Rašytojas Lietuvoje pasiilgsta prancūzų laisvės

Ra­šy­to­jas Lie­tu­vo­je pa­siilgs­ta pran­cū­zų lais­vės

Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos kvie­ti­mu tie­siai iš Pa­ry­žiaus at­skri­dęs ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas Val­das Pa­pie­vis kar­tu su ko­le­ga Liud­vi­ku Ja­ki­ma­vi­čiu­mi pri­sta­tė sa­vo nau­ją ro­ma­ną „Odi­lė, ar­ba oro uos­tų vie­nat­vė“, ku­ria­me tar­si nie­ko ne­vyks­ta, ta­čiau kal­ba­ma apie eg­zis­ten­ci­nius da­ly­kus: gy­ve­ni­mo pra­smę, vie­nat­vę, ku­rią ir pa­čiam au­to­riui te­ko pa­tir­ti, at­vy­ku­siam gy­ven­ti į Pran­cū­zi­jos sos­ti­nę. Da­bar jis ten jau­čia­si kaip na­muo­se ir ly­gin­da­mas sa­ko, kad Lie­tu­vo­je trūks­ta tos lais­vės, pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir ini­cia­ty­vos ko­vai už sa­vo tei­ses, o mū­sų ša­lies val­džia žmo­nes lai­ko in­fan­ti­lais.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Oro uos­tai – laik­me­čio me­ta­fo­ra

Bib­lio­te­ki­nin­kės Vi­jo­le­tos Kup­re­vi­čie­nės pri­sta­ty­tas ra­šy­to­jas Val­das Pa­pie­vis skai­ty­mus iš nau­jau­sio ro­ma­no pra­dė­jo nuo iš­trau­kos apie oro uos­tų vie­nat­vę tarp dau­gy­bės žmo­nių, la­ga­mi­nų ra­tu­kų dar­dė­ji­mo.

Pa­sak jo ko­le­gos Liud­vi­ko Ja­ki­ma­vi­čiaus, oro uos­tai tam­pa tar­si mū­sų laik­me­čio me­ta­fo­ra, kur su­si­du­ria­ma su ne­ži­nia, ne­bū­ti­mi. Žmo­nės le­kia pro ša­lį kon­ve­je­riu, nors su­sto­ję bent aki­mir­ką ir pa­si­kal­bė­ję gal­būt ras­tų bend­rų iš­gy­ve­ni­mų, pa­tir­čių, gal net tap­tų drau­gais.

To­dėl V. Pa­pie­vio ro­ma­no vei­kė­jui, at­si­dū­ru­siam Pa­ry­žiu­je, su­tik­ta pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris Odi­lė, ku­rios kom­pan­jo­nu jis ta­po, bu­vo tar­si at­gai­va. Tam tik­ra pra­sme šis bend­ra­vi­mas su in­te­lek­tua­lia, įdo­mų gy­ve­ni­mą gy­ve­nu­sia, pa­ži­nu­sia di­džiuo­sius Pran­cū­zi­jos li­te­ra­tus, fi­lo­so­fus, as­me­ny­be bu­vo tar­si pri­vi­le­gi­ja. O pa­čiai Odi­lei se­nat­vė­je taip pat trū­ko su kuo kal­bė­tis.

Vi­suo­me­nė­je su­si­klos­tė pa­vo­jin­ga si­tua­ci­ja

Ra­šy­to­jas L. Ja­ki­ma­vi­čius pa­ste­bė­jo, kad ro­ma­nas „Odi­lė, ar­ba oro uos­tų vie­nat­vė“ ta­po fe­no­me­nu, nes jį per­skai­tę vy­res­ni žmo­nės jau bu­ria­si į „Odi­lės klu­bus“, kuriuose svars­to, ap­ta­ria sa­vo pro­ble­mas. Žmo­nės tie­siog iš­siil­gę kal­bė­ji­mo­si, lė­to gy­ve­ni­mo tem­po, ir to­kie simp­to­mai, pa­sak Liud­vi­ko Ja­ki­ma­vi­čiaus, ro­do vi­suo­me­nė­je su­si­klos­čiu­sią pa­vo­jin­gą si­tua­ci­ją.

„Val­das Pa­pie­vis mąs­to pus­to­niais, pa­sa­ko­ji­mo lai­kas te­ka lė­tai, juo ga­li­ma mė­gau­tis. Tai – poe­ti­nė pro­za, skai­ty­mo ma­lo­nu­mas, kai mė­gi­na­ma už­čiuop­ti de­ta­les, bet nė­ra ypa­tin­gų įvy­kių, ne­si­taš­ko krau­jas. To­kios li­te­ra­tū­ros žmo­nės iš­siilgs­ta, nes taip kal­ban­čių ra­šy­to­jų vy­res­nė kar­ta iš­mi­rė“, – tei­gė ro­ma­no au­to­riaus ko­le­ga.

