Cheminė ataka prieš kaimynų kadagį

Žmo­gus tarp žmo­nių

Che­mi­nė ata­ka prieš kai­my­nų ka­da­gį

Šiau­lie­tis Juo­zas Ste­po­nai­tis nė ne­si­gi­na her­bi­ci­dais nu­purš­kęs kai­my­nės Lai­mu­tės Kan­čaus­kie­nės skly­po pu­sė­je au­gan­tį ka­da­gį. Pen­si­nin­ką la­bai ner­vi­nę į jo skly­po pu­sę kri­tę šio me­džio spyg­liai.

L. Kan­čaus­kie­nei kai­my­no iš­puo­lis skau­dus: me­dis jos šei­mai – tar­si re­lik­vi­ja.

Dau­giau nei de­šimt­me­tį po teis­mus vaikš­čio­jan­tys kai­my­nai, Bi­ru­tės gat­vės gy­ven­to­jai, ge­gu­žės pra­džio­je vėl neap­siė­jo be po­li­ci­jos.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Šliūkšt, ir baig­ta

Ka­da­gys, ža­lia­vęs ko­ne 25 me­tus, šian­dien be­veik ru­das. La­biau­siai pa­žeis­tas per pa­tį vi­du­rį – nu­de­gu­sios ne tik išo­ri­nės ša­kos, bet ir ka­mie­nas.

Skly­po, ku­rio pa­tvo­ry­je au­ga šis vis­ža­lis, šei­mi­nin­kė Lai­mu­tė Kan­čaus­kie­nė ne­si­ti­ki, kad ka­da­giui pa­vyks iš­gy­ven­ti, ne­bent ste­buk­las įvyk­tų.

Prieš ke­lias sa­vai­tes į kie­mą išė­ju­si L. Kan­čaus­kie­nė pa­sa­ko­ja nu­stė­ru­si: gra­žuo­lis ka­da­gys mer­dė­jo aky­se, o ką tik pa­so­din­tos gė­lės ap­link jį bu­vo nu­lei­pu­sios.

Kai­my­nei ne­ki­lo abe­jo­nės, kad tai kai­my­no J. Ste­po­nai­čio dar­bas – šis vy­ras dar prieš ke­le­rius me­tus bu­vo pa­skel­bęs ka­rą dėl to ka­da­gio, esą dėl nuo jo kren­tan­čių spyg­lių ir nu­tį­su­sių šak­nų nu­ken­čia der­lius, o ša­kos už­sto­jan­čios sau­lę bei lie­taus van­de­nį.

Tai­gi ap­žiū­rė­ję sa­vo me­dį Lai­mu­tė ir Ed­mun­das Kan­čaus­kai sa­ko su­pra­tę, kad jis grei­čiau­siai bu­vo nu­pli­ky­tas kaž­ko­kia che­mi­ne me­džia­ga. Su­tuok­ti­niai „nu­si­kal­ti­mo žy­mes“ pa­ma­tė kai­my­nui J. Ste­po­nai­čiui pri­klau­san­čio skly­po pu­sė­je: čia taip pat bu­vo nu­leipę au­ga­lai.

L. Kan­čaus­kie­nė krei­pė­si į po­li­ci­ją. Pra­ne­šė apie įta­ria­mą kai­my­no sa­vi­va­lę. Pa­rei­gū­nai ža­dė­jo rea­guo­ti.

Kol ty­ri­mas vyks­ta, Kan­čaus­kai, pa­ma­tę, jog mirš­tan­tis ka­da­gys ėmė spar­čiai mes­ti nu­de­gin­tus spyg­lius, už jo už­ki­šo ag­ro­teks­ti­lės ga­ba­lą – jis tam, kad, ne­duok­die, koks spyg­lys nu­kris į kai­my­nų skly­pą.

