
Naujausios
Mikoliškio kaimas skaičiuoja penktąjį šimtmetį
Savaitgalį Mikoliškio bendruomenė ir kraštiečiai minėjo kaimo 430-ąjį jubiliejų. Nuo ryto sukvietė šventės „Po liepom, brandinančiom medų“ renginiai. Kai kurie kraštiečiai savame kaime nebuvo lankęsi dešimtmečius.
Janina ŠAPARNIENĖ
janina@skrastas.lt
Šurmulys po liepomis
Kaimo ribą žymintys kelio ženklai atvykėlius pasitinka papildomu akcentu – iš žalių šakelių nupintu skaičiumi „430“. Bendruomenės namų pastatas apsuptas žmonių, netoliese pririkiuota automobilių. Vieni smalsuoliai apžiūrinėja dekoratyvinių paukščių parodą, kiti taikosi paglostyti jaukias alpakas. Šie egzotiški gyvūnai į Mikoliškį atvežti pirmą kartą.
Pievoje stovi ką tik iš po medžio drožėjų kaltų pasaulį išvydusios skulptūros. Šventės dalyviai turi progą pamatyti, kaip darbuojasi meistrai Vidmantas Lietuvninkas, Eugenijus Rimdžius, Bronislovas Gedminas, Pranciškus Miežis bei Egidijus Impolis. Pastarasis tautodailininkas sukūrė ir koplytstulpį kaimo jubiliejui. Kartkartėmis suskamba meistrų dainos, akompanuojamos E. Impolio ir Mikoliškio laisvalaikio salės darbuotojos Aušros Ždanko.
Bendruomenės namų salėje karaliauja dailė – žeimelietės gražiadarbės Emilijos Bumblienės kūriniai, iš Pakruojo rajono kilusio dailininko Arūno Vasiliausko personalinė paroda. Čia pat – su A. Vasiliausku bendravusių mažųjų mikoliškiečių piešiniai, vaizduojantys kaimo ateitį.
Po medžiais įsikūrę Žeimelio seniūnijos žvejų mėgėjų klubo „Beržtalis“ nariai ant atviros ugnies ruošia vaišes.
Aplink kaimą ratus ant motociklų suka „Amžių baikeriai“, vedami Audros Krištopaitienės ir Dangirūtos Paplauskienės – signalizuodami, dūduodami kviečia į šventę. Motorizuotų kvieslių idėją pasiūliusi D. Paplauskienė išsitraukė tarybinių laikų IŽ, priklausiusį tėvams. Senukas į kelią nebuvo išvažiavęs jau keliolika metų ir atrodė egzotiškai greta šiuolaikiškų motociklų.
Po bitininkų Dovilės ir Manto Radavičių palapine buriasi norintys išmokti nusilieti dekoratyvinių vaško žvakių. Šalia pievelėje vyksta asmenukių maratonas: ne vienas nori nusifotografuoti su prabangiais senoviniais drabužiais apsirengusiomis damomis – Loreta Bulkiene, jos dukra Samanta Rudzinskiene bei Daiva Imbrasiene, mažaisiais mikoliškiečiais.
Į bendruomenės namus besirenkantys šventės dalyviai sveikinasi, glėbesčiuojasi. Ne vienam ir ašara nurieda, po kelių dešimčių metų vėl susitikus buvusius kaimynus, bendramokslius ar bendradarbius.
Jubiliejui skirtą koplytstulpį bendruomenės pirmininkas Jonas Janulis pavadina Santarve. Sutarimo tarp kaimynų, artimųjų Dievo meldžia ir jį šventinantis Pašvitinio bei Lauksodžio klebonas Vaidas