Naujausios
Tokių vynuogių Lietuvoje tada nebuvo
Jų pažintis tęsiasi lygiai 35 metus. Prieš tiek laiko jauna Kruopių vidurinės mokyklos mokytoja Danutė su pussesere ir dviem abiejų vaikais vyko į Kronštatą (Rusija) aplankyti tada tarybinėje armijoje tarnavusio Danutės vyresnio sūnaus Audriaus.
Grįždamos į Lietuvą, moterys Lomonosovo stotyje laukė atvykstančio traukinio. Pamatė čia pat stoviniuojantį nedidelio ūgio vyrą su dviem pilnut pilnutėlėmis kuprinėmis ir dar dviem kibirais visokiausių gėrybių. Atsitiktinai užkalbino: iš kur jūs, o jūs iš kur? Sako, iš Gruzijos, važiuojantis pas sūnų, kuris tarnauja armijoje Rygoje.
Atvykus traukiniui lietuvės nuėjo į joms paskirtą kupė, kartvelas – į savo. Jau ruošėsi eiti ilsėtis, kai pusseserė išėjo į koridorių ir pamatė naują pažįstamą kažkodėl sėdintį koridoriuje. Paklaustas, prasitarė, jog jam paskirtame kupė keleivės ne tik vežasi begalę kačių, bet, ko jau per daug, dar ir be paliovos rūko.
Pasitarė lietuvės ir nusprendė pasikviesti gruziną į savo kupė. Atsidėkodamas svečias vaikus pavaišino persikais, apelsinais, kriaušėmis. Jaunoms moterims atidarė vežto vyno butelį. Papasakojo, kad yra 50-metis Georgijus, kad turi keturis vaikus, kad prieš metus mirė jo žmona, kad jis paskutines dienas vilki juodus gedulo drabužius. Kalbų netrūko, įdomios, linksmos ir liūdnos, istorijos nesibaigė iki paryčių.
„Pasakiau, aš našlys, nieko nebijau. Prašau, atvažiuokite pas mane į svečius, bilietais grįžti į Lietuvą pasirūpinsiu“, – pažinties dieną, prieš 35 metus, iki šiol prisimena G. Kachabrišvili.
Pakviestos moterys skolingos irgi neliko, o gal, Danutės žodžiais, vynas abiem atrišo liežuvius: nuo Rygos iki Naujosios Akmenės tik koks šimtas kilometrų, kodėl gi jam pas jas neatvažiavus.
O dabar Danutė iš to pakvietimo tik juokiasi: pasikvietė abi ir pamiršo. O Georgijus nepamiršo.
„Vieną dieną pusseserė Gražina man sako: Danute, yra bėda. Aš turiu draugą, bus blogai, jei Georgijus pas mane atvažiuos. Priimk tu – tu prieš aštuonerius metus išsiskyrus, tau kas. O aš galvoju, ką kaime žmonės pasakys. Mokytoja ir dar kažkokį kavalierių gruziną parsivežė! Siaubas. Mieste niekas nematytų, nežinotų, o čia gi kaimas“, – šypsosi 75 metų kruopiškė.
Bet pasirinkimo, galima sakyti, nebuvo. Taip Georgijus pirmąkart atvyko į Kruopius.
„Atvažiavo jis, atvažiavo mano pusseserė su tada dar draugu, cepelinų išvirėme. Georgijus valgė ir vis gyrė: kaip skanu, kaip skanu! Tik paskui pasisakė, kad bulvių nemėgsta“, – prisimena moteris.
Po šitos viešnagės judviejų bendravimas tęsėsi telefonu.
„Telefonas, telefonas, telefonas – kiekvieną vakarą po kelias valandas – meilė iki kelių!“ – laužyta rusų kalba, įterpdamas ir po lietuvišką žodį, sako Georgijus.
Paskui juodu susitiko Kronštate, Maskvoje, ne sykį Leningrade. Danutė su vaikais nuvyko į Tbilisį. Georgijus jų laukė, net vynuoges marle buvo aprišęs, kad musės nenutupėtų. Kokios saldžios tos vynuogės buvo! Lietuvoje tais laikais tik pasvajoti apie jas buvo galima.
Kruopiškė atsimena greitai supratusi, kad Georgijus nuoširdžiai dėl jos stengiasi, laukia.