Į teis­mą – dėl ka­da­gio, krie­no ir sva­rai­nio

Kai­my­nų ne­san­tai­ka dėl to ka­da­gio, ir ne tik dėl jo, tę­sia­si ne vie­ne­rius me­tus. Jau ap­si­lan­ky­ta ir teis­muo­se.

J. Ste­po­nai­tis iš kai­my­nų prieš ke­le­rius me­tus bu­vo pa­rei­ka­la­vęs kom­pen­sa­ci­jos, 200 li­tų, dėl kas­met pra­ran­da­mo der­liaus.

Ne­ga­vęs at­ly­gio, krei­pė­si į teis­mą. Rei­ka­la­vi­mas tas pa­ts: kom­pen­sa­ci­ja. Teis­me kai­my­nas nu­ro­dė, kad ne tik ka­da­gys truk­do už­de­rė­ti jo der­liui, bet ir iš kai­my­nės skly­po iš­pli­tu­sios krie­nų bei sva­rai­nių atau­gos.

Šiau­lių apy­lin­kės teis­mas su­ren­gė iš­va­žiuo­ja­mą­jį po­sė­dį „įvy­kio vie­tai ap­žiū­rė­ti“. Po jo kons­ta­tuo­ta, kad kai­my­no pyk­tį įžie­bę sva­rai­niai ir krie­nai ga­lė­ję pa­si­sė­ti sa­vai­me.

O štai ka­da­gys, kons­ta­tuo­ta iš­va­žiuo­ja­mo­jo po­sė­džio me­tu, ža­los ne­da­ran­tis: šiau­ri­nė­je skly­po pu­sė­je au­gan­tis me­dis me­ta tik ne­di­de­lį še­šė­lį, o nu­svi­ru­sių ša­kų nė­ra. Juo­lab „teis­mui ieš­ko­vai ne­pa­tei­kė įro­dy­mų, kad dėl esa­mo še­šė­lio ir jo šak­nų jie kiek­vie­nais me­tais pa­ti­ria 200 li­tų nuo­sto­lį esant ma­žes­niam au­ga­lų der­liui“.

At­mes­da­mas Bro­nis­la­vos ir Juo­zo Ste­po­nai­čių ieš­ki­nį, teis­mas 2014 me­tų spa­lio 1 die­ną pa­skelb­ta­me spren­di­me pa­brė­žė, kad „nors gin­čo ob­jek­tas – ka­da­gys – nė­ra pri­skir­tas prie sau­go­ti­nų au­ga­lų, ta­čiau pa­mi­nė­ti­na, jog šios rū­šies au­ga­lai, at­si­žvel­giant į jų pa­pli­ti­mą Lie­tu­vo­je, vis tiek tu­rė­tų bū­ti iš­sau­go­mi net ir pri­va­čio­je val­do­je. Tai­gi bet ko­kie veiks­mai ša­li­nant au­ga­lo ša­kas ir šak­nis, ne­tu­ri su­nai­kin­ti pa­ties au­ga­lo“.

To­kį pa­tį spren­di­mą ne­tru­kus pa­skel­bė ir Šiau­lių apy­gar­dos teis­mas, „ka­da­gio“ by­lą iš­nag­ri­nė­jęs ape­lia­ci­ne tvar­ka.

Che­mi­nė ata­ka – pa­mo­ka kai­my­nams

Ta­čiau ir po teis­mų, pa­si­sa­kiu­sių už vis­ža­lio me­džio iš­sau­go­ji­mą, įtam­pa tarp kai­my­nų neats­lū­go.

Ste­po­nai­čiams ka­da­gys vis tiek truk­dė: kaip ne­truk­dys, jei, pa­sak Bro­nis­la­vos Ste­po­nai­tie­nės, ji esan­ti pri­vers­ta val­gy­ti braš­kes su be pa­lio­vos ant jų krin­tan­čiais spyg­liais?