Ro­ma­nas „Odi­lė, ar­ba oro uos­tų vie­nat­vė“ yra at­si­svei­ki­ni­mas su XX am­žiu­mi, ku­ris, nors praė­jo du pa­sau­li­niai ka­rai, bu­vo la­biau hu­ma­niš­kas, žmo­nės dau­giau bend­ra­vo.

At­sis­vei­ki­ni­mą kū­ri­ny­je vaiz­džiai sim­bo­li­zuo­ja epi­zo­das, kai bu­ki­nis­tas (kny­gų par­da­vė­jas – aut. pa­st.) Se­nos kran­ti­nė­je, ne­par­da­vęs nė vie­nos kny­gos, per Me­nų til­tą jas vie­ną po ki­tos pa­lei­džia kris­ti į upę.

Lie­tu­vos val­džia gy­ven­to­jus lai­ko in­fan­ti­lais

Ra­my­be dvel­kia ir ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mas Pa­ry­žiu­je. Nors au­to­rius dir­ba žur­na­lis­tu Lie­tu­vos ra­di­ju­je, Pran­cū­zi­jo­je jis ne­si­jau­čia ge­na­mas įvy­kių, kaip iš­pro­tė­jęs.

At­virkš­čiai – jo nuo­mo­ne, Pa­ry­žius su­si­skirs­tęs į daug ra­jo­nų, ku­rių kiek­vie­nas gy­ve­na tar­si kai­mas. Žmo­gus tu­ri sa­vą duo­nos par­da­vė­ją, jau­čia­si pa­žįs­ta­mas su ki­tais ir „at­si­pū­tęs“. To­dėl ten, skir­tin­gai ne­gu Vil­niu­je, nė­ra ryš­kios ri­bos tarp pri­va­taus ir vie­šo gy­ve­ni­mo.

Lie­tu­vo­je žmo­gus, išei­da­mas iš na­mų, bū­ti­nai tu­ri pa­si­gra­žin­ti, dai­liau ap­si­reng­ti, o Pa­ry­žiu­je ir bu­te, ir gat­vė­je esi daž­niau­siai toks pat, jau­tie­si lais­vai, ga­li elg­tis, kaip no­ri, reng­tis, kaip no­ri, nie­kas ne­žiū­rės iš­pū­tęs akis, ne­var­žys.

„Man at­ro­do, kad Lie­tu­vos val­džia žmo­nes lai­ko in­fan­ti­lais. To­kiais, tar­si nei­šau­gu­siais iš vai­kys­tės am­žiaus, nie­ko ne­sup­ran­tan­čiais, ku­riuos nuo­lat rei­kia re­gu­liuo­ti. To­dėl vi­sur pil­na ap­ri­bo­ji­mų. Pa­ry­žiu­je ga­li lais­vai at­si­gul­ti ant pie­vu­tės par­ke, gurkš­no­ti vy­ną, ne­ži­nia, kas bū­tų, jei taip pa­sielg­tum Vil­niu­je“, – to­kią nuo­mo­nę pa­reiš­kė ir Pran­cū­zi­jo­je, ir Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tis ra­šy­to­jas Val­das Pa­pie­vis.

Ža­vi pran­cū­zų lais­vė

Lais­vė, anot jo, la­bai aki­vaiz­džiai bu­vo iš­reikš­ta po te­ro­ris­ti­nių iš­puo­lių Pran­cū­zi­jos sos­ti­nė­je. Tą pa­tį va­ka­rą vi­sos gat­vės bu­vo tuš­čios, par­duo­tu­vė­je, kurioje ra­šy­to­jas ap­si­lan­kė, ra­do po­rą žmo­nių ir par­da­vė­ją. Gy­ve­ni­mas at­ro­dė pa­ra­ly­žiuo­tas, nors bu­vo šeš­ta­die­nis, kai vi­si ei­na į tur­gų, ka­vi­nes, kon­cer­tus.

Ta­čiau jau po ke­lių die­nų gy­ve­ni­mas vi­rė kaip anks­čiau, me­ni­nin­kai, kul­tū­ros žmo­nės pa­skel­bė ak­ci­ją: „Vi­si į ka­vi­nes!“ Už­kal­bin­ti stu­den­tai prie Sor­bo­nos uni­ver­si­te­to į klau­si­mą, kaip jau­čia­si, at­sa­kė: „Šis iš­puo­lis bu­vo pa­si­kė­si­ni­mas į mū­sų gy­ve­ni­mo bū­dą. Tad bū­tų tik­ras pra­lai­mė­ji­mas, jei­gu mes jo at­si­sa­ky­tu­me.“

Val­das Pa­pie­vis pa­si­gen­da lie­tu­vių pi­lie­tiš­ku­mo, ak­ty­vu­mo, ci­vi­li­zuo­tais bū­dais reiš­kiant sa­vo nuo­mo­nę, ne­pa­si­ten­ki­ni­mą esa­ma si­tua­ci­ja. Pran­cū­zi­jos pi­lie­čiai nuo­lat iš­reiš­kia sa­vo pro­tes­tą, rei­ka­la­vi­mus strei­kais, de­monst­ra­ci­jo­mis.

