Mariaus Katiliškio vardo mokinių rašinių konkurso nugalėtojai

Jo­niš­kio ,,Auš­ros“ gim­na­zi­jos II g kla­sė

Imp­re­si­ja

Spy­no­je trakš­te­lė­jo už­rak­tas ir nu­li­pu­si pil­kais šal­tais laip­tais įsi­me­čiau rak­tą į kup­ri­nę. Pa­va­sa­rio lie­taus ba­lo­mis iš­mar­gin­tu ke­liu pa­trau­kiau mo­kyk­los link.

Skais­tūs sau­lės spin­du­liai žai­dė dar pli­ko­se me­džių ša­ko­se, jų at­švai­tai gau­dė vie­nas ki­tą ba­lų veid­ro­džiuo­se. Ši­lu­ma mai­ti­no žie­mos iš­var­gin­tą že­mę. Va­liū­kiš­kas pa­va­sa­rio vė­jas ke­de­no pa­lai­dus plau­kus. Net­ru­kus si­dab­ri­niai ka­ro­liu­kai pra­dė­jo kris­ti iš minkš­tų dan­gaus pa­ta­lų – gry­bų lie­tus. Kriš­to­li­niai la­šai švel­niai ir neį­ky­riai bu­di­no dar mie­gan­čią žo­lę, glos­tė pli­kas ber­žų ša­kas, žai­dė su iš­dy­ku­siais sau­lės spin­du­liais.

Že­mė, mie­go­ju­si po žie­mos snie­gu, kau­pu­si jė­gas ir sy­vus dar vie­nam at­gi­mi­mui, pur­tė­si žie­mos snau­du­lį, bu­di­no­si, rą­žė­si lyg tin­gus ir nuo nie­ko ne­prik­lau­so­mas ka­ti­nas. Nie­kam ne­pa­val­di – tik am­ži­nam gam­tos cik­lui, tik nuo­la­ti­niam pa­si­kar­to­ji­mui, tik sau­lės ju­dė­ji­mui.

Ėjau bun­dan­čia že­me, ėjau sau­lės nu­švies­tu ke­liu. Ėjau kaip ir dau­ge­lis ki­tų ei­nan­čių – įvai­rio­mis kryp­ti­mis, ve­di­ni įvai­riau­sių tiks­lų, troš­ki­mų ir lū­kes­čių. Ži­no­jau, ma­nęs lau­kia dai­lės pa­mo­kos. Ma­nęs lau­kia gels­vas po­pie­rius, ak­ri­lo da­žų tū­be­lės, tep­tu­kai. Bal­tas po­pie­rius virs pie­ši­niu, virs pa­veiks­lu, kaip pa­veiks­lu virs­ta to­kia il­gai lauk­ta pa­va­sa­rio die­na.

Kiek ap­niu­ku­sį dan­gaus skliau­tą ap­juo­sė ryš­ki vai­vo­rykš­tė. Pa­kė­lu­si gal­vą gi­liai įkvė­piau. Ma­no plau­čiai pri­si­pil­dė sod­raus lie­taus ir žo­ly­nų kva­po. Tą kva­pą ga­li pa­jus­ti tik anks­ty­vą pa­va­sa­rį. Vė­liau gam­ta su­ve­šės, su­ža­liuos, pra­žys, kva­pai, gar­sai ir spal­vos vie­nas per ki­tą su­si­lies į vie­ną – gy­vą, kin­tan­tį, pul­suo­jan­tį gy­vy­be – pa­veiks­lą. O aš ban­dy­siu jį iš­sau­go­ti po­pie­riu­je: lie­siu, mai­šy­siu, kei­siu spal­vas. Ta­py­siu pa­sau­lį. Gau­dy­siu pa­va­sa­rio nuo­tai­ką. Kur­siu sa­vo pa­sau­lį, ku­ris taps pa­va­sa­rio at­vaiz­du, su­stab­dy­ta aki­mir­ka, nuo­tai­kos įra­šu. Ir vi­sa­da kve­pės sod­riu lie­taus ir žo­ly­nų kva­pu.

