Aktorius Ali Suliman: „Nesutinku vaidinti teroristo“

Aktorius Ali Suliman: „Nesutinku vaidinti teroristo“

Aktorius Ali Suliman šiemet į 20-ąjį „Kino pavasarį“ atvyko pristatyti izraeliečių režisieriaus Erano Riklio filmą „Šokantys arabai“ – apie tapatybės praradimą, rasinę diskriminaciją ir arabų situaciją Izraelyje. Filams buso rodomas ir Šiauliuose.

Kristina Palšytė

– Kokių klausimų sulaukėte iš Lietuvos žiūrovų po dramos „Šokantys arabai“ seansų?

– Jie klausė daug: ar tai, ką jie matė ekrane, yra tikras gyvenimas, ar „mišri“ santuoka tarp žydo ir arabo tikrai sulaukia tokios reakcijos, ar konfliktui tarp palestiniečių ir izraeliečių yra koks nors pateisinimas.

– Kaip šį filmą pristatytumėte jo dar nemačiusiam žiūrovui?

– „Šokantys arabai“ yra tikra istorija apie berniuką, kuris atėjo į žydų mokyklą ir ten buvo vienintelis arabas. Tai ilga jo kelionė tarp dviejų gyvenimų, dviejų tapatybių – buvimu palestiniečiu ar izraeliečiu.

Filme pasakojama apie konfliktą tarp savęs ir aplinkos. Tai puiki tema naujajai kartai, susiduriančiai su šiuo individualybės praradimo jausmu, kai esi įspraustas tarp taisyklių. Tada bandai išsigelbėti, nebūti išskirtas iš visų stodamas į universitetą, norėdamas gauti darbą ar nusipirkti namą. Tai nėra lengva. Svarbus dalykas būnant arabu – išsigelbėti. O šis filmas būtent kalba apie šią patirtį.

– Dažnai kalbama apie tapatybės praradimą šiuolaikinės imigracijos kontekste. Ar tai artima tam individualybės netekimo jausmui, apie kurį kalbama filme?

– Ne visai, nes palikti savo šalį ir prarasti tapatybę yra pačių žmonių pasirinkimas, jų niekas neverčia. O mes, palestiniečiai, esame vietiniai gyventojai ir pasirinkti negalime, mus verčia pamiršti save ir savo istoriją.

Vienas iš politinių veiksmų prieš palestiniečius – bandyti priversti mus pamiršti, kas esame. Tai tam tikra okupacija, neleidžianti jaustis laisvu. Jeigu nori kažko pasiekti, žinai, kad turi nueiti labai sunkų kelią.

Paprasti žmonės ieško sprendimo, o veikiantieji politikoje nenori, kad konfliktai būtų sprendžiami. Kiekvienais metais jie rengia karą prieš arabus. Jie jiems yra tik skaičiai, ne žmonės. Kodėl turiu tai leisti?

– Ar esate susidūręs su šio filmo temomis savo asmeniniame gyvenime?

– Žinoma... Tai patiriu ir kaip aktorius! Kai grįžtu namo, jaučiu tai kiekvieną dieną. Tu, arabas, esi antrarūšis žmogus. Aš lygiai taip pat išvykęs mokytis ir norėdamas išsinuomoti butą patyriau labai daug sunkumų vien dėl to, kad esu arabas. Kai kurie žmonės iš tiesų keitė savo vardus, kad būtų pripažinti visuomenėje.

Anksčiau vaidinau teatre ir negalėjau gauti vaidmens Nacionaliniame teatre, nors buvau talentingas jaunas aktorius. Ir vėlgi viskas dėl to, kad esu arabas. Kodėl, jų manymu, būdamas arabu turėčiau vaidinti Izraelio teatre?

Paauglystėje turėjau svajonę ten būti, bet susitaikiau, kad ji niekada neišsipildys. Tapau tarptautiniu mastu žinomas aktorius ir man šiandien to tikrai nebereikia. Jie tiesiog ribojo mano, kaip palestiniečio, svajonę.

Pasaulyje tu gali svajoti be jokių apribojimų ar sienų, bet namuose tavo vizijos ir pasirinkimai yra apriboti.

– Filme „Šokantys arabai“ vaidinate berniuko tėtį, kurį vaikystėje sūnus pasididžiuodamas pristatydavo „tėčiu teroristu“. Kas iš tiesų svarbu jūsų atliekamam vaidmeniui?

– Pirmoji karta svajojo apie Palestinos laisvę. Jie organizavo demonstracijas, kovojo prieš okupaciją. Buvo išsigandę. Jeigu imi kovoti prieš šią sistemą, pasirenki kovotojo kelią, iš karto tampi teroristu.

Taigi jis buvo normalus vyras, mokykloje labai gerai mokėsi, norėjo studijuoti universitete, bet buvo suimtas. Jis nepadarė nieko, išskyrus tai, kad kovojo prieš okupaciją. Jeigu šioje šalyje esi politiškai aktyvus, net ir dabar, kiekvieną dieną esi policijos akiratyje. Policija tave ne tik stebi, bet apsunkina tavo gyvenimą, tad negali būti aktyvus.

„Šokančiuose arabuose“ sukurtas personažas ne viską pasiekė, bet jis vylėsi, kad šis konfliktas baigsis, jis nepasidavė ir rado kitą kelią, kaip išsigelbėti ir tęsti kovą. Visa tai jis matė savo sūnuje – todėl norėjo, kad jis baigtų geriausią mokyklą ir būtų tuo, kuo negalėjo būti  jis. Vyras labai didžiavosi, kad sūnus buvo priimtas į universitetą, ir dažnai jam sakydavo: „Noriu, kad būtum geresnis už juos.“ Mokslo, išsilavinimo siekis yra mūsų ginklas norint išgelbėti save ir kitus palestiniečius. Tai svarbiausia.

– Ką sako filmo pavadinimas „Šokantys arabai“?

– Žmonės jau klausė apie šio filmo pavadinimą, nes nematę filmo galvojo, kad „Šokantys arabai“ – arabai puolime, kaip „įprasta“, arabai, bombarduojantys priešus. Bet iš tiesų pavadinimas atėjo iš romano, pagal kurį sukurtas šis filmas. Tie arabai „šoka“ norėdami išsigelbėti. Tai būtent išsigelbėjimo šokis.

– Ar yra vaidmuo, kurio kine nenorėtumėte atlikti?

– Yra keletas filmų, kuriuose nesutikau vaidinti teroristo. Turiu didelį užsispyrimą to niekada nedaryti. Tai darau būtent dėl situacijos mano šalyje – palestiniečiai nėra teroristai, jie kovoja dėl laisvės.

FILMAS: Ištrauka iš filmo „Šokantys arabai“. Aktorius Ali Suliman vaidina berniuko, kuris žydų mokykloje buvo vienintelis arabas, tėtį.