Šio­je ša­ly­je taip pat svars­to­mos Dar­bo įsta­ty­mo pa­tai­sos, dis­ku­tuo­ja­ma apie dar­bo san­ty­kių li­be­ra­li­za­vi­mą. To­dėl žmo­nės ten pa­skel­bė be­mie­ges nak­tis, per ku­rias ak­ty­vis­tai ren­ka­si jau visą mė­ne­sį ir spau­džia val­džią sa­vo ak­ci­jo­mis.

Vie­nas 60–70 me­tų žmo­gus kas­dien atei­na ir tris va­lan­das sto­vi iš­kė­lęs aukš­tyn pla­ka­tą su rei­ka­la­vi­mais. Jis jau ta­po te­le­vi­zi­jos ir laik­raš­čių straips­nių he­ro­ju­mi, kai į klau­si­mą, ar ne­sun­ku taip il­gai lai­ky­ti iš­kė­lus ran­kas, at­sa­kė: „Bet tiems, už ku­riuos ei­nu, yra daug sun­kiau.“

Į Pa­ry­žių lie­tu­viai va­žiuo­ja ne už­si­dirb­ti

Pa­ry­žiu­je ra­šy­to­jas sa­ko su­tin­kan­tis ne­ma­žai jau­nų lie­tu­vių. Ta­čiau į Pran­cū­zi­jos sos­ti­nę ne­va­žiuo­ja žmo­nės, no­rin­tys už­si­dirb­ti. Tai – in­te­lek­tua­lai ar­ba me­ni­nin­kai, pa­si­rin­kę stu­di­jas ir gy­ve­ni­mą šio­je ša­ly­je.

„Jie to­kie ap­si­skai­tę, kad aš jau­čiuo­si vi­siš­kas nu­lis. Yra gru­pe­lė lie­tu­vių, ku­rie ren­ka­si ir žiū­ri vi­sus nuo pir­mo iki pa­sku­ti­nio re­ži­sie­riaus Sten­lio Kub­ri­ko fil­mus ir pa­skui juos ap­ta­ria, dis­ku­tuo­ja. Jie kal­ba ir apie Lie­tu­vą. Tu ga­li bū­ti pa­trio­tas, va­ži­nė­da­mas per pa­sau­lį sker­sai išil­gai“, – tei­gė V. Pa­pie­vis.

Ra­šy­to­jas ne­gai­lė­jo pa­gy­ri­mų Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių gro­žiui, ku­rio vie­tos gy­ven­to­jai ne­be­pas­te­bi. Jo tei­gi­mu, per pa­sta­ruo­sius de­šimt me­tų Lie­tu­va ypa­č iš­gra­žė­jo. Jo­niš­kio cent­ras – re­no­vuo­ta aikš­tė, si­na­go­gos, Že­mai­čių gat­vė, ve­dan­ti į Kul­tū­ros cent­rą, par­kas jam pa­li­ko la­bai ge­rą įspū­dį. Ra­šy­to­jo įsi­ti­ki­ni­mu, to­kį cent­rą ga­li­ma per­kel­ti į bet ku­rį ne­di­de­lį Pran­cū­zi­jos mies­te­lį ir jis neat­ro­dys pra­sčiau.

Au­to­rės nuo­tr.

PRIS­TA­TY­MAS: Tie­siai iš Pa­ry­žiaus at­skri­dęs ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas Val­das Pa­pie­vis (kai­rė­je) kar­tu su ko­le­ga Liud­vi­ku Ja­ki­ma­vi­čiu­mi pri­sta­tė sa­vo nau­ją ro­ma­ną „Odi­lė, ar­ba oro uos­tų vie­nat­vė“ ir pa­sa­ko­jo apie gy­ve­ni­mą Pran­cū­zi­jo­je.

PRAS­MĖ: Ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas Val­das Pa­pie­vis ro­ma­ne „Odi­lė, ar­ba oro uos­tų vie­nat­vė“, ku­ria­me tar­si nie­ko ne­vyks­ta, iš tie­sų kal­ba apie eg­zis­ten­ci­nius da­ly­kus: gy­ve­ni­mo pra­smę, vie­nat­vę.

SKIR­TU­MAS: Val­das Pa­pie­vis Lie­tu­vo­je pa­si­gen­da pran­cū­zams bū­din­go pi­lie­tiš­ku­mo, ak­ty­vu­mo, ci­vi­li­zuo­tais bū­dais reiš­kiant sa­vo nuo­mo­nę, ne­pa­si­ten­ki­ni­mą esa­ma si­tua­ci­ja.