Tik pirmyn, tik sykiu!

R. Va­si­liaus­ko nuo­trau­kos
Ant po­diu­mo – vi­sa gra­ži kū­rė­jos Da­lios Pet­rai­tie­nės (vi­du­ry­je tau­ti­niu kos­tiu­mu, su gė­lė­mis) šei­ma
Reng­da­ma pa­sta­rą­jį ju­bi­lie­ji­nį pri­sta­ty­mą „Nuo ry­to auš­ros link va­ka­ro ža­ros“ au­to­rė su­dė­jo vi­są šir­dį ir mei­lę šei­mai, ar­ti­mie­siems, bi­čiu­liams. Sim­bo­liš­kas pa­va­di­ni­mas by­lo­ja ir gam­tos dės­nin­gu­mą, ir žmo­gaus gy­ve­ni­mo ra­tą, ir kū­ry­bos plėt­rą. Anot Da­lios, šei­ma, vai­kai – tai ry­to auš­ra, mū­sų atei­tis ir vil­tis.

Penk­ta­die­nio va­ka­rą Bal­to­jo­je si­na­go­go­je pri­sta­ty­ta nau­jau­sia Da­lios Pet­rai­tie­nės kū­ri­nių ko­lek­ci­ja. Ko­men­tuo­ja pa­ti au­to­rė. „Ši­čia ma­no na­mai“ pra­de­da Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­ro folk­lo­ro an­samb­lis „Ku­pars“ (va­do­vė Ri­ta Kip­šai­tė-Bal­čiū­nie­nė), ku­ria­me dai­nuo­ja ir Da­lia su Ri­man­tu Pet­rai­čiai. Pir­mie­ji ant po­diu­mo pa­si­ro­do aukš­tai­tiš­kais tau­ti­niais rū­bais pa­si­puo­šę vai­kai, ly­di­mi sū­naus Gin­ta­ro ir mar­čios Ag­nės. Ma­to­me pra­džių pra­džią – vin­ta­ži­nį eta­pą, prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų ner­tą pilkš­vą su­kne­lę, ne­šio­tą pir­mai­siais pe­da­go­gi­nio dar­bo me­tais. Pri­vel­tos de­ta­lės rū­bą at­nau­ji­no, pa­gy­vi­no. Ant po­diu­mo pa­si­ro­dan­čios As­ta Ži­lins­kie­nė, Li­na Gin­ku­vie­nė, Aud­ro­nė Rai­nie­nė, Re­gi­na Pet­rai­tie­nė, Kot­ry­na Vei­ka­lai­tė, Auš­ra Ma­tu­ze­vi­čie­nė tar­si se­ną is­to­ri­ją po­ri­na. Vė­siam va­sa­ros va­ka­rui tin­kan­ti ža­lia ner­ta su­kne­lė su pri­vel­to­mis ran­ko­vė­mis, puoš­nia sa­ge ir pri­de­rin­ta ran­ki­ne. Kas pa­sa­ky­tų, kad jai tik...37 me­tu­kai? Megz­tą šil­tą mo­che­ri­nę su­kne­lę puo­šia vel­tas ša­lis-gė­lė. Bal­tą bak­la­ža­no ner­tą su­kne­lę pa­gy­vi­na nau­ja ran­ki­nė. Bu­vo, tik­rai bu­vo sun­kūs blo­ka­dos me­tai (1990 – 1991). Pa­si­se­kė gau­ti ke­lių spal­vų vie­no­do au­di­nio. Pa­si­siu­vo vio­le­ti­nę su­kne­lę, tiur­kio spal­vos kos­tiu­mė­lį. Ma­mą pa­puo­šė bor­do kos­tiu­mė­liu. Vir­ge­ni­ja Tan­kū­nie­nė pa­siu­vi­nė­jo. Gra­žu, puoš­nu. Kaip sa­ko­ma, nors į baž­ny­čios ga­lą ženk.

