Naujausios
Paroda kviečia susimąstyti
Parodos atidarymą pradėjo Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas Ištvanas Kvik, atlikęs romų tautos himną. Neakivaizdžiai susitiko dvi tautos, patyrusios genocidą – jau minėti romai, išsibarstę po visą pasaulį, kurių Kirtimų taboras buvo išvaikytas ir sugriautas, ir žydai, nes fotografijos eksponuojamos Žagarės sinagogoje, kur dar neseniai buvo sporto salė. Dalis ekspozicijos iškabinta ant durų, – kai kur gerokai apsilaupiusių, aplūžusių, skirtingų, – jos visos atkeliavo iš buvusių romų namų, kurių nebėra. Parodos centre – laužas, sukrautas iš apdegusių rąstų ir daiktų – vaiko vežimėlio, laikrodžio, šv. Marijos skulptūros ir kt. – simbolizuojantis praradimus.
Iš nuotraukų žvelgia romai savo kasdienybės pasaulyje: gatvėje, kieme, namuose, moterys pasipuošusios gražiausiomis suknelėmis, – juk kažkas fotografuoja, vyrai demonstruoja stiprybę taip, kaip ją supranta, kai kur ir suspaudus kumščius, atsistojus tam tikra poza, su cigarete lūpose. Kitur žmogus tiesiog prisėdęs ant lovos, apsikabinusi jauna porelė, berniukas, vedantis arklį. Kaip vėliau paaiškės, tai Vytauto Matulevičiaus, Žagarėje šalia Andrew Miksio gyvenančio romo, kuris buvo pakviestas pakalbėti apie kaimynystę, anūkas. Nuotraukose ne tik žmonės, bet ir sugriautas Kirtimų taboras, detalės iš namų: plastikinės gėlės, iš gintaro gabalėlių suklijuotas žirgo galvos paveikslas.
A. Miksys neidealizuoja fotografuojamų žmonių, bet siekia atskleisti kiekvieno jų asmenybę. Menininkas siūlo kritiškai vertinti poreikį apibrėžti žmones išskirtinai pagal jų tautybę ir kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių žmonių gyvenimą.
Užplūdo emocijos
Žagarės kultūros centro direktorės Aistės Tuminaitės–Orlauskės pristatytas fotografijų autorius, menininkas Andrew Miksys kalbėdamas sunkiai tramdė ašaras: „Tas projektas pakeitė mano gyvenimą. Aš gyvenu dėl jo Žagarėje. Žydai, romai, kurių tiek daug šiame mieste buvo, patyrė genocidą vien dėl savo tautybės. Lietuvoje buvo išnaikinta 90 procentų romų.“
Andrew Miksys pakvietė prie mikrofono paskutiniojo Žagarės žydo Aiziko Mendelsono sūnų Vidmantą, kuris gyvena Vilniuje, bet vasaras leidžia gimtame krašte. Jis prisiminė sunkią tėvo vaikystę, nes tik gimus mirė jo tėtis, todėl mažam teko eiti tarnauti pas kitus žydus. Per karą jis pabėgo, bet po to grįžo, nes nenorėjo gyventi dideliame mieste. „Žagariečiai jį gerbė. Galiu spręsti iš to, kiek daug žmonių atėjo į laidotuves“, – sakė V. Mendelsonas.
Baltijos regiono romių asociacijos direktorė Vaiva Poškaitė-Tomaševič pastebėjo, kad labai jautrus menininko Andrew Miksio žvilgsnis, nes jis užfiksavo romų atminimą, epochą, kurios jau nebėra (turimas minty Kirtimų taboras – aut. past.). Atlikėjas Gopalas Michailovskis, kuris pats rašė magistro darbą apie savo tautą, taborą, atkreipė dėmesį, jog aplinkiniams kartais atrodo gražu, kaip romai šoka, dainuoja, bet paskui jų akyse ir vėl tampama tiesiog čigonais. „Tačiau mes irgi esame žmonės, turime savo identitetą. Ten, kur kiti nematė kultūros, svarbių dalykų, tu tą parodei ir paskatinai žmones kritiškai vertinti savo požiūrį ir kas vyksta aplink“, – kreipdamasis į fotografijų autorių sakė G. Michailovskis.
Romų visuomenės centro direktorė Svetlana Novopolskaja, pirmą kartą viešėjusi Žagarėje, žadėjo nutiesti tiltą tarp Žagarės ir Vilniaus romių moterų, nes kartu su Žagarės kultūros centru numatoma organizuoti bendrų veiklų, edukacijų.
Šviesia muzikine gaida parodos atidarymą užbaigė žagarietis romas Santaras Bagdonavičius, atlikęs porą dainų apie meilę. O dėkodama už parodą vicemerė Vaida Aleknavičienė autoriui įteikė bendruomenės narių sukurtą Joniškio sinagogos atvaizdą.
Parodą „BAXT“ Žagarės kultūros centro kvietimu atvežė MO muziejus iš Vilniaus. Ji veiks iki rugsėjo 15 dienos.
Sėkmė ir likimas
Kaip gimė neįprastas parodos pavadinimas? Pasirodo, žodis „baxt“ romų kalboje turi labai gilią prasmę. Jis reiškia sėkmę, bet kartu ir likimą. Dirbdamas su fotoprojektu fotomenininkas nemažai mąstė apie romų likimą Lietuvoje. Nors romai dažniausiai žmogaus sėkmę sieja su jo priimamais sprendimais, jį domino ir šių žmonių patiriamas spaudimas iš išorės.
Andrew Miksys padarytų nuotraukų kopijas dažnai atiduodavau jose užfiksuotiems romams. Taip iš pradžių norėjo palengvinti bendravimą, priėjimą, bet paskui pamatė, kad jie fotografijas labai vertina. Galbūt todėl, kad šioje bendruomenėje šeima ir šeimos istorija yra labai svarbios ir fotografijos padeda ją išsaugoti. A. Miksys, kuris romų bendruomenės fiksavimą pradėjo nuo anuomet Vilniuje Kirtimuose veikusio taboro, vėliau ten dar lankydamasis dažnai ant sienų matydavo savo nuotraukas, ten pat būdavo pakabinti išplėšti jo fotografijų knygos „BAXT“ puslapiai su kadrais.
„Praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje žlugus Sovietų Sąjungai žmonės susidūrė su daugybe problemų, tačiau buvo juntamas optimizmas, demokratija nugalėjo autoritarizmą. Šiandien matome, kad viskas juda priešinga kryptimi. Auga etninis nacionalizmas, Europoje ir JAV laimi prieš imigrantus nusiteikusios politinės partijos, Rusija vykdo genocidą, bandydama ištrinti Ukrainą ir ukrainiečių tapatybę. Manau, kad tokiais laikais labai svarbu pabandyti įsijausti į žmonių, kurie nėra tokie patys, kaip tu pats, padėtį“, – sako menininkas A. Miksys.