Gin­da­mas sa­vo dar­žo­ves, J. Ste­po­nai­tis per­nai pa­va­sa­rį prieš ka­da­gį sto­jo kir­viu: iš­ka­sė duo­bę ir pa­mė­gi­no šak­nis iš­ka­po­ti. Ar ra­do bent vie­ną šak­nį, ar ne, neaiš­ku, mat, po šios eg­ze­ku­ci­jos Kan­čaus­kų me­dis tik dar la­biau su­ža­lia­vo.

Gra­žuo­lio ne­nu­ko­vė ir kaip rei­kiant ap­tva­ty­tos ša­kos, kir­tu­sios oro erd­vę tarp kai­my­nų skly­pų.

„Neiš­lai­kė vy­rui ner­vai, to­dėl ir pa­nau­do­jo nuo­dų, – „Šiau­lių kraš­tui“ nu­kir­to B. Ste­po­nai­tie­nė. – Čia miš­ko me­dis ir tu­ri miš­ke aug­ti.“

Įvyk­dęs che­mi­nę ata­ką ne­nei­gia ir pa­ts J. Ste­po­nai­tis. Sa­ko no­rė­jęs kai­my­nams pa­ro­dy­ti, koks „ma­lo­nu­mas“ yra, kai į dar­žą kren­ta ir kren­ta spyg­liai. O ka­da­gys, jam pa­sa­kiu­si vie­na spe­cia­lis­tė, nuo už­purkš­to che­mi­ka­lo ne­nu­džiū­siąs, tik nu­me­siąs pir­mus spyg­lius ir vėl su­ža­liuo­siąs.

75-erių vy­ras po­li­ci­jai dėl pa­sta­ro­sios sa­vi­va­lės skir­ta­me paaiš­ki­ni­me nu­ro­dė su­pra­tęs, jog pa­da­rė klai­dą nu­purkš­da­mas her­bi­ci­dais už sa­vo že­mės skly­po tvo­ros, kai­my­nės Lai­mu­tės Kan­čaus­kie­nės skly­pe, au­gan­čio ka­da­gio vi­du­ri­nę la­jos da­lį.

„Gai­la man bu­vo pjau­ti ka­da­gio ša­kas, kir­viu kirs­ti šak­nis, ypa­tin­gai purkš­ti her­bi­ci­dais su tiks­lu už­mig­dy­ti me­dį, kad atei­ty­je ne­be­di­dė­tų da­ro­mos ža­los mums su žmo­na ner­vų ga­di­ni­mas“, – po­li­ci­jai ge­gu­žės 12 die­ną skir­ta­me pa­reiš­ki­me dės­to J. Ste­po­nai­tis.

Spyg­lius nuo me­džio siurb­da­vę siurb­liu

Su­tuok­ti­niai Kan­čaus­kai už gal­vos stve­ria­si kal­bė­da­mi apie kai­my­nų iš­puo­lius. Sa­ko, kad ka­da­gio su­nai­ki­ni­mas jied­viem bu­vo itin skau­dus – nes jis pri­si­mi­ni­mas apie pui­kius kai­my­nus, ka­dais gy­ve­nu­sius ta­me pa­čia­me skly­pe, į ku­rį po jų mir­ties at­si­kraus­tė Ste­po­nai­čiai.

„Mums tas ka­da­gys kaip re­lik­vi­ja. Mo­ra­liai la­bai skau­du. Se­na­sis kai­my­nas jį pa­so­di­nęs pa­sa­kė: sau­go­ki­te tą me­dį, nes jis ne tik puoš­nus, bet ir orą gry­ni­na“, – ge­ru žo­džiu bu­vu­sį skly­po sa­vi­nin­ką mi­ni L. Kan­čaus­kie­nė.

Anot mo­ters, ka­da­gį bu­vęs sa­vi­nin­kas prieš 25 me­tus bu­vo pa­so­di­nęs sa­vo skly­po (da­bar Ste­po­nai­čių) skly­pe. Ta­čiau po per­ma­ta­vi­mo me­dis at­si­dū­rė Kan­čaus­kų skly­po te­ri­to­ri­jo­je.