Pa­sa­kiš­kai gra­žūs pal­tai, tin­kan­tys žie­mai ir ru­de­niui-pa­va­sa­riui. Vien­pu­siai ir dvi­pu­siai. Ap­gaub­ti šil­tais pu­riais ša­liais, žy­din­tys ra­mu­nė­mis ir aguo­no­mis, kve­pian­tys žo­ly­nais, pa­mar­gin­ti grakš­čio­mis vin­giuo­to­mis li­ni­jo­mis, ruo­že­liais, geo­met­ri­niais ir au­ga­li­niais mo­ty­vais. Au­to­rė su­bti­liai jau­čia spal­vų der­mę, vel­ti­nio fak­tū­rą. Pris­ta­ty­mą pa­pil­dė ir še­ši ap­reng­ti ma­ne­ke­nai. Įdo­mų bal­tą ažū­ri­nį an­samb­liu­ką – pa­lai­di­nu­kę, si­jo­ną ir ran­ki­nę – su oran­ži­niais įna­rais su­kū­rė de­rin­da­ma mez­gi­mą ir nė­ri­mą. Ant pilkš­vo li­no su­kne­lės už­vilk­ta be­ran­ko­vė pa­lai­di­nu­kė, megz­ta ažū­ri­niais rom­bais, pail­gin­ta vel­tais sa­ma­nų spal­vos žo­ly­nais. Vel­ta be­ran­ko­vė su­kne­lė, ap­siaus­ta vel­ti­niu įrė­min­ta šil­ko skrais­te. Ele­gan­tiš­ka vel­ta žals­va su­kne­lė, ap­kri­tu­si balkš­vais la­pais. Puoš­nus ner­tas pil­kai bal­tas li­no kos­tiu­mė­lis su pri­de­rin­ta ran­ki­ne. Ant au­ga­li­niais mo­ty­vais vel­tos mels­vai žals­vos su­kne­lės už­vilk­tas švie­ses­nių pus­to­nių ažū­ri­nis švar­ke­lis lyg žais­min­ga jū­ros pu­ta…

Kai pa­si­ro­dė iš Vil­niaus at­va­žia­vu­si duk­te­rė­čia Auš­ra Šid­laus­kie­nė, Jū­ra­tė Ma­li­naus­kai­tė, Re­gi­na Klei­naus­kie­nė, Sta­sė Ta­mu­lio­nė, Ju­ze­fa Šu­kie­nė, Egi­di­ja Dau­no­rie­nė, Vir­gi­ni­ja Ki­ril­kie­nė, Bi­ru­tė Spir­gie­nė, Ri­ta Sa­mie­nė, jau mi­nė­tos Kot­ry­na Vei­ka­lai­tė ir Li­na Gin­ku­vie­nė, po­diu­mas nu­švi­to nau­jo­mis spal­vo­mis. Juo­da ret­ro su­kne­lė pui­kiai de­ra su skry­bė­lai­te ir ran­ki­ne. Tam­siai pil­ką su­kne­lę pa­gy­vi­na oran­ži­niai to­nai, juo­dą puo­šia švie­siai- tam­siai rus­vų raš­tų juos­ta, prie švie­sios elekt­ri­nės spal­vos dra­bu­žio kū­ry­bin­gai pri­de­rin­ti ak­se­sua­rai.

***

Perf­ra­zuo­siu vai­kiš­ką dai­ne­lę: „Ar iš ba­los tas...“ darbš­tu­mas, kruopš­tu­mas, neiš­sen­kan­ti kū­ry­bos vers­mė? Ma­nau, kad to­kią da­lu­žę lė­mė ge­ro­ji na­mų dva­sia, kai, dūz­giant Jo­no Kuk­tos siu­va­ma­jai, ma­žo­sios Da­ly­tės ran­ke­lės jau pra­ti­no­si prie ada­tos, iš li­ku­sių at­rai­žė­lių, skiau­te­lių ap­ren­gi­nė­jo sa­vo lė­lių šei­my­nė­lę. Pas­kui at­si­ra­do vą­še­lis, vir­ba­lai. Stu­di­jų me­tais bal­tas megz­ti­nis pra­žy­do mė­ly­nais ru­gia­gė­lių raš­tais. Smal­su­mas trau­kė ir trau­kė,– kar­pi­niai, ba­ti­ka, ta­py­ba ant šil­ko, pi­ni­kai („mak­ra­mė“).

