Kraštietę mena paroda

Dau­giau­sia ty­ri­nė­jo Vaiž­gan­to kū­ry­bą

Pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­mi A. Kardišauskietės–Vaitiekūnienės ap­do­va­no­ji­mai, iš­leis­tos kny­gos, nuo­trau­kos, pri­sta­tan­čios jos šei­mą ir veik­lą, laiš­kai, ki­ti as­me­ni­niai daik­tai.

A. Kardišauskaitė–Vaitiekūnienė 1929 me­tais gi­mė Niū­rai­čių kai­me. 1949 me­tais ji su pa­gy­ri­mu bai­gė Klai­pė­dos mo­ky­to­jų ins­ti­tu­tą, o 1951 me­tais – Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą (da­bar – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Švie­ti­mo aka­de­mi­ja). Ja­me nuo 1952 iki 2002 me­tų ji dės­tė lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą, bu­vo il­ga­me­tė Lie­tu­vos kal­bos ir li­te­ra­tū­ros ka­ted­ros ve­dė­ja.

Pro­fe­so­rė dau­giau­sia ty­ri­nė­jo Juo­zo Tumo–Vaižganto kū­ry­bą, yra pa­skel­bu­si stu­di­ją „Vaiž­gan­to apy­sa­ka „Dė­dės ir dė­die­nės“, mo­nog­ra­fi­ją „Vaiž­gan­tas“, dar­bų apie Gab­rie­lės Petkevičaitės–Bitės, Jo­no Bi­liū­no, Vin­co Ku­dir­kos, Ig­no Šei­niaus ir ki­tų ra­šy­to­jų kū­ry­bą, pa­ren­gu­si V.Ku­dir­kos „Raš­tus“, I.Šei­niaus „Rink­ti­nius raš­tus“, kny­gą mo­kyk­lai „Vaiž­gan­tas. Gy­ve­ni­mas ir kū­ry­ba“, mo­ky­mo prie­mo­nę 10 kla­sei „Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ra. Tau­ti­nio są­jū­džio me­tai“.

A. Kardišauskaitės–Vaitiekūnienės kny­gos apie Vaiž­gan­tą at­si­ra­di­mas bu­vo komp­li­kuo­tas, tuo­me­ti­nis Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos va­do­vas An­ta­nas Snieč­kus lai­kė­si nei­gia­mo po­žiū­rio šio ra­šy­to­jo at­žvil­giu. Pro­fe­so­rius, ha­bi­li­tuo­tų moks­lų dak­ta­ras Kęs­tu­tis Nas­top­ka ci­tuo­ja jo žo­džius: „Mes ver­ti­na­me Vaiž­gan­tą kaip ra­šy­to­ją, pa­li­ku­sį įspū­din­gų lie­tu­viš­ko gy­ve­ni­mo vaiz­dų. Ta­čiau mes ne­ga­li­me už­mirš­ti, jog, kaip po­li­ti­nis vei­kė­jas, jis bu­vo reak­cio­nie­rius.“

Bu­vo ak­ty­vi Są­jū­džio me­tais

Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai A. Kardišauskaitė–Vaitiekūnienė 1995 me­tais bu­vo ap­do­va­no­ta Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no 4-ojo laips­nio or­di­nu.

Stu­di­ja­vu­sie­ji Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te ir klau­sę­si pro­fe­so­rės A. Kardišauskaitės– Vai­tie­kū­nie­nės pa­skai­tų, pri­si­me­na ją kaip pui­kią ora­to­rę, įdo­mią ir da­ly­kiš­ką dės­ty­to­ją, ge­bė­ju­sią la­bai įtai­giai at­skleis­ti ra­šy­to­jų as­me­ny­bės ža­ve­sį, įves­ti į jų kū­ry­bos pa­sau­lį.

Pra­si­dė­jus At­gi­mi­mui pro­fe­so­rė įsi­jun­gė į Są­jū­džio veik­lą, va­ži­nė­jo į Vin­co Ku­dir­kos, Vaiž­gan­to, knyg­ne­šių mi­nė­ji­mus, kur kal­bė­jo apie jų nuo­pel­nus Lie­tu­vos li­te­ra­tū­rai, ak­tua­li­no jų kū­ry­bą ir ap­skri­tai kul­tū­ros žmo­nių veik­lą. Ji lai­kė­si nuo­mo­nės, jog bū­ti­na kuo sku­biau reng­ti ir leis­ti so­viet­me­čiu ne­skelb­tus ra­šy­to­jų kū­ri­nius, nes pir­miau­sia bū­ti­na su­pa­žin­din­ti žmo­nes su au­ten­tiš­kais teks­tais, o ta­da ga­li­ma už­siim­ti ir li­te­ra­tū­ro­lo­gi­ja.