L. Kan­čaus­kie­nė sa­ko ne­no­rin­ti nie­ko – tik tai­kos ir ra­my­bės. Tei­gia daž­nai nu­ty­lin­ti, kad tik ne­kil­tų ne­san­tai­kos. Ir dėl to nu­ma­rin­to ka­da­gio šiau­lie­tė pa­ty­ru­si tik mo­ra­li­nę ža­lą.

„Sa­ky­si­te, cir­kas, bet mu­du su vy­ru siurb­liu spyg­lius iš to ka­da­gio la­jos siurb­da­vo­me, kad tik koks ne­nuk­ris­tų į kai­my­nų skly­pą“, – su aša­ro­mis aky­se kal­ba L. Kan­čaus­kie­nė.

Jai ant­ri­na ir ta­me pa­čia­me kie­me gy­ve­nan­ti kai­my­nė An­ge­lė.

Kal­tas vi­sai ne ka­da­gys

J. Ste­po­nai­tis taip pat sa­ko no­rin­tis ra­my­bės, esą no­rė­tų dė­ti pa­stan­gas, kad vi­si drau­giš­kai sės­tų ir su­da­ry­tų tai­kos su­tar­tį.

Ar ve­da­mas to­kio gra­žaus troš­ki­mo vy­ras ne­no­rė­tų pa­bels­ti į kai­my­nų du­ris ir pa­si­kal­bė­ti?

„Nei bel­siu, nei į jų kie­mą ei­siu... Nie­ko bend­ro su jais ne­no­riu tu­rė­ti“, – prieš­ta­rau­da­mas pa­ts sau nu­ker­ta pa­šne­ko­vas.

Jis sa­ko, kad „ne­san­tai­kos ka­da­gys“ yra ne kas ki­tas, o bu­vu­sio sa­vi­nin­ko pa­so­din­tas ri­bo­ženk­lis, kad L. Kan­čaus­kie­nė jo skly­po neuž­val­dy­tų.

Aiš­ku vie­na: ne ka­da­gys, ne krie­nai ir ne sva­rai­nis – čia svar­biau­sia. Ne vien dėl au­ga­lų teis­muo­se by­li­nė­ta­si. Įtam­pos ban­ga ki­lu­si dėl skly­pų ati­da­li­ji­mo, dėl de­ta­lių­jų pla­nų pa­ren­gi­mo, dėl Ste­po­nai­čių na­mo pro­jek­to...

J. Ste­po­nai­tis sa­ko, kad kai­my­nai jam pra­si­sko­li­nę tiek ir tiek.

Su­tuok­ti­niai Kan­čaus­kai apie jo­kias sko­las ne­ži­no. Sa­ko, at­si­kraus­čius Ste­po­nai­čiams, vi­są šir­dį ati­da­vę, kaip ir ki­tiems kai­my­nams, su ku­riais bi­čiu­liau­ja­si daug me­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KA­DA­GYS: Ka­daise gra­žuo­lis ka­da­gys šian­dien pli­kut pli­ku­tė­lis.

PA­LI­KI­MAS: Lai­mu­tei ir Ed­mun­dui Kan­čaus­kams šian­dien šir­dis ver­kia žiū­rint į bu­vu­sių kai­my­nų pa­li­ki­mą.

SPYG­LIAI: Bro­nis­la­va Ste­po­nai­tie­nė pik­ta ant kai­my­nų. Esą tei­sin­gai vy­ras pa­siel­gė che­mi­ka­lais nu­purš­kęs ka­da­gį: kiek ga­lė­ję ken­tė­ti spyg­lius?

NO­RAS: Lai­mu­tė Kan­čaus­kie­nė sa­ko no­rė­tų tik vie­no – ra­my­bės.