Naujausios
Archyvai išliko fragmentiškai
„Ši knyga – archyvų ir kultūros paveldo apžvalga, yra ir lokalinės istorijos dalis“, – sako Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Šiaulių „Aušros“ muziejaus kultūros projektų vadybininkas, Žiemgalos kultūros draugijos Joniškio skyriaus narys dr. E. Vasiliauskas.
Leidinyje publikuojama nuo 2015 metų Lietuvos, Latvijos, Vokietijos, Estijos archyvuose, bibliotekose, muziejuose, Alkiškių, Žeimelio bažnyčiose, Jungtinių Amerikos Valstijų organizacijose ir privačiuose rinkiniuose surinkta bei apibendrinta informacija.
Istorikas šia tema susidomėjo ieškodamas savo šaknų. Vykdamas į Upynos ir Girdiškės (Šilalės r.) bažnyčią, išgirdo Klaipėdos universiteto kolegos doc. dr. Vacio Vaivados paraginimą archyvo knygas nuskenuoti.
Kitas žingsnis buvo Pašvitinio parapijoje, vėliau – Žeimelio muziejuje.
„Pradžia buvo visiškai atsitiktinė. Vienas kolegos „spyris“ nuo pagrindinių temų nuvedė truputėlį į šoną. Mane domino bendruomenės Šiaurės Lietuvoje, jų multikultūriškumas ir religiniu, ir tautiniu, ir kultūriniu aspektu, vokiškieji, liuteroniški dvarai“, – sako istorikas.
Naujoji knyga persidengia su anksčiau E. Vasiliausko nagrinėtomis ir tebenagrinėjamomis temomis – Daunoravos dvaro ir jo bendruomenės – dundurniekų, Vismantų bendruomenių.
„Liuteronų archyvai yra labai stipriai nukentėję. Kai vyko skaitmeninimo procesas, katalikų archyvas buvo visas suskaitmenintas, o liuteronų paliktas likimo valiai. Patikrinkite valstybės kuruojamą „Elektroninio archyvo informacinę sistemą“, liuteronų rasite vieną vienintelį vienetą – fondo apyrašą. Manau, visiems turėtų būti skirtas vienodas dėmesys“, – sako E. Vasiliauskas.
Evangelikų liuteronų parapijų archyvai, pasak istoriko, išlikę labai fragmentiškai. Pavyzdžiui, Žeimelio konfirmacijos knygos yra dingusios, Šiaulių–Alkiškių – išlikusios.
„Kai civilinė metrikacija privalomai rinkdavo knygas (dalį surinko, dalį ne, čia yra atskiros istorijos), pirmiausia paėmė metrikų knygas, kitų nelietė. Žeimelio metrikų knygos saugomos Lietuvos ir Latvijos valstybės istorijos archyvuose. Kai Peliksas Bugailiškis rinko dvarų archyvus, didelė dalis Žeimelio archyvo atsidūrė Šiaulių „Aušros“ muziejuje, o paskui pateko į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką. Šiaulių–Alkiškių tik metrikų knygos yra Valstybės archyve, pačios bylos yra Alkiškiuose“, – vardija E. Vasiliauskas.
Dar viena dalis metrikų knygų saugoma Latvijos valstybės istorijos archyve, nes nuorašai pagal to meto tvarką buvo siunčiami į Kuršo konsistoriją.
Įdomus faktas, kad karo metu, 1941 metais, bažnytinės metrikų knygos buvo suvežtos į Rygą ir padaryti jų mikrofilmai, iki šiol saugomi Leipcige, Vokietijoje.
Bažnytinio ir bendruomenės gyvenimo iliustracija
Katalikų parapijos, sako E. Vasiliauskas, turėjo labai aiškias parapijų ribas, o liuteronų – ne.
Šiaulių apskrities evangelikų liuteronų parapija įsteigta XIX a. pradžioje, 1832–1919 metais ji buvo pavaldi Kuršo konsistorijos Vilniaus diecezijai. Šiaulių bažnyčia nuo pat įkūrimo 1793–1800 m. iki uždarymo 1944 m. turėjo evangelikų liuteronų parapijos centro teises ir jai buvo paskirta aptarnauti didelę Šiaulių apskritį.
