Karveliai Joniškaičiuose prie Kruojos: laukuose ir ant stalo (2)

Adelė Mariniuk piešinys „Prieangio frontonas su balandžiais“. Linkuva, Pašvytinio gatvė. 2019 m. projekto „RAUDONA LIEKA“ fiksacija.
Antikos kultūroje karveliai nuolat glaudėsi prie žmonių ir simbolizavo artumo bei meilės ryšį, formos bei grožio judesį, burkavimo bei seksualumo muziką. Dėl to ir daugelyje išlikusių skulptūrų, mozaikų, raižinių grožio, meilės ir seksualumo deivė Afroditė vaizduojama kartu su karveliais. Šie paukščiai buvo veisiami, prižiūrimi ir saugomi, bijant nesėkmių, negandų bei nelaimių. Per legendas atėję žinios apie tų paukščių ypatumus skatino daugelio kraštų gyventojus rūpintis karveliais, vėliau ir naminiais balandžiais. Daugelis fotomenininkų įvairiais laikotarpiais fiksavo Europos aikštėse nesuskaičiuojamus būrius šių paukščių kaip artimo ryšio su žmonėmis, su miestu kūrėjus, palaikytojus, jaukumo skleidėjus.

 

Karo žvalgai

Ypatingi balandžių instinktai – krypties suvokimas, akylus regėjimas, išskirtinė atmintis, išvystytas greitis (greičiau nei žirgas su raiteliu) – paskatino kariūnus naudotis paukščių paslaugomis ir paversti juos karo žvalgais.

Vokietijoje 1874 metais buvo įkurtas karvelių paštas ir įrengtos karvelidės visose tvirtovėse. Jų pavyzdžiu pasekė kitų šalių kariuomenės. Lietuvos kariuomenėje pirmą karvelidę 1923 metais įsteigė šarvuočių rinktinės leitenantas Vladas Ivanauskas ir 1926 metais ją padovanojo Krašto apsaugos ministerijai. Taip prasidėjo Lietuvos pašto karvelidžių istorija.

Devyniuose Lietuvos miestuose įkurtos karvelidės: Ukmergėje, Panevėžyje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Marijampolėje, Jonavoje, Alytuje, Kėdainiuose ir Kaune. Kad būtų greičiau nugabenti karveliai į užduoties vykdymo vietą, dirbantys karvelidėje bei ją prižiūrintys kariai turėjo motociklą ir dviratį. Tik dviratį turėjo tarnaujantys kariai mobiliose karvelidėse. Jų šalyje buvo septynios. (Vytauto Didžiojo karo muziejus saugo sukauptą informaciją ir foto medžiagą apie karvelius bei karvelides Lietuvos kariuomenėje tarpukariu).

„Vilų“ rajono simbolis

Paskelbus Nepriklausomybę sparčiai keitėsi antras pagal dydį Lietuvos miestas Šiauliai. Buvo statomi modernūs pastatai Aušros alėjoje – ateitį simbolizuojančioje gatvėje. Gatvės dalis nuo Prisikėlimo aikštės iki Žemaitės gatvės buvo pratęsta į vakarų pusę. Pradėtas formuoti „Vilų“ rajonas, kuriame namus statėsi į Šiaulius atsikeliantys žmonės – amatininkai, paslaugų teikėjai, inteligentai, rečiau darbininkiškų profesijų žmonės. Jie statė medinius, panašius į nedidelius dvarelius namus. Kiemų gale iškildavo ūkiniai pastatai, virš kurių ar šalia buvo įrengiamos ir karvelidės. Jų būta vos ne kiekviename name. Todėl balandis tapo vadinmojo „vilų“ gyvenamojo rajono simboliu.

Balandžių laikymas turėjo gilią prasmę. Burkuojanti paukščių porelė kieme simbolizavo šeimininkų meilę, santarvę šeimoje ir palikuonių gausą.

Laikui bėgant turgadieniais balandžių veisėjai užėmė didžiąją Turgaus aikštės dalį. Vieni ateidavo pasigrožėti naujomis balandžių veislėmis, kiti – keistis paukščiais ar demonstruodavo savo balandžių kolekcijas.

Tarpukariu Šiauliuose išplito balandžių verslas: paukščius pirkdavo vestuvių ar krikštynų progomis.

Balandžių auginimo tradicija Šiauliuose išliko iki šių dienų. Ypač gausu balandininkų Šiauliuose gyveno pokario metais. Šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas prisimena, kad jo vaikystės Kalniuko rajone buvo susiformavusi apie 50–70 balandžių laikytojų bendruomenė.

Jom Kipuro paprotys

Tarpukariu balandžiais prekiavo, juos veisė ir Šiaulių žydai. Retos žydų šeimos kiemas neturėjo balandžių. Su balandžiais buvo susijusios ir hebrajiškos atmintinos dienos.

Pagal judaizmo kalendorių spalio pradžioje sutikti 5785 pasaulio sukūrimo metai – Roš ha-Šana. Žydams jų Naujieji metai – rūpesčių bei apmąstymų metas, nežinios laikotarpis. Gaila, kad neliko šios šventės proga kepamų kopėčių formos duonos kepinių. Kopėčiomis lipama aukštyn arba leidžiamasi žemyn.

Praėjus dešimčiai atgailos, savianalizės, asmeninių poelgių vertinimo dienų žydai sulaukdavo Atpirkimo dienos – Jam Kipuro. Plačiai buvo paplitęs KAPPAROT paprotys, kai aukojimui sinagogoje buvo išrenkamas naminis ar laukinis paukštis. Vyras aukojimui atnešdavo gaidį, moteris – vištą, o nėščoji atsinešdavo ir gaidį, ir vištą. Deklamuojant eiles iš Psalmių ir Jobo knygų, pasakius „tai mano pakaitalas“ buvo nusukamos paukščių galvos ir paukščiai pakabinami, kad išvarvėtų kraujas ir iš jų būtų galima ruošti Atpirkimo dienos vakarienę. (Pagal knygą „Rietavas – žydiškas štetlas Lietuvoje“ sudarytojas Alteris Levitas 2013m.).

Pasaulinėje literatūroje rašoma, jog daugelyje šalių Jam Kipuro atgailavimui buvo naudojami ir karveliai. Šiuos paukščius ant šventės stalo patiekdavo Maroko žydai, karvelieną gausiai pagardindavę šafranu, imbieru, gvazdikėliais... Turtingi Prancūzijos žydai karvelius parą mirkydavo armanjake. Po tokio marinavimo buvo gaminamas prabangus patiekalas su karveliais. Mano bičiulis šiaulietis Josifas Buršteinas prisiminė, jog vaikystėje jų šeimoje buvo verdamas sultinys iš karvelių. ( Rūdės gatvės gyventojo prisiminimai.)