„Aš žinojau, kas yra vargas, negražūs žodžiai, neužuojauta, alkoholis – aš buvau tai patyrusi. Todėl kai jis atvažiavo į Lietuvą, pirmiausia, ką padariau, sugalvojau jį nugirdyti, kad pažinčiau, koks yra iš tikro. O Georgijus išgėrė tris stikliukus ir sako: daugiau negersiu. Mačiau, kad jis geras žmogus“, – sako Danutė.
Kavinukės „gruziniškai“
Georgijus, anot kruopiškės, buvo turtingas gruzinas: dirbo trijuose darbuose, Tbilisyje turėjo gerą butą, automobilių, užmiestyje – savo rankomis pastatytą vasarnamį, 50 arų sodą su į žemę įkastomis vyno statinėmis, kitokių gėrybių.
„Sako man: matai, kiek visko turiu, pasiimk vaikus ir atvažiuok pas mane gyventi. O aš pasižiūrėjau: kalnai, šaltiniai, bet visur šiukšlių primėtyta, gyvulių dvėselienos. Pasibaisėjau. Ne, sakau, nieko nebus. Tuo laiku Lietuvoje jau pradėjo atidavinėti žemę. Veikti ir čia buvo ką.“
O Georgijus ilgiau nedvejojo: susirinko, kas brangiausia ir atvažiavo į Lietuvą.
„Atsivežiau vieną didelį 60 tonų konteinerį ir dar kitą panašų konteinerį, kuriame traktoriai, „viliukas“, metalai, varis, geležis. Tiesa, varį tą patį vakarą pavogė – tas, kuris padėjo atvežti į Lietuvą, tas ir pavogė“, – juokiasi Georgijus.
1991 metų sausio 12 dieną juodu susituokė. Lietuvoje tuo laiku buvo neramumai, šaudė, po dienos – tankai.
„Nieko nebaigęs, esu paprastas vyras. Viską mokėjau ir be jokio mokslo, iš gyvenimo. Dabar viskas jau praeitis. Čia jau tik cukinija, net ne cukinija – moliūgas likęs“, – žaismingai pabarbendamas pirštu į galvą juokauja kartvelas.
O Danutė vyrą bando gelbėti: siekė Georgijus aukštojo mokslo, bet baigė tik tris kursus, užtat ir sako, kad be išsimokslinimo.
1996-aisiais Kruopiuose duris atvėrė šeimos kavinė. Gruziniškos virtuvės šefu tapo pats Georgijus. Tai buvo jo idėja. Šeima turėjo ūkį, statė namą, pinigų reikėjo. Todėl viename namo gale įrengė salę kavinei su atskiru įėjimu. Neblogai sekėsi, žmonėms patiko išskirtinis maistas. Kelis sykius Georgijus į kavinės salę pagerbti savo svečių yra išėjęs su ragu, pilnu vyno. Ne veltui svetingumu garsėjančios kartvelų tautos išmintis byloja, jog „svečias į namus – tai Dievas į namus“.
„Labai vaišingi, eini Sakartvele per kaimą – kiekvienas kiemas pakvies užeiti, pavaišins, pakalbins“, – ne kartą šioje šalyje viešėjusi Danutė žino, ką sako.
„Mūsų kavinėje viskas buvo „po gruzinski“. Darėm patį geriausią šašlyką, čeburekus! Čeburekai didžiuliai, su daug mėsos. Aš gerbiu maistą, niekada nenuskriausdavau patiekalo, pataupydamas produktams – ypač mėsa būtinai turi būti geriausios kokybės. Šašlykai, mėsytė ant iešmo, čeburekai – viską atsakingai parinkdavau“, – emocingai aiškina 85-erių vyras.
Kachabrišvili namuose įkurta kavinukė buvo be pavadinimo – visi vis tiek važiuodavo „pas gruziną“. O antrą kavinukę Akmenės turguje pavadino „Suliko“.
Paskui kavinės atsisakė, nes prisipirko žemės, įrangos – rankų reikėjo ūkyje.