Ža­ga­rės gim­na­zi­jos IV g kla­sės mo­ki­nys

Prie­šis­to­rė

Af­ri­ko­je pa­bu­vo­jęs, įde­gęs lyg mo­lin­ga dir­va, nu­spren­džiau skris­ti į Šiau­rę, nors ir ten­ka nu­ke­liau­ti įvei­kia­mus, ne ma­te­ma­ti­nius, bet vis tiek ke­tur­ženk­lius at­stu­mus bei pra­si­lenk­ti su Že­mės pū­li­niais – Kar­pa­tais.

1914 me­tų rug­sė­jo 14

Po pir­mo sa­ki­nio praė­jo jau ke­le­tas mė­ne­sių, šian­dien aš sėk­min­gai nu­si­lei­dau Gruz­džiuo­se, bet ma­no ke­lio­nė ne­si­bai­gia čia ir, be to, man vis­kas ge­rai!

Ka­len­do­rių ne­ty­čia su­de­gi­nau

Oi, kaip tin­gi­si ra­šy­ti... For­mu­luo­ja­si min­tys šį­kart jau po ke­le­rių me­tų. Kas nu­ti­ko! Ma­no pra­var­di­nia­me kai­me­ly­je su­tin­ku Si­zi­fą, o tas:

– Ma­riu­kai, no­ri pa­dėt?

– Ži­no­ma, ko­dėl tu­rė­čiau ne­pa­dė­ti?

1944 me­tai

Oi, oi, Si­zi­fas ne­da­vė lai­ko ra­šy­ti, bet štai aš ir vėl čia, o gal ir ne­be­bus ma­nęs čia grei­tai... Tas ne­nau­dė­lis Pa­sau­li­nis Ant­ra­sis kvie­čia ma­ne į sve­čius.

Vi­sur ieš­kau, bet ne­ran­du ka­len­do­riaus. Kur nu­ki­šot?

Ačiū Die­vui, neuž­lai­kė jis ma­nęs pas sa­ve, o aš taip bam ir su­gal­vo­jau į vo­kie­čius nu­va­ryt, po 2 val. trau­ki­nys. Iki ry­to­jaus!

1949 me­tai

Nu il­go­ka die­ne­lė bu­vo, bet jūs su­pran­tat. Ar ne? Na, su­pran­tat? Ži­no­te, kaip bū­na? Bū­na, bū­na... Na, su­pran­tat? Ne­sup­ran­tat?! Tai nie­ko, aš, pa­vyz­džiui, ne iš­kart tuos ame­ri­ko­nus su­pra­tau, su­pra­sit ir jūs. Nu bent ši­tą su­pra­tot? Kaip tai ne­sup­ra­tot? Sup­ra­tot, su­pra­tot, ne­me­luo­kit. Ne­me­luo­jat? Tai ko šyp­so­tės?

1980 me­tų gruo­džio 17 die­na

Atė­jo ma­no lai­kas. Lai­kas man pa­sa­kė, kad tu­riu įveik­ti vėl tuos ne­ma­te­ma­ti­nius ke­tur­ženk­lius skai­čius, su tais pa­čiais Že­mės pū­li­niais pra­si­lenk­ti, tik šį­kart ma­no tiks­las ne Af­ri­ka, o... Na, su­pra­tot? Ar ir vėl ne­sup­ra­tot?

Ma­to Slan­čiaus­ko gim­na­zi­jos, 8b kla­sės mo­ki­nys

Vis­kas pra­si­dė­jo ket­vir­tai­siais ma­no gy­ve­ni­mo me­tais. Tą die­ną aš žais­da­mas smė­lio dė­žė­je pa­so­di­nau du mė­ly­no­sios gė­lės žie­de­lius į smė­lį ir stai­ga kaž­kas su­du­žo. Gar­sas skli­do iš gat­vės. Nuė­jau pa­žiū­rė­ti. O ten bu­vo įvy­ku­si ava­ri­ja! Aš iš­si­gan­dęs pa­rė­jau na­mo, bet tė­vams nie­ko ne­sa­kiau. Ne­pa­mir­šau taip pat pa­siim­ti ste­buk­lin­gų­jų žie­de­lių, ku­rie vis­ką su­kė­lė. Nors aš dar tuo­met ne­ži­no­jau.

