Naujausios
Tremtis užgrūdino ilgaamžį statybininką
Joniškiečio Povilo Bareikos, Vasario 16-ąją apdovanoto rajono savivaldybės Padėkos ženklu, gyvenimas vertas plunksnos. Jam teko matyti, kaip buvo nudurtas brolis, patirti tremtį, ten dirbti kolūkyje, vėliau statybose.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Slapstėsi nuo armijos
Joniškio rajono statybų „tėvas“ Povilas Bareika saugoja išrašus iš savo ir tėvo bylos. Jie buvo apkaltinti esą „buožės“, mat tėvas valdė daugiau kaip 25 hektarus žemės, turėjo keletą samdinių. Sūnus dar buvo įvardintas kaip nacionalistinės organizacijos narys.
„Užėjus rusams prasidėjo mobilizacija, bet mes nenorėjome eiti į sovietinę armiją ir su broliu Juliumi slapstėmės namuose Kemsių kaime (Joniškio rajonas). Greta gyvenęs Pranas Guntys ėmė organizuoti partizanų būrį ir parūpino abiem po ginklą. Aš turėjau šautuvą, Julius – pistoletą“, – mena Povilas Bareika.
Brolį nudūrė
Buvo ankstyvas pavasaris, kovo mėnuo. Broliai pamatė link Domeikių kaimo einant vorą žmonių, nuo kurių atsiskyrė šeši ir pajudėjo į jų pusę. Bėgti jau buvo vėlu, tad įlindo į tvartą ant šiaudų, kurie dar nespėjo susigulėti.
Povilas nušliaužė ties kraigu, o Julius liko žemesnėje slėptuvės vietoje. Kai užpuolikai durtuvais ėmė šiaudus iš viršaus badyti, vienas smūgis pataikė tiesiai Juliui į krūtinę ir vyras žuvo.
Jo kūno šeimai net neleido laidoti Skaistgiryje, uždraudė kunigui šventinti kapą.
Povilas tąsyk buvo nuvarytas pas saugumiečius Skaistgiryje, kur po tardymų uždarytas į daboklę, vėliau dar dvi savaites laikytas saugumo pastato Šiauliuose rūsyje ir išsiųstas į kariuomenę.
Per tardymą Povilas, turėjęs pasiaiškinti, kodėl vengia eiti tarnauti į tarybinę armiją, drąsiai atšovė: „Iš okupuotų šalių negalima imti žmonių į kariuomenę!“
Išvežė į Sibirą
Armijoje jis pateko į ligoninę, ten gavo pažymą, kad yra netinkamas rikiuotei, todėl buvo išleistas namo. Grįžęs į tėviškę neilgai trukus pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoju, sukūrė šeimą.
Iš Endriškių septynmetės mokyklos 1951 metų spalio antrą dieną ir buvo išvežtas su šeima į Krasnojarsko sritį.
Ten su šeima dirbo kolūkyje, vėliau P. Bareika buvo pasiųstas į statybos meistrų–dešimtininkų mokyklą, kurią baigęs Sibire dirbo statybos valdybos meistru–dešimtininku.
„Gyventi nebuvo lengva. Vaikai užaugo be pieno, nes jo negalėjome gauti“, – mena P. Bareika.
Varinėjimai nuo vieno pas kitą
„Leidus grįžti į Tėvynę bandžiau įsidarbinti Šiaulių statybos treste. Nueinu į kadrų skyrių, man aiškina: „Statybininkų reikia, bet privalai turėti registracijos vietą“. Žingsniuoju į Pasų poskyrį, o ten skamba panaši melodija, tik iš kitos pusės: „Šiauliuose per daug gyventojų. Reikia įsidarbinti, jei norite registruotis“, – mena Povilas Bareika.
Kelis mėnesius jis dirbo Naujosios Akmenės statybos treste, bet ir ten buto apsigyventi negavo.
Išgelbėjo Žagarėje gyvenusi Povilo krikšto mama, kuri pasiūlė jaunai šeimai savo namuose įsikurti, o darbą suteikė vietos Tarpkolūkinė statybos organizacija. Registruotis padėjo pažįstamas Pasų poskyrio tarnybos darbuotojas.
Nuo tada tremtinių šeimos gyvenimas Lietuvoje pradėjo kilti aukštyn.
Pasveikino su naujomis pareigomis
1969 metų sausį Povilą Bareiką pasikvietė Joniškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas ir pavaduotojas, pasveikino su Naujaisiais metais ir – naujomis pareigomis. Povilas nustebo.
Tuo metu rajonuose kūrėsi kapitalinės statybos skyriai, Joniškio vadovai nusprendė, kad būtent jis galės skyrių suformuoti bei jam vadovauti.