„Mano „kaktusas“
„Georgijus man davė daug gyvenimiškų pamokų. Aš esu laiminga. Kai lietuvės moterys skundžiasi, atseit taip ir taip, man nieko netrūksta. Jis man gėdos niekada nepadarys, kur būtumėm. Aš galvoju, kad tai jo tautos, ne asmenybės pozicija“, – sako ponia Danutė.
„Svarbiausia mylėti vienam kitą, tada niekas nesunku. Man nebuvo sunku net tėvynę palikti. Kai myli moterį, kai myli savo „kaktusą“ (taip Georgijus vadina savo žmoną), niekas nesunku. Kodėl Dana „kaktusas“? Ne todėl, kad kaktusas turi spyglius, o todėl, kad šaknimis traukia vandenį, o kada sausra, jį atiduoda žemei. Taip ir Dana – nors ir pikta, bet širdį atiduotų. Todėl aš taip ilgai ir kenčiu su ja“, – lieja sąmojį kartvelas.
Sako, susipykę gali vienas kitam kažką įžeidžiančio pasakyti, bet niekada nebuvo bjaurių žodžių.
Anot Danutės, baisiausia, ką Georgijus pasako: tu proto neturi. O keikiasi jis gruziniškai, ir tegu sau keikiasi, vis tiek penkios minutės ir jau suka ratus aplinkui: „Ar tu dar pyksti?“ Ir apkabina žmoną.
„Niekada nesakykite mylimam žmogui „atsiprašau“ arba „atleisk man“. Geriau sakykit: durnelis mano... Tai daug artimiau negu kažkoks šaltas „atsiprašau“, – tik jam būdingu kaukazietišku akcentu patarė Georgijus.
Abu jo sūnūs žmonas susirado Lietuvoje. Lietuviškai jie kalba be akcento. Erosas Kachabrišvili Šiauliuose įgijo muzikinį išsilavinimą, gyvena Vilniuje, nuo muzikos beveik nenutolo. Gruzijoje gyvena tik Georgijaus dukra su šeima.
„Vienas išsiskyrė. Aš visada prieš šeimos iširimą: nėra žmogui nieko brangiau už gyvenimą, tėvynę ir šeimą. Pas normalų žmogų nieko nėra brangiau. Ir savo sūnui taip pasakiau. Kas manęs neklauso, pralošia“, – kartvelo lūpose skamba išminties perlai.
Jis atsimena seną prancūzų filmą „Vyras ir moteris“. Paieškokite, ragina, kompiuteryje, nepralošite. Šitas filmas, sako, tai pati gražiausia meilė, nuo kurios galima iš proto išeiti.
„O paskui prancūzai nufilmavo tęsinį – po 20 metų. Vyras – savo keliu, moteris – savo reikalais. Mitas sulaužytas. O mes jau 35 metus kartu ir nežinome, kas yra būti atskirai. Nors aistra ir nebe tokia (senas jau esu), vis tiek nieko brangesnio nėra negu mano „kaktusas“. Duok Dieve, kad Lietuvoje šeimos būtų tokios, kaip mūsų. Nepasakysiu, kad lietuviai blogi vyrai, visokių yra, bet mokykitės santykių iš mūsų. Kartais sakau jūsų vyrams: gerbkite ir saugokite savo moteris. Meilė yra svarbiausia. Ne visiems tai patinka.“
Čia pat prisimena ta tema eilėraštį, o gal labiau net tostą, ir padeklamuoja jį kartvelų kalba (išversta): „Bučinys sukūrė mane, bučinys mane pagimdė, bučinys mane auklėjo ir bučiniai man davė viską. Tegu bučiniai mane žudo, tegu laidoja bučiniai... Kas yra geriau negu bučiniai? Už skanius bučinius! Už daug daug bučinių!“ – Georgijus pakelia vyno taurę. Išgerti, sako, būtina iki dugno – tokia jo tautos tradicija.
Gruzinui meilė, pasak Danutės, yra visagalė – kam ji bebūtų: Dievui, tėvynei, moteriai, vaikams, tėvams, artimiesiems.
Pakelta taurė – tik su tostu
Kartvelai nesivaišina be tostų. Kokia proga susėstų prie vaišių stalo, arba ir be progos, niekas nekelia taurių be tosto. Net kokiam alkoholikui, pasak Danutės, ir tam reikalingas tostas. Gruziniški tostai – tautos paveldas. Kiekvienas prasmingas kaip eilėraštis: kad vaikai laimingi būtų, kad marčios sveikos būtų, kad nelaimės aplenktų, kad, kad, kad...
