
Naujausios


Kultūros centro koncertų salės po renovacijos atidarymo iškilmėse į sceną išbėgo būrys ekspresijos kupinų jaunų žmonių, iš tos masės scenoje ėmė kurptis gyvos skulptūros, piramidės su gražiausiomis mūsų merginomis jų viršūnėse. Nuo vieno scenos krašto ligi kito atliekami pakėlimai, atsispaudimai, neregėto aukščio šuoliai, elegantiški jaunų kojų mostai, špagatai ir virvutės…
Koncertų salės pasienyje glaustėsi ir žibančiomis akutėmis scenoje vyraujančią aistrą sekė kelios paauglės. „Žiūrėk, žiūrėk!“ – iš nuostabos ir netikėto reginio net burną prisidengia. „Dovilė, žiūrėk, Dovilė!“ – antroji džiaugsmingai kumšteli pirmajai. „Kur? Parodyk, kur?“ – suklūsta trečioji. Akys dega ir siunčia aiškią žinią: mergaitės nori būti tokios pat, kaip Dovilė, šokti taip pat ir stebinti.
Triukų meistrė
Šokio pedagogė pernai buvo praūžusio didžiausio metų krepšinio šokėjų konkurso sukūryje, kai „Siemens“ arenoje joniškietės, Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ komandos palaikymo šokėjų grupė, triumfavo visa jėga – nesvarbu, kad mokytoja, bet šoko su lygiai tokia pat, gal net dar didesne jėga, kaip ir 17-metės ar 18-metės. Joniškio sporto centro merginos su savo choreografe Dovile, Pasvalio krepšinio komandos „Pieno žvaigždės“ palaikymo grupės šokėjos, grįžo nugalėtojomis, su Karaliaus Mindaugo žalvariniais medaliais ir prizais. Jos geriausios Lietuvoje!
Vadovė Lina Budrienė, rengdamasi atsakingam renginiui ir kovoms, žvelgėsi į savo šokėjas nuo galvos iki kojų, ieškojo tos vienos vienintelės, kuri turės atlikti neįtikėtinai stulbinantį viražą krepšyje. „Tu, Dovile, tai padarysi“, – po pauzės apsisprendė.
– Aš? Kaip? – nustebo šokio pedagogė, kuri šiandien prisipažįsta, kad vien nuo tos minties, kad reikės kabėti krepšyje, ėmė tirtėti kojos ir drebėti rankos – išties buvęs metas, kai bijota aukščio.
Dabar po krepšį, kuriame paprastai sukasi tik kamuolys, Dovilė, demonstruodama dar ir akrobatikos, gimnastikos elementus, landžioja tarsi po seniai pažįstamą labirintą.
Kelias į karjerą – nuo mažens
Iki penktos klasės Dovilė Ramšaitė su dvyne sesute Deimante ir tėvais gyveno Daukšių kaime. Besimokydama vietos mokyklėlėje ji su sesute buvo tos, kurioms mokytoja visada patikėdavo sukurti kokį numerį tėvelių susirinkimui. Paprastai mergaitės statydavo šokius. Kaime vėlgi tokius „koncertus“ surengdavo, kad į pasirodymų premjeras sukviesdavo net kaimynus. Visa ši veikla nuo mažens padėjo atsikratyti viešumo baimės, nepasitikėjimo.
Šeimai persikėlus į Joniškį, mergaitėms dvynėms atsivėrė kitokios, didesnės, galimybės užsiimti mėgstama veikla. Penketoje klasėje pravėrė Sporto centro duris, pasiprašė pas Liną Budrienę. Taip iki paskutinės klasės, kol baigė mokyklą, abi sesutės ir šoko. Šoko ir tobulėjo.
Deimantė paskutinėje klasėje apsisprendė, kad ateityje imsis rimtesnės veiklos, nei šokiai. O štai Dovilė nieko kito ir toliau nenorėjo – tik šokti.
Stabtelėjo, pagalvojo ir žengė
Mergina jau buvo nutarusi studijuoti šokio pedagogiką, kai aplinkui ėmė drumstis vandenys, pažįstami jai vis dažniau ėmė užduoti retorinį klausimą: „Ką su tais šokiais veiksi?“ Dovilė sumišo: gal tikrai? Pašoks 2-3 metus, o po to iš ko duoną sau pelnys, kaip gyvens?
