Naujausios
Netektis neįveikė jaunos moters
Kražių seniūnijos Tamkių kaime (Kelmės raj.) gyvenanti Jūratė Pelenienė – trapi, nedidukė moteris. Trijų sūnų mama. Beveik šimto galvijų ūkio savininkė. Turinti pasirūpinti didžiuliu technikos kiemu, šimtu hektarų žemės.
Mirties patale gulėdamas jos vyras Saulius sakė: „Laikyk tik penkias karves. Daugiau nelaikyk. Bus sunku.“
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Gyvenimas nesustojo
Tamkiuose kvepia pavasariu. Pumpurus sukrovę medžiai stiebiasi į spindulius žeriančią saulę. Čirškauja paukščiai. Šalia motinos tipena šilumą pajutę maži šunyčiai.
Jaukumą sodybai teikia net už ūkinių pastatų suguldyti stori medžių rąstai.
Įsikibęs mamai į ranką mažasis Justinas nori parodyti ūkį. Neša vazoną, kuriame auga jo pasodinti arbūzai.
Septyniolikmetis Mantas ruošiasi Kelmėn. Lanko motociklo vairuotojo kursus. Vidurinėlis Vilius dar negrįžo iš mokyklos. Sportuoja.
Su Jūrate Peleniene susėdame pasikalbėti virtuvėlėje. Ji jaunai ūkininkei atstoja ir miegamąjį. Kambaryje įsikūrę sūnūs. Tiek ir tos vietos pusėje anytos namelio.
Gerinti savo buities jauna moteris kol kas nesiryžta. Namelis ne jos. Pokyčiai trikdytų anytą. O palikti vyro mamos taip pat nesiryžta. Ji bijotų viena būti. Garbaus amžiaus moteriai reikia pagalbos.
Po vyro netekties praėjo jau ketveri metai. Paaugo vaikai. Tačiau kalbėdama apie ankstesnį savo gyvenimą jauna moteris negali sulaikyti ašarų.
Jos dar neišverktos. Raudoti nebuvo kada. Tik naktimis, kai užmigdavo vaikai, duodavo valią ašaroms. Dieną nenorėdavo graudinti sūnų, kurie ir taip po tėvo laidotuvių buvo nuliūdę ir pasimetę. Ji privalėjo būti stipri.
Neturėjo į ką atsiremti. Tėvas mirė, kai Jūratei buvo aštuoneri. Būdama aštuoniolikos neteko ir mamos.
Po vyro laidotuvių mėnesį pas ją pabuvo sesuo.
Pašilės kaimo ūkininkai Vidas Šuštauskas, Petras Krencius, Stasys Terleckas, Viktoras Partaukas ir Arūnas Kasputis suvežė iš pievų 700 rulonų šieno. „Už „ačiū", – su dėkingumu dar ir šiandien prisimena Jūratė, jau tuomet supratusi, kad nesugebėtų nuolatos naudotis kaimynų gerumu. – Supratau: jei pati nesikabinsiu, „nušoksiu nuo proto“. Kai dirbi, užsimiršti.“
Pačių sumūrytos plytos
Iš Jurbarko rajono kilusi Jūratė su savo vyru Sauliumi susipažino dirbdama Vokietijoje, pas ūkininką. Namų ūkio ekonomės specialybę turinti mergina dirbo viename ūkyje, jos būsimas vyras – kitame. Susidraugavo. Nusprendė kurti savo gyvenimą Lietuvoje.
Saulius savo nuotaką parsivežė į tėvų namus Tamkių kaime. Jo tėvai buvo atgavę 20 hektarų žemės. Jis – vienturtis sūnus. Nusprendė į tą žemę ir kabintis.
Kurį laiką keliems mėnesiams išvažiuodavo į Vokietiją. Ten uždirbęs pinigų, pirko žemės, gyvulių. Jūratė, likusi namuose, tvarkė ūkį.
Moteris mosteli ranka į didžiulį naują tvartą raudonu stogu. Pasistatė patys, savo rankomis. Vyras nusipirko seną sunkvežimį su kėlimo kranu. Jūratė nešiojo akmenis. Abu savo rankomis lipdė 18 metrų pločio ir 42 metrų ilgio fermą. Norėjo pirkti daugiau gyvulių. Plėsti ūkį.
Vyras buvo nagingas ir labai darbštus. Jo gebėjimais suvirinti, remontuoti techniką, atlikti statybos darbus mielai naudojosi ir Vokietijos ūkininkai. O ten uždirbti pinigai padėjo nusipirkti daugiau gyvulių, technikos. Banda išsiplėtė iki 70 galvijų.
Negailestinga diagnozė
Peleniams gimė du sūnūs Mantas ir Vilius. Gyvenimas atrodo šuoliuote šuoliavo į priekį. Kol vieną dieną Saulius pasijuto blogai. Ligoninė. Tyrimai. Diagnozė – negailestinga. Kraujo vėžys.