1932 metais didžiulė parapija padalyta į Šiaulių ir Alkiškių. Pasak E. Vasiliausko, iš 1937 metais sudaryto bažnyčios archyvo aprašo matyti, kad Alkiškių bažnyčioje tada saugota 180 vienetų bylų, kurių seniausios knygos pradėtos pildyti 1824 metais.
Alkiškių bažnyčios archyve saugomas ir kelių tūkstančių fotografijų rinkinys, apimantis XIX a. pabaigos – 1990 metų laikotarpį.
Seniausi Žeimelio bažnyčios dokumentai sudegė per pastorato gaisrą, tad, sako E. Vasiliauskas, sudėtinga patikslinti bažnyčios įkūrimą ir jos steigėją, vietą. Istoriko nuomone, istoriografijoje yra įsivėlusi klaida, vietoje tikėtinų 1640 metų įrašius 1540 metus.
Žeimelio parapija taip pat apėmė gana didelę teritoriją, bet jos ribos nuolat kito, atsižvelgiant į dvaro savininko konfesiją.
Žeimelio archyvas gerokai nukentėjo XX a. antrojoje pusėje nuo sovietinių represijų ir dėl neatsakingos priežiūros XX a. antrojoje pusėje – XXI a. pradžioje.
Didžiausias nuostolis, sako E. Vasiliauskas, yra dingusios bažnyčios kronikos, jas vesdavo patys kunigai. Kronikas istorikas vadina itin vertingu šaltiniu – ne tik bažnyčios, bet ir bendruomenės bei krašto istorijos.
Knygoje E. Vasiliauskas publikuoja Šiaulių evangelikų liuteronų bendruomenės kroniką, kurią 1866 metais pradėjo rašyti Šiaulių apskrities evangelikų liuteronų kunigas Aleksandras Davidas Emanuelis Distonas. Kronikos originalas dingęs, išliko nuorašas. Žinoma, kad šią kroniką į latvių iš vokiečių kalbos išvertė kunigas Haroldas Kalninis Rygoje 1961 metais.
Knygoje galima perskaityti ir kito kunigo, Teodoro Kupferio, parašytą „Šiaulių–Mažeikių parapijos bei filijų istoriją“ bei Konrado Šulco, palaidoto Alkiškiuose, pastebėjimus „Iš Šiaulių“. Šis kunigas padėjo stabilius pagrindus Šiaulių parapijai.
Kronikoje išliko užfiksuota labai įdomių detalių: nuo Šiaulių įkūrimo legendos, kasdienybės charakteristikos iki bažnyčios geradarių pavardžių.
Dviejuose šaltiniuose dėmesio skiriama Šiaulių atsiradimo legendai, ko gero, užrašytai sakytinei tradicijai. K. Šulcas mini, kad „bažnyčia buvusi keistu būdu pastatyta, nes kainavo 6 000 veršių“, o Distonas pateikia kitą versiją – kad pavadinimas kilęs nuo bažnyčios titulo: „praleidus žodį Petras ir pasilikus tik vienintelį žodį Szawl, kaip senovės lenkų kalba tardavo vardą Povilas“. Iki atsivertimo šio šventojo vardas buvo Saulius.
Žeimelio kronika neišliko, yra tik 1939 metais parašyta Lielvircavos dvaro (Latvija, Jelgavos kraštas) savininkų Kuršo baronų Klopmanų šeimos kronika.
Liuteronų dokumentai, sako E. Vasiliauskas, buvo pildyti preciziškai, tad archyvuose galima aptikti daug pažymų, pažymėlių. Į knygą istorikas įdėjo įdomių dokumentų, pavyzdžiui, porą testamentų, surašytų kunigo, kaip liudininko.
Žeimelio protokoluose atsispindi ir asmeninių santykių aiškinimasis, matyti ir nesutarimų.
„Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia turėjo tris sinodus: latvišką, vokišką ir lietuvišką. Vadovaujantis, aišku, buvo lietuviškas. Latvių sinodo 1926 m. protokole parašyta, kad jie šio išrinkimo nepripažįsta, laikosi su vokiečiais išvien. Protokolas rašytas šiauliečio vokiečių tautybės kunigo T. Kuferio, kuris vadovavo latvių sinodui, nes tuomet dar nebuvo latvių kunigų.“
Žeimelio archyvas, sako E. Vasiliauskas, dar išsiskiria patekusiais įvairiais dvarų dokumentais (inventoriai, pirkimo dokumentai). Kaip pavyzdys knygoje publikuojamas Rindaugų dvaro valdos plano fragmentas.