Kau­nas yra Kau­nas. Jau­na Kau­no sep­tin­to­sios vi­du­ri­nės mo­kyk­los geog­ra­fė pa­ju­to, kad rug­sė­jo pir­mo­sios, Mo­ky­to­jų die­nos, Nau­jų­jų me­tų šven­tėms rei­kia vis nau­jos ap­ran­gos. No­rė­jo reng­tis sa­vaip, ori­gi­na­liai, tad pri­siė­jo čiup­ti siū­lus ir kur­ti.

Jo­niš­ky­je vil­nos vė­li­mo už­kra­tą pa­si­ga­vo iš tau­to­dai­li­nin­kių Bi­ru­tės Dar­gy­tės-Ky­bar­tie­nės ir Vir­ge­ni­jos Tan­kū­nie­nės. Pir­mą­ją skrais­tę prieš sū­naus ves­tu­ves nu­si­vė­lė sau. Įdo­mes­ni dar­bai pa­si­ro­dė tau­to­dai­lės pa­ro­do­se Jo­niš­ky­je, Šiau­liuo­se, Kur­šė­nuo­se, Vil­niu­je, Tel­šiuo­se, Ko­ni­ne (Len­ki­ja). Priim­ta į Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gą. Gau­si Da­lios Pet­rai­tie­nės kū­ry­bos ko­lek­ci­ja pri­sta­ty­ta pa­ro­do­je „Vel­ti iš­mis­lai“, ku­rią su­ren­gė kar­tu su Bi­ru­te ir Vir­ge­ni­ja. Po po­ros me­tų nau­ja ko­lek­ci­ja „Pa­va­sa­rio dvelks­mas“ Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je. Kū­ry­ba tar­si ka­ru­se­lė,– ra­tas įsi­su­ka. Jo­niš­kio kul­tū­ros cent­re pri­sta­to­mi „Me­tų lai­kai“. Ori­gi­na­lių dra­bu­žių lau­kė ir ti­kė­jo­si duk­ros Ne­rin­ga ir Mil­da, mar­ti Ag­nė, drau­gės. Pra­si­dė­jo nau­jas kū­ry­bos eta­pas – vė­li­mo bu­mas.

Jos kur­tus ak­se­sua­rus, rū­bus – ša­lius, ke­pu­rai­tes, skrais­tes, su­kne­les, kos­tiu­mė­lius, pal­tus – de­monst­ruo­ja ar­ti­mie­ji, drau­gės. Pris­ta­ty­me da­ly­va­vu­sios LTS Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kė Lai­ma Kel­me­lie­nė, me­no­ty­ri­nin­kė Mi­cha­li­na Ado­ma­vi­čie­nė ste­bė­jo­si au­to­rės darbš­tu­mu, ne­ti­kė­tais su­ma­ny­mais, lais­vu kū­ry­bi­niu po­lė­kiu.