Nežinia kas labiau, ar pati liga, ar žinia apie baisią ligą jauną vyrą visiškai palaužė. Atrodė, jog nė nekovoja su liga. Labai blogai jautėsi. Gulėjo paslikas. Nei gyvas, nei miręs. Tačiau tąkart įvyko stebuklas. Medikams pavyko Saulių prikelti. Vaikščioti, ir gyventi jam teko mokytis iš naujo.
Likimas davė vos trisdešimtmetį perkopusiam vyrui dar vieną šansą. Jauna šeima tiesiog gėrė gyvenimą. Tobulino ūkį. Susilaukė trečio sūnaus. Brangino kiekvieną kartu praleistą akimirką. Vyras daugiau nebevažinėjo į Vokietiją.
Tačiau po penkerių metų liga sugrįžo. Ir įveikė 39 metų vyrą per tris mėnesius.
Mažiausiam sūneliui Justinui tuomet nebuvo nė trejų metų. Vyriausiajam Mantui buvo trylika, vidurinėliui Viliui – vienuolika.
Darbas neleido palūžti
„Saulius prieš mirtį sakė: „Laikyk tik penkias karves. Daugiau nelaikyk. Bus sunku“, – savo žmogaus rūpestį paskutinėmis jo gyvenimo dienomis mena Jūratė. – Aš sakydavau: „Kam parduoti? Per vasarą išsiganys, o rudenį tu pasveiksi.“
Tikėjau. Bet nepasveiko. Negalėjau parduoti gyvulių. Juk ūkį kūrėme savo rankomis. Mūsų užauginti gyvuliai, nuglostyti savo rankomis. Kur eiti su trimis mažais vaikais? Kas mūsų laukia? Negalėjau sau leisti palūžti. Stengdavaus net neverkti prie vaikų. Tik vakare, galvą užsiklojusi antklode, duodavau valią raudai... Darbas man padėjo įveikti širdgėlą. Ir vaikai stiprindavo.“
Jūratė stengėsi kuo tvirčiau laikyti gyvenimo vadžias savo rankose. Išmoko vairuoti traktorių. Gavo traktorininko pažymėjimą. Pati sėdo prie grėbiamosios vairo. Netgi presavo šieną.
Ūkį ne tik sumažino, bet ir dar išplėtė. Dabar laiko apie 90 galvijų. 24 melžiamos karvės. Vasarą kasdien parduoda po 300 kilogramų pieno. Gaunamų pinigų užtenka pragyvenimui. Dar parduoda po 10 – 20 sumitusių galvijų. Tiesiogines išmokas ir už parduotus galvijus gautus pinigus investuoja į ūkį.
Neseniai nusipirko naują vakarietišką traktorių. Jam gavo dalį paramos. Dalį pinigų teko skolintis iš banko. Įsigijo naują kultivatorių, grėblį, įsirengė hidraulinį mėšlo šalinimo transporterį, artezinį gręžinį. Laukia naujos sėjamosios. Viliasi, jog ja galės apsėti laukus dar šį pavasarį.
Kieme stovi pora automobilių. Abu reikalingi. Vienas prie ūkio, kitas palėkti į miestą.
Jūratės diena – nelengva. Šeštą valandą jau turi būti fermoje.
Kol vaikai mokykloje, mama tvarko ūkio reikalus, sukasi virtuvėje. Maistas – ne iš prekybos centro. Viskas iš savo ūkio. Pati rūko mėsą. Pati savo atžaloms kepa net duoną.
Vyresnieji iš mokyklos grįžta maršrutiniu autobusu. O mažylio važiuoja į Kražius parsivežti.
Išgąsdinta vyro netekties J.Pelenienė ruošia vaikus ir tokiam atvejui, jeigu jos staiga nebeliktų. Mažiausiąjį Justą apdraudė. Vyresnieji mokosi ūkininkauti. Abu turi po vieną melžiamą karvę, savo galvijų. Tai jų ūkio dalis ir jų pajamos, kurias laiko banko sąskaitoje ateities mokslams. Mama džiaugiasi, kad sūnūs – taupūs. Neišlaidauja. Turi tikslą. Mokslams taupoma ir sūnų našlaičio pašalpa.
Autorės nuotr.
RŪPESČIAI: Tris mėnesius rūpinusis sunkiai sergančiu vyru po netekties Jūratė Pelenienė paniro į ūkio rūpesčius. Jie padėjo jaunai moteriai sustiprėti.
TIKSLAS: Jūratės Pelenienės gyvenimo tikslas išauginti vaikus. Kai turi tikslą, nėra kada liūdėti.
PAGUODA: Niekur nuo mamos nesitraukiantis sūnelis Justinas – mamai paguoda.
ŽEMĖ: Žemė Jūratei Pelenienei suteikia stiprybės.
FERMA: Naują fermą Jūratė ir Saulius Peleniai pastatė savo rankomis.
TECHNIKA: Ūkiui reikalinga technika – moters ir nepilnamečių jos sūnų rūpestis.
AKCENTAS: Pieno ūkio akcentas – kieme džiūstantys kibirėliai pienui.