„Aš dar spyriojausi, sakiau, kad nelabai tinku, esu tremtinys, gali valdžiai nepatikti. Bet kliūčių nebuvo, – pasakoja buvęs tremtinys. – Mano darbas buvo surinkti visus duomenis, pateikti projektavimo institutui, po to Plano komitete ir ministerijose įrodinėti, kad būtent tų objektų Joniškio rajone būtinai reikia“.
Rajonas gaudavo tam tikrą lėšų kiekį, tad tekdavo ginti savo poziciją.
Dirbant Povilui Bareikai pavyko baigti Politechnikos institutą.
Kilo Joniškio pastatai
Kai statybas pradėjo, daug kur mieste telkšojo balos ir ganėsi ožkos. Povilui Bareikai dirbant ir buvo pastatytas dabartinis Joniškis, „išdygo“ daug visuomeninių pastatų rajone.
Vyras sako, kad ypač svarbi jam Joniškio ligoninės, kuri tuo metu buvo išblaškyta įvairiose patalpose, pastato statyba. Iškovojus ligoninę reikėjo valymo įrengimų bei vandentiekio. Atsiradus tinkamai infrastruktūrai jau buvo galima kalbėti apie daugiabučių gyvenamųjų namų plėtrą.
Buvęs šių statybų užsakovas pripažįsta, kad sovietiniai daugiabučiai namai nebuvo pritaikyti drėgnam ir gana šaltam Lietuvos klimatui. Sienos per plonos. Tačiau buvo kita politika, šilumos energijos niekas neskaičiavo, apie ekonomiją nekalbėjo.
Būdamas nepartinis prarado postą
Vyras sako, kad turėta bėdos su statybininkais. Mat vienu metu statybos augo visoje Lietuvoje. Šiaulių statybos trestas daug objektų turėjo savo mieste, o Joniškio rajono Tarpkolūkinė statybos organizacija nebuvo pajėgi kai kurių darbų atlikti.
Po 17 metų vadovaujamo darbo vienintelės partijos vadovybė nusprendė, kad kapitalinės statybos skyriaus vadovo pareigas gali užimti tik partijos nariai.
P. Bareika buvo nepartinis, tad jam pasiūlyta atsisakyti užimamo posto ir susikeisti pareigomis su tuo metu dirbusiu statybos inspektoriumi.
Pastebėjo svarbią statybų klaidą
Joniškietis dėl to nuoskaudos nejaučia. Jis sako visada norėjęs būti arčiau pačios statybos, o ne kaip kapitalinės statybos viršininkas važinėti po ministerijas. Statybos inspektoriaus patirtis padėjo įvairiose situacijose.
P. Bareika mena Joniškio centre, Miesto aikštėje, esančio penkiaaukščio, kuriame įsikūręs bankas, parduotuvė bei vaistinė, statybą. Gyvenamieji butai turėjo būti išlindę į priekį virš pirmojo aukšto, tarsi pakibę ore, tad antras aukštas buvo mūrijamas ant konsolinių gelžbetoninių sijų.
Apžiūrėdamas nestandartinę statybą inspektorius pastebėjo klaidą: statybininkai sijas suguldė pasukę ant šono, nes jiems taip atrodė patogiau. Pasak P. Bareikos, neteisingai padėtos sijos būtų lūžusios ir pastato viršutiniai aukštai nugarmėję žemyn. Tai galėjo kainuoti ne vieną gyvybę.
59 metai stažo
Statybų inspektoriaus darbą atlikdamas vyras sulaukė pensijos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Iš darbo jis išėjo būdamas 77-erių metų, turėdamas 59-erių metų stažą. Paskutinius metus jis dirbo Joniškio vartotojų kooperatyve.
Šiemet Vasario 16-ąją Povilas Bareika už ilgametį, profesionalų, atsakingą darbą, palikusį ryškų pėdsaką Joniškio rajono statybų plėtroje buvo apdovanotas savivaldybės Padėkos ženklu.
„Mano gyvenime buvo kliūčių, bet sutikau daug geranoriškų žmonių“, – šypsosi vasarį 90-metį paminėjęs P. Bareika.
Autorės nuotr.
KALTINIMAI: Povilas Bareika savo ir tėvo bylose rado kaltinimus, kad buvo buožės ir priklausė nacionalistinei organizacijai.
STAŽAS: 90-metį švenčiantisPovilas Bareika statybose dirbti pradėjo dar išvežtas į Sibirą, o vėliau jam pavyko karjerą tęsti Joniškio rajone ir iš viso sukaupti net 59 metų stažą.
OBJEKTAS: Povilui Bareikai ypač svarbi buvo Joniškio ligoninės statyba, po kurios atsirado galimybės ir daugiabučių kvartalams.