Įdomus šaltinis – išlikusios bažnyčių aukų, pajamų knygos. Jose suklasifikuoti ir gyventojai, nes mokėjo mokesčius bažnyčiai, tad iš šaltinių galima matyti socialinę struktūrą, surašyta žemėvalda.
„Iš dokumentų galima iliustruoti ne kiek bažnytinį, bet liuteroniškos bendruomenės gyvenimą“, – sako istorikas.
Ūkinių dokumentų Alkiškių–Šiaulių parapijoje yra mažiau, Žeimelio gausiau, galbūt todėl, kad parapija senesnė ir buvo nusistovėjusi savita archyvo vedimo tvarka.
Lietuvoje, sako istorikas, latvių diaspora buvo kaimiška, o lietuvių Latvijoje – miestietiška. Kaimiškas gyvenimas atsiskleidžia ir dokumentuose.
Tarp ūkinių dokumentų Žeimelyje yra telegramų, draudimo dokumentų. Komercinį pasiūlymą – 1895 m. laikrodžio mechanizmo brėžinius bažnyčios bokštui – dailininkė Jurgina Jankauskienė pasirinko knygos viršeliui. Šis laikrodis veikia iki šiol.
„Aliuzija į tai, kad laikrodis skaičiuoja laiką – istoriją“, – paaiškina E. Vasiliauskas.
Istorikas primena: Žeimelis tris kartus buvo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios centras. Bet Žeimeliui ypač nesisekė XX amžiuje – ilgais tarpais neturėjo nuolatinio kunigo.
Parapijoms ypač didelės įtakos turėjo 1921 metų sienų pakeitimai. Labai nukentėjo Žagarės parapija, praradusi Ukrius, o Žeimelio parapija neteko dalies teritorijos link Bauskės ir Mūšos upės. 1926 m. protokole užfiksuotas prašymas Žagarės parapijai perduoti dalį teritorijos iš Alkiškių.
Tvyrojusi nuotaika dėl sienų atsispindi 1921 metų kovo 10 dienos protokole, kuriame rašoma, kad „susirinkimas neįvyks, nes vyksta sienos reguliavimo klausimai“.
Gyvenimą atspindi ir fotografijos
Iš Šiaulių–Alkiškių archyvo, sako E. Vasiliauskas, sužinome senosios liuteronų bažnyčios vietą (Vilniaus gatvė 136). Vėlesnė bažnyčia stovėjo bulvaro gale, kur, ją sovietmečiu nugriovus, pastatyta universalinė parduotuvė.
Apie senąjį bažnyčios pastatą K. Šulcas atsiliepia ne kaip: buvęs netinkamas, labai žemais langais: „Nors parapijai priklausė Šiauliuose stovintis jai dovanotas Soimonovo namas, kuriame vykdavo pamaldos, pastatas buvo senas, o patalpos tokios tamsios, kad apniukusiomis dienomis skaityti galėjo tik sėdintieji prie lango, jau nekalbant apie tai, kad pastato langai buvo taip žemai, jog kiekvieno praeivio šešėlis uždengdavęs daugiau nei pusę lango.“
Dėmesys knygoje skirtas ir liuteronų kunigų biografijoms, jų nuopelnams, darbams, visuomeninei veiklai. Istorikas išskiria garsią kunigų Šulcų dinastiją.
„Konradas Šulcas įsteigia Lietuvos konsistoriją 1783 metais, pastato Žeimelyje mūrinę bažnyčią, jo proanūkis Hermanas 1889–1890 m. pastato Žeimelio bažnyčios bokštą su laikrodžiu. O anūkas Konradas buvo Šiaulių kunigas“, – vardija E. Vasiliauskas.
Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis, jose atsispindi Alkiškių, Joniškio, Žagarės ir Radviliškio parapijų valstybinės ir kapų šventės, konfirmacija, laidotuvės, pateikti ir kunigų portretai.
„Turtingiausias fotografijų – Alkiškių, Joniškio archyvas. Neturtingiausias – Šiaulių, nėra nė vienos nuotraukos, kaip atrodė bažnyčios vidus, nėra ir konfirmacijų, laidotuvių fotografijų“, – sako E. Vasiliauskas.