Tostai, teigia, sakomi ne vien linksmomis progomis, bet ir per laidotuves. Susirenka gal šimtas žmonių, moterys maistą paruošia, vyrai suneša į stalą. Ir vaišinasi tik su tostais: kad mirusiojo tėvai sveiki būtų, kad mirusiojo vaikai geri augtų ir taip toliau.
Tęsdamas gražią tradiciją dabar Georgijus vėl pakelia taurę: „Dieve, padėk mums. Kur Dievo nėra, nieko nėra. Dievulis padeda visuose darbuose“, – sako. Jis yra giliai tikintis, namuose įsirengęs savo altorėlį, kiekvieną sekmadienį prie jo sukalba maldą – tikėjimas Sakartvele užima reikšmingą vietą.
„Už antrą koją! Kad Dievas tik dviem kojomis priimtų. Kad savo kojomis prieitume prie Dievo, ne šliauždami, o normaliai prieitume – tai ne tik tostas, tai malda. Pats taip noriu, ir jums linkiu“, – aiškina.
Kitoks kalendros kvapas
Lietuviai, porina pašnekovas, kartais klausia „gruzine, ar tau patinka Lietuva?“.
„Atsakau: ne. O kodėl? O todėl, kad myliu. Niekas manęs Lietuvoje niekada neįžeidė, gal tik koks vienas kvailys. Ir Lietuvoje aš niekada svetimas nesijutau. Tiesiai sakau: Lietuva man ne gimtinė, nes aš čia negimiau, Lietuva – mano tėvynė. Nėra man nostalgijos. Tam neturiu laiko – visą dieną užsiėmęs. Nėra kada galvoti.“
Žinoma, abi tautos turi gausybę skirtumų. Apie karštą kartvelų temperamentą geriau net nekalbėti – anot Danutės, tik suspragsi kaip ugnis ir vėl ramiai dega.
Sako, pavyzdžiu lietuviams laiko kartvelų vyrų pagarbą moteriai ir šeimai. Todėl ten skyrybos, teigia, ganėtinai retas dalykas.
„Vaikams irgi didelė pagarba – gali būti senelis, bet privalai vaikui užleisti vietą. O jauni vyrai senai moteriai visada užleis“, – pasakoja.
Georgijui lietuviškas maistas – žiūrint, kas. Šaltibarščiai – skanu. Cepelinų kavinėse, sako, nelabai nori, nes brangu, o mėsa – nesultinga.
Lietuvišką šašlyką gruzinas vadina butaforija. Tikram gruziniškam šašlykui reikia labai geros mėsos, druskos, pipirų ir česnako. Nieko daugiau. Pusę valandos pamarinuoji, ir baigta.
„Kai nuvažiuoju į Gruziją – žiūriu, patiekia salotas. O man taip norisi mėsos... Bet visada jų patiekalų paragauju, jie ten tiek visko prideda, kad mėsos nepasigendu. Baklažanai, malti graikiški riešutai, ciberžolė, daug daug svogūnų, krapai, paprika, granatai, gausybė kitų produktų, kuriuos žino ir moka derinti tik gruzinai“, – sako Danutė Kachabrišvili.
Ir beveik nė vienas kartvelų patiekalas neapsieina be kalendros – šis augalas Sakartvele labai vertinamas. Todėl nieko keisto, kad kalendra labai populiari ir Georgijaus lietuviškoje virtuvėje be kalendros nieko skanaus neįmanoma sukurti. Kalendros jis būtinai atsiveža iš Sakartvelo: ten jos net kvapas kitoks.
Georgijus prisimena, kaip jo močiutė darydavo visokius vaistus iš žolelių, mokėjo žoleles derinti ir maistui. Supratimą apie žoleles ir jų derinimą maiste greičiausiai perėmė ir Georgijus, jis daug kulinarijos receptų išmoko iš savo mamos.
... Gruziniškos tradicijos, kurias prieš 35 metus iš Sakartvelo į Lietuvą atsivežė Georgijus Kachabrišvili, kartu su meile lietuvei Danutei puikiai prigijo Lietuvos žemėje.