Jau buvo priimta į Vilniaus kolegijos šokių pedagogikos nemokamas studijas, kai stabtelėjo tam, kad pagalvotų, ar tai teisingas jos žingsnis.
Metams išvažiavo į Daniją. Tačiau prireikė tik pusmečio, kad nerastų atsakymo į klausimą, ką ji ten veikia? Tada ir atėjo nušvitimas, kad labai nori namo, nori į šokių aikštelę ir nori studijuoti šokio meną.
– Aš tai visiems dabar jauniems žmonėms, stovintiems pasirinkimų kryžkelėje, patariu geriau stabtelti ir lukterėti, kad įsitikintų savo teisingu pasirinkimu prieš žengiant lemtingą žingsnį. Aš įsitikinau ir dviguba jėga užsidegiau siekti to, ko noriu. Gal todėl antrais metais į tą pačią specialybę stojant net pasirodžiau geriau, surinkau aukštesnį stojamąjį balą nei pirmais metais, – atvirai apie savo kelią link svajonės pasakoja buvusi Linos Budrienės mokinė, dabar – kolegė.
Dabar Lina Budrienė ir Dovilė Ramšaitė – ir geros bičiulės, partnerės. Kiekviena treniruoja, lavina savo jaunųjų šokėjų grupes, o, reikalui esant, apjungia, sustiprina pajėgas, kartu stato šokius, kartu važiuoja į varžybas, šokių fiestas. Lina dalinasi ilgamete patirtimi, Dovilė – jaunatviškomis idėjomis, rūpinasi choreografija, stato šokius. Puikus, sėkmės aukštumų siekiantis tandemas.
Šokti nori visi
Dovilė Ramšaitė tiek įsisukusi į šokio verpetą, kad reikia galvą pasukti, ieškant laisvos valandėlės pokalbiui. Reikia tik įsivaizduoti, tos atletiškos virtuozės šokio pamokoms laukia net dvi vaikų darželio „Saulutė“ grupės, po to tiek pat grupių vaikų darželyje „Vyturėlis“. Toliau pagal grafiką skuba į „Saulės“ pagrindinę mokyklą, kur vėlgi išsirikiavę dvi šokti norinčių moksleivių grupės. Ir dienos pabaigoje dar Dovilės laukdama mindžikuoja mišri šokti norinčių žmonių grupė Joniškio žemės ūkio mokykloje. Šokio pedagogė kojas dienos pabaigoje gali ištiesti tik apie aštuntą.
– Daug kas manęs klausia, ką mes tam Joniškyje čia veikiam? Tarsi nebūtų ko. Aš tai pasidžiaugčiau, jei to laisvo laiko nors kiek turėčiau. Bet, kai turi veiklos, tai ir provincijos mieste randi ką veikti, – šypteli Dovilė, kuri su įvairaus amžiaus grupių šokėjais malasi tarp treniruočių ir konkursų, išvykų.
– Žiogeli, kur tu vėl leki? Negali ramiai nusėdėt – tai šen, tai ten, – atsidūsta į Dovilę žvelgdama močiutė.
Jau nuo kitos savaitės, išsilaikiusi zumbos licenciją, Dovilė kviečia visus 18 val. po darbo į Joniškio žemės ūkio mokyklos salę – Lotynų Amerikos šokių elementų ir aerobikos pratimų simbiozė zumboje geriausiai išvaiko nuovargį ir sudegina maksimumą kalorijų.
Populiarina šokį ir krepšinį
Dovilės Ramšaitės keliolikos metų mergaitės šiemet su savo šokiais jau pasirodė ir krepšinio aikštelėje, žaidžiant „Delikateso“ krepšininkų komandai. Gal tai naujos geriausių Lietuvos krepšinio komandų palaikymo šokiš žvaigždės? Jų mokytoja Dovilė prasitaria, kad buvę apkalbų, komentarų – per jaunos… „Tačiau, kur, jei ne savoje aikštelėje, pradėti? Kartu mes populiariname ir krepšinį. Juk ateina tėveliai, seneliai, draugai pasižiūrėti. Žiūri šokius, o kartu pamilsta ir krepšinį, pradeda „sirgti“ už savo miesto komandą“, – tokį atsakymą skeptikams turi šokio pedagogė, kuri tvirtai žino, kad šokiams joks amžius neturi ribų, tačiau šokis gali ne tik pyragais atsimokėti, bet ir turiningą gyvenimą dovanoti.