Knygų autorės susitiko su joniškiečiais

Ire­nos Bui­vy­dai­tės kny­gos – itin mėgs­ta­mos bib­lio­te­kos skai­ty­to­jų, ypač mo­te­rų. Pir­ma­sis au­to­rės ro­ma­nas ,,Šim­tas bal­tų mer­se­de­sų“ pa­si­ro­dė 1995 me­tais ir iš kar­to su­lau­kė po­pu­lia­ru­mo. Vė­liau iš­leis­tos kny­gos „Tik­ros ir ne­tik­ros se­se­rys“, „Ki­ta­pus veid­ro­džio“, „Ne­baig­ta kal­nų sak­mė“, „Ro­žių dva­ras“ ir kt. taip pat no­riai skai­to­mos. Su­si­ti­ki­mo me­tu au­to­rė juo­ka­vo, kad dau­ge­lis ban­do ro­ma­nų he­ro­jes ta­pa­tin­ti su au­to­re, ieš­ko jos gy­ve­ni­mo at­spin­džių, ta­čiau Ire­na Bui­vy­dai­tė pa­ti­ki­no, kad tarp jos he­ro­jų ir au­to­rės pa­na­šu­mų nė­ra. Ži­no­ma, jai pa­tin­ka stip­rios, va­lin­gos, ge­ban­čios at­si­ties­ti po gy­ve­ni­mo iš­ban­dy­mų mo­te­rys, to­kios pa­pras­tai yra jos ro­ma­nų pa­grin­di­nės he­ro­jės. Ire­na Bui­vy­dai­tė – ne tik ra­šy­to­ja, bet ir ver­tė­ja. Ji yra iš­ver­tu­si to­kių žy­mių au­to­rių kaip Jo­di Pi­coult, Bar­ba­ros Car­land, Ma­rio Pu­zo, Sand­ros Brown, Da­niel­le Steel ir kt. kny­gų.

Jo­li­ta Her­lyn – šiuo me­tu Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­ti pro­zi­nin­kė, pa­ra­šiu­si ne vie­ną ro­ma­ną. Pa­čios au­to­rės gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja ne ma­žiau įdo­mi ne­gu jos he­ro­jų. Bu­vu­si fi­lo­so­fi­jos dės­ty­to­ja, žur­na­lis­tė, te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ja ro­ma­nus ėmė ra­šy­ti jau bran­džia­me am­žiu­je. Per­si­kė­lus į Vo­kie­ti­ją Jo­li­tos Her­lyn gy­ve­ni­mas kar­di­na­liai pa­kei­tė. Pa­sak au­to­rės, Ham­bur­ge ji jau­čia­si tar­si sa­lo­je, ku­ri bai­gia­si ties kie­mo var­tais. Vo­kie­čiai sun­kiai įsi­lei­džia sve­ti­mus žmo­nes į sa­vo gy­ve­ni­mą, tad jai trū­ko bend­ra­vi­mo, veik­los. Kny­gų ra­šy­mas at­vė­rė tuos kie­mo var­tus. Su kny­go­mis at­si­ra­do nau­jų pa­žįs­ta­mų.

Nors šiuo me­tu au­to­rė su šei­ma gy­ve­na Ham­bur­ge, ta­čiau daž­nai lan­ko­si Lie­tu­vo­je, kny­gas ra­šo lie­tu­vių kal­ba. Jo­li­tos Her­lyn ro­ma­nų he­ro­jės – stip­rios mo­te­rys, ieš­kan­čios sa­vo ke­lio, my­lin­čios, abe­jo­jan­čios, klys­tan­čios, bet ne­pa­lūž­tan­čios. Po­pu­lia­riau­si J. Her­lyn ro­ma­nai – „Trys ma­no vie­nin­te­liai“, „Ma­no vy­rai ir jų žmo­nos“, „Svai­gu­lys“, „An­ge­lai ne­ver­kia“, „Vei­du į sau­lę“ ir kt. Pag­rin­di­nės ro­ma­nų te­mos – mei­lė ir emig­ra­ci­ja, gal­būt tai tu­ri įta­kos ir jų po­pu­lia­ru­mui.

Gi­na Vi­liū­nė – is­to­ri­nių kny­gų au­to­rė. Pa­sak pa­čios ra­šy­to­jos, is­to­ri­ja yra jos aist­ra. Prieš pra­dė­da­ma ra­šy­ti kny­gą, ji do­mi­si tam tik­ra epo­cha, as­me­ny­bė­mis, žmo­nių gy­ve­ni­mo bū­du, pa­sau­lė­žiū­ra, per­skai­to dau­gy­bę is­to­ri­nių šal­ti­nių, kad ga­lė­tų au­ten­tiš­kai pa­vaiz­duo­ti pa­si­rink­tą laik­me­tį ir jo žmo­nes.

Pa­sak ra­šy­to­jos G. Vi­liū­nės, is­to­ri­niai ro­ma­nai – tai ga­li­my­bė ke­liau­ti lai­ku ir pa­ma­ty­ti tas pa­čias, pa­žįs­ta­mas vie­tas ki­to­je epo­cho­je, su­tik­ti va­do­vė­liuo­se ap­ra­šy­tas as­me­ny­bes, pa­si­gi­lin­ti, ko­dėl at­si­ti­ko vie­ni ar ki­ti įvy­kiai. Po­pu­lia­riau­si jos ro­ma­nai – „Ka­rū­na be ka­ra­liaus“, „Vil­niaus Ma­do­na“ , „Mag­da­lė, smuk­lės mer­ga“, ,,Im­pe­ra­to­riaus mei­lu­žė“. Pas­ta­ro­jo­je at­skleis­ta So­fi­jos Ty­zen­hau­zai­tės gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja, ku­ri au­to­rę pa­čią la­bai suint­ri­ga­vo. XVIII – XIX am­žių san­dū­ro­je gy­ve­nu­si So­fi­ja bu­vo ak­ty­vi, drą­si, ko­mu­ni­ka­bi­li, ži­nių trokš­tan­ti, ap­si­skai­čiu­si ir iš­si­la­vi­nu­si mo­te­ris, bend­ra­vu­si su Alek­sand­ru Diu­ma, su­si­ra­ši­nė­ju­si su Alf­re­du de Mu­sė. Ro­ma­no au­to­rei no­rė­jo­si dau­giau su­ži­no­ti apie šios mo­ters gy­ve­ni­mą ir pa­pa­sa­ko­ti jos is­to­ri­ją skai­ty­to­jams.

Su­si­ti­ki­mo me­tu sa­vo ko­le­ges ir bi­čiu­les kal­bi­no ra­šy­to­ja Jo­li­ta Her­lyn. Po­kal­bio me­tu vieš­nios pa­sa­ko­jo apie sa­vo ro­ma­nų su­kū­ri­mo is­to­ri­jas, he­ro­jų pa­veiks­lus, kū­ry­bos pro­ce­so ypa­tu­mus. Taip pat pa­si­da­li­jo sa­vo min­ti­mis apie tai, kaip ar­ti­mie­ji, šei­mos na­riai ver­ti­na jų kū­ry­bą.