***

Tar­si vi­so gy­ve­ni­mo, vi­sos kū­ry­bos mo­to – dai­na „Tik pir­myn, tik sy­kiu,/ At­siy­rus nuo kran­to duo­bė­to./ Mums pa­vyks, aš ti­kiu,/ Nors li­ki­mas vis mė­to ir mė­to.“ Kai pa­vargs­ta ran­kos, kai už­plūs­ta slo­gios min­tys, „Tik pir­myn, tik sy­kiu“,– ir guo­džia, ir ska­ti­na, ir pa­de­da Ri­man­tas. Ir ji ti­ki, kad pa­vyks. Nuo ta­da, kai gu­vią uni­ver­si­te­to žy­gei­vę se­sė Sta­se­lė va­ka­ro­nė­je su­pa­žin­di­no su jau­nu me­lio­ra­ci­jos in­ži­nie­riu­mi, va­do­va­vu­siu tu­ris­tų klu­bui, sy­kiu ir sy­kiu,– tu­ris­ti­niuo­se žy­giuo­se, folk­lo­ro an­samb­ly­je, prie šei­mos ži­di­nio. Sy­kiu nu­spren­dė ir vi­są šei­my­nė­lę tau­ti­niais dra­bu­žiais ap­reng­ti. Ta min­tis pra­dė­jo kir­bė­ti, kai ne­ti­kė­tai ga­vo ke­lias se­no, na­muo­se vel­to mi­lo at­rai­žas. Kon­sul­ta­vo­si su mu­zie­ji­nin­kais, Lie­tu­vos kul­tū­ros cent­ro me­no­ty­ri­nin­ke dr. Te­re­se Jur­ku­vie­ne, pa­de­dant su­kir­pė­jui Vy­tau­tui Jur­gai­čiui, pa­gal Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­ju­je sau­go­mus Ma­to Slan­čiaus­ko brė­ži­nius Ri­man­tui pa­siu­vo juo­dą ser­mė­gą. Mo­te­riš­kos ser­mė­gos vie­nin­te­lį pa­vyz­dį ra­do Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus fon­duo­se. Vėl pra­šė­si Vio­le­tos ir Vy­tau­to Jur­gai­čių pa­gal­bos ir jau abu puo­šia­si at­kur­tais Šiau­rės Lie­tu­vos vir­šu­ti­niais rū­bais. Ge­ra pra­džia – pu­sė dar­bo. Kruo­pe­lę po kruo­pe­lės ieš­ko­jo Šiau­rės Lie­tu­vos tau­ti­nio kos­tiu­mo sa­vi­tu­mų. Lan­guo­tas si­jo­nas. Juo­da, ža­lia, rau­do­na, gel­to­na ir vio­le­ti­nė spal­va. Marš­ki­niai su sto­ve ir išil­gai ran­ko­vių aus­tu rau­do­nu raš­tu. Pri­juos­tės apa­čia be nė­ri­nių, tik su įaus­ta rau­do­no raš­to juos­ta. Mo­te­rų lie­me­nį juo­sian­ti juos­ta pri­de­rin­ta prie si­jo­no ir plo­nes­nė bei siau­res­nė ne­gu vy­rų. Ant gal­vos dvie­jų met­rų il­gio bal­tas li­no dro­bės nuo­me­tas, puoš­tas riš­ti­ne aukš­tai­tiš­kų spal­vų juos­te­le.

Ga­vu­si ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kū­ry­bi­nę sti­pen­di­ją, su­ska­to ieš­ko­ti au­di­nių. Vie­nu jos siū­tu kos­tiu­mu pri­rei­kus puo­šia­si ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės mo­te­rys. Iš at­rai­žė­lių iš­tai­kė kos­tiu­mė­lius anū­kė­liams – Gin­ta­ro An­ta­nu­kui ir Jo­nu­kui, Ne­rin­gos Eli­jui. Tau­tiš­kai puo­šia­si pa­ti, vy­ras, sū­nus, mar­ti, duk­ros. Ne­rin­ga, da­bar gy­ve­nan­ti Ko­pen­ha­go­je, Šiau­rės Lie­tu­vos tau­ti­nį kos­tiu­mą rep­re­zen­tuo­ja Da­ni­jo­je, Bel­gi­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vių bend­ruo­me­nių su­si­bū­ri­muo­se.

Tre­čią­jį Da­lios kū­ry­bos pri­sta­ty­mo eta­pą ka­rū­na­vo jos kur­ti tau­ti­niai kos­tiu­mai. Už darbš­tu­mą, tau­tiš­ku­mą, iš­ra­din­gu­mą, šei­mos dar­ną Die­vu­lis, ma­tyt, ir ap­do­va­no­jo,– ji pa­ti, duk­ra Mil­du­tė ir anū­kė­lis Eli­jas gi­mė tą pa­čią, lapk­ri­čio 24, die­ną. Gė­lė­mis, do­va­no­mis, svei­ki­ni­mais au­to­rę api­py­lė ir ren­gi­ny­je da­ly­va­vę sve­čiai, tau­to­dai­li­nin­kai, ko­le­gos, bi­čiu­liai. Ku­pa­rie­čiai, pri­ta­riant sa­lei, pa­lin­kė­jo „Il­giau­sių me­tų, il­giau­sių...“

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.