Po me­tų, kai man jau bu­vo pen­ke­ri me­tai, tu­rė­jau ei­ti į dar­že­lį. Nors bu­vo va­sa­ra, vis tiek bu­vo ga­li­ma ei­ti į dar­že­lį. Už­tat ma­no ma­ma kaž­kur sku­biai tu­rė­jo iš­va­žiuo­ti, tai la­bai grei­tai tu­rė­jo­me nuei­ti į dar­že­lį. Taip pat bu­vau su sa­vi­mi pa­siė­męs praei­tais me­tais ras­tus mė­ly­nuo­sius žie­de­lius, ku­rie, kad ir kaip keis­ta be­bū­tų, dar ne­bu­vo su­džiū­vę ir dar­že­lio kie­me aš vėl pa­so­di­nau žie­de­lius į ki­tą smė­lio dė­žę. Tik stai­ga pa­si­gir­do šū­viai ne­to­lie­se. Auk­lė­to­jos sku­biai vi­sus su­kvie­tė į slap­tą­jį dar­že­lio rū­sį dėl pa­vo­jaus gy­vy­bei. Vi­si suė­jo­me. Po de­šim­ties mi­nu­čių šū­viai bai­gė­si. Ši die­na bu­vo taip pat bir­že­lio dvi­de­šim­to­ji. Va­ka­re per ži­nias ro­dė tą pa­tį įvy­kį, ku­ris bu­vo prie dar­že­lio. Man jau da­rė­si bau­gu. Ki­tą die­ną pa­ban­džiau vėl pa­so­din­ti žie­de­lius, bet nie­ko neį­vy­ko.

Dar po me­tų aš pa­si­kvie­čiau sa­vo tris drau­gus pa­so­din­ti ap­krės­tuo­sius žie­de­lius į smė­lį. Pa­so­di­no­me. Ir ta­da įvy­ko la­bai bau­gi­nan­tis da­ly­kas. Apie pen­kias­de­šim­ties me­tų vy­ras iš­kri­to iš tre­čio aukš­to. Aš ir ma­no drau­gai la­bai iš­si­gan­do­me ir pa­bė­go­me iš tos vie­tos. Aš žie­de­lius su­plė­šiau ir iš­me­čiau į šiukš­li­nę. Ap­si­ra­mi­nęs gal­vo­jau, kad vis­kas baig­ta. Bet taip ne­bu­vo. Ki­tą die­ną tie ap­krės­tie­ji žie­de­liai at­si­ra­do ma­no na­muo­se vi­siš­kai svei­ki. Aš su­ne­ri­mau. Ne­gi taip bus vi­są ma­no gy­ve­ni­mą? Tie žie­de­liai tie­siog ne­mir­tin­gi. Ne­mir­tin­gie­ji žie­de­liai. Ban­dy­da­mas su­nai­kin­ti tuos žie­de­lius pa­gal­vo­jau, kad jei­gu aš jų ne­so­din­siu, tai nie­ko ir ne­bus. Bet,de­ja, bir­že­lio dvi­de­šim­tą­ją jų ne­be­ra­dau ant sta­lo. Gal­vo­jau, kad jau vis­kas baig­ta, bet pa­si­gir­do spro­gi­mas. Tas spro­gi­mas ap­kur­ti­no ma­no au­sis. Ne­ži­no­jau, iš kur tas spro­gi­mas skli­do, bet ir ne­no­rė­jau ži­no­ti. Te­no­rė­jau ži­no­ti, kaip tai įvy­ko. Išė­jau į kie­mą - o ten žie­de­liai pa­so­din­ti. Aš juos paė­męs va­ka­re su­de­gi­nau įme­tęs į kros­nį.

Lai­mei, vis­kas bai­gė­si. Dau­giau iki šian­dien nie­ko neį­vy­ko. Tai bu­vo pa­ts bai­siau­sias ma­no gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis.

Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos 8b kla­sės mo­ki­nė

Du tūks­tan­čiai aš­tun­tai­siais me­tais kie­me pa­so­di­no­me sep­ty­nias obe­lai­tes. Ta­da man ėjo tre­ti me­tai. So­di­no­me tris sal­džią­sias obe­lis, dvi aly­vi­nes ir dvi ro­jaus obe­lai­tes. Šiais me­tais su­lau­kė­me daug gra­žių, ska­niu ir di­de­lių obuo­lių.

O ko­kio ska­nu­mo bu­vo obuo­lių py­ra­gas! O aly­vi­nės obels džio­vin­ti obuo­liai man pri­mi­nė tuos du tūks­tan­čiai aš­tun­tuo­sius me­tus. Kaip mes so­di­no­me tuos me­džius. Kaip ma­ma mo­kė ap­skai­čiuo­ti tar­pus tarp me­džių. Kaip tė­tis mo­kė kas­ti duo­bes me­džiams. Pri­si­mi­niau, kaip aš sten­giau­si vis­ką pa­da­ry­ti tei­sin­gai ir ko­kios bu­vo iš­pur­vin­tos ma­no kel­nės. Pri­si­mi­niau ir tė­ve­lių šyp­se­ną, juo­ką,kai ste­bė­jo ma­ne. Šian­dien, du tūks­tan­čiai aš­tuo­nio­lik­tais me­tais, me­džiams suė­jo de­šimt me­tų. Aš ti­kiu, kad šie me­džiai su­lauks sa­vo pen­kio­lik­to­jo, dvi­de­šim­to­jo, o gal ir tris­de­šim­to­jo ru­dens!

Skaist­gi­rio gim­na­zi­jos I g kla­sė

Pa­ga­liau...atė­jo ma­no mėgs­ta­miau­sias me­tų lai­kas – ru­duo. Me­džiai jau nu­si­da­žė įvai­rio­mis spal­vo­mis, puęia žvar­bo­kas vė­je­lis, ly­ja gry­bų lie­tus.

Vie­nas ma­no šeš­ta­die­nio ry­tas bu­vo ki­toks... Vos sau­lė pra­dė­jo kil­ti ry­tuo­se, pa­bu­dau ir aš. tas ry­tas bu­vo gied­ras ir be ga­lo gra­žus. Išė­jau pa­si­vaikš­čio­ti į miš­ką, esan­tį ne­to­li ma­no na­mų. Gro­žė­jau­si miš­ko vaiz­du. Pa­lies­ti šal­nų me­džiai, krū­mai ir žo­lė trau­kė ma­no akis. Švie­tė skais­ti sau­lė. Lang­vas, vė­sus vė­je­lis drai­kė ma­no plau­kus. Gir­dė­jau, kaip paukš­te­liai sa­vo gies­mes gie­da. Jų gies­mė – tai neap­sa­ko­mo gro­žio mu­zi­ka. Beei­nant miš­ku, pa­mir­šau vi­sas sa­vo bė­das. Gam­tos ty­lo­je bu­vau pa­ti su sa­vi­mi.

Tas ry­to vaiz­das man nuo­lat švys­te­li prieš akis, jo ne­pa­mir­šiu dar il­gai. Ru­dens ry­to gro­žis ma­lo­nus sie­lai. Jums at­ro­do įpras­tas ru­dens ry­tas, bet man jis bu­vo ypa­tin­gas... Ne­ga­liu įvar­dy­ti kuo, bet tas ry­tas bu­vo tie­siog nuo­sta­bus...

Ma­to Slan­čiaus­ko pro­gim­na­zi­jos 8b kla­sės mo­ki­nė

Aš bi­jau žmo­nių,
Dėl to už­si­de­du ne­tik­rą šyp­se­ną ir kau­kę.
Bi­jau, ką gal­vos apie įvai­ru­mą min­čių.
Aš bi­jau žmo­nių.
Ne­tu­rė­čiau bi­jo­ti jų me­lų ir pa­šai­pų.
Bi­jau jų juo­dų juo­kų
Dėl to su mu­zi­ka aš pa­sle­piu tą bai­mę.
Aš bi­jau žmo­nių,
Dėl to už­si­de­du ne­tik­rą šyp­se­ną ir kau­kę.