Unikalių nuotraukų pavyko rasti Estijos valstybės istorijos archyve Tartu. Vokiečių karininkas 1943–1944 metais fotografavo vaizdus ir taip įamžino Kuršėnus, jei ne jis, nežinotume, kaip atrodė Kuršėnų kapinių koplyčia. Fotografas įamžino ir vidų, ir išorę.
Gyvybingiausia – Alkiškių bendruomenė
– Kaip sugyveno liuteronų ir katalikų bendruomenės?
– Žeimelio bendruomenės buvo dvi: vokiška ir latviška. Tarpukariu vokiečiai, vardan pritarimo sprendžiant svarbius parapijos klausimus, latvių reikalaudavo nesusidėti su „lietuvių frakcija“, jos nepripažinti.
Kaip bebūtų latviams keista, Lietuvos latviai su vokiečiais gerai sugyveno, nors Latvijoje tai buvo neįmanoma. O čia viskas priešingai. Pagal mūsų įstatymus bažnyčia buvo pavaldi valstybei, ji skirstė Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vadovybę. Kadangi Vyriausybė paskirdavo sau palankų asmenį, aniedu sinodai nepripažindavo, tai matyti iš protokolų. Sugyvenimo, tarkime, nebuvo. O kaip buvo tarp žmonių, jau kitas tyrimo objektas – etnologų, istorikų, bet iš praktikos galiu pasakyti, kad nebuvo toleruojamos mišrios santuokos – ne kiek tautiniu, bet labiau religiniu pagrindu.
ATR laikais valstybinė religija buvo katalikų, carinės Rusijos periodu – stačiatikybė, o liuteronybė ir katalikybė buvo antraeilės, bet liuteronybė turėjo geresnes pozicijas, nes caro dvare buvo daug vokiečių liuteronų, todėl Lietuvoje XIX a. sparčiai steigėsi parapijos.
Po 1918 metų statusas pasikeičia – liuteronams valstybėje vėl teko antraeilis vaidmuo. Skaitant dokumentus jaučiasi šiokia tokia trintis su vietos savivalda.
Negana to, iš protokolų matosi, kad toje mažoje bendruomenėje dar yra frakcijos. Pavyzdžiui, vokiečiai 1929 m. iškelia sąlygą: mes pripažinsime Leijerį kunigu tada, jeigu Žeimelio liuteronų latvių bendruomenė nepripažins Lietuvos konsistorijos vadovybės.
– Kokia aptartų liuteronų evangelikų bendruomenių situacija XXI amžiuje?
– Stipriausia ir aktyviausia – Alkiškių. Pirmiausia, bažnyčia nebuvo uždaryta, nugriauta, turėjo latvių kunigą iki 2000 metų. Netrukus jie vėl rinksis į Kapų šventę, ši knyga būtent tarp jų populiariausia.
Prabangiausia bažnyčia buvo Žagarės, didžiausios buvo ir kapinės. Bažnyčia neišliko, parapija neatsikūrė. Dabar turime gyvybingiausius Alkiškius ir Žeimelį. Latviškiausia tapatybė labiausiai puoselėjama Alkiškiuose. Dar šiek tiek gyvybinga buvo latviška Joniškio parapija, bet su senąja karta yra beveik išnykusi. Šiauliuose veikia kaip lietuviška parapija, čia daugiau suvažiavusių iš įvairių Lietuvos vietų.
Vokiškoji bendruomenės dalis išvyko 1941 metais su repatriacija. Šiauliuose buvo galbūt didžiausia vokiečių diaspora. Dar reikia prisiminti sovietmečio deportacijas.
Dariaus Petkūno žodžiais, liuteronų bendruomenė sovietmečiu (po žydų vokiečių okupacijos metais) nukentėjo antra. Naikinama buvo kitomis formomis. Pirmosios Stalino represijos 1945 metais buvo nukreiptos būtent į vokiečių evangelikų liuteronų bendruomenę (religija sutapatinama su tautybe).
Dabar krašto liuteronų evangelikų bažnyčias matome kaip architektūros ir istorijos paminklus su gerokai sumažėjusia (palyginti su laikotarpiu iki 1941 m.) bendruomene.
