukštuosius mokslus baigusios mano seserys dirba užsienyje. Man mielesnė Lietuva.“
Keltis su vyturiais
Lietuva. Savi namai. Savas vienkiemis. Šimtamečiai ąžuolai. Erdvės. Savi, seniai pažįstami žmonės. Sava kalba. Snapais kalenantys gandrai šalia sodybos.
Šių privalumų neatstotų net žymiai didesni užsienyje uždirbti pinigai. Parvažiuoji į savo vienkiemį – ir širdis atsigauna. Iš karto lyg ranka nuima nuovargį.
Žyvatkauskai turi tik keliasdešimt arų dirbamos žemės. Joje augina braškių, aviečių, daržovių sau ir triušiams.
Triušiais, kurių yra per šimtą, rūpinasi ponas Antanas. Juos šeria tik ekologišku pašaru. Pačių šeimai nereikia pirkti mėsos.
Ponia Elvyra bitininkauja. Turi penketą bičių šeimų. „Mano močiutė buvo bitininkė. O aš penkerių metukų jau eidavau jai padėti bites padūmyti. Nuo vaikystės pamilau bites. Čia medus ekologiškas. Tiesiog jauti burnoj dobiliukų, kiaulpienių, miško augalų skonį. Nėra aplink nei rapsų, nei javų laukų".
Šalia miškas. Rudenį ponas Antanas krepšiais neša grybus. Daug ką kaime galima pasiimti iš gamtos. Pirkti tenka tik vieną kitą būtiną dalyką.
Žyvatkauskai po truputį rekonstruoja buvusį dvarą. Šiuolaikiškai įsirengė namo vidų. Pasodino jauną sodą. „Antanas ką ima, tą padaro, labai nagingas žmogus“, – rodydama į naujomis lentomis apkaltą namą savo vyru džiaugiasi ponia Elvyra ir priduria, jog reikėtų restauruoti ir ūkinius pastatus.
Kambaryje, ant sienų, kabo padėkos už aktyvų darbą Butkiškės kaimo bendruomenėje. Atokaus kaimo gyventojus kartais vadina bendruomenės siela.
Ponas Antanas du kartus per savaitę važiuoja į Kelmę. Čia vyksta Kultūros centro choro „Cantio“ repeticijos. Vienkiemio šeimininkas negalėtų gyventi be dainos, nors dėl repeticijų tenka įveikti po 14 kilometrų pirmyn ir atgal. Balsą ir trauką dainai paveldėjo iš tėvų. Jie dainavo Kuršėnuose Jono Kėvišo suburtame 60 žmonių chore. Vėliau giedojo bažnyčioje.
„Mes – gamtos žmonės. Patinka keltis kartu su vyturiais“, – sako Elvyra ir Antanas Žyvatkauskai.
Autorės nuotr.
NAMAI: Šešiolika metų išgyvenę Kuršėnuose, Elvyra ir Antanas Žyvatkauskai grįžo į savo vienkiemį.
RŪPESTIS: Jau pradeda skraidyti bitės. Jų darbymetis – Elvyrai Žyvatkauskienei rūpestis.
AUGINTINIAI: Antanui Žyvatkauskui džiaugsmo teikia jo augintiniai triušiai.
MEDŽIAI: Žyvatkauskų sodybą supa šimtamečiai ąžuolai ir jų pačių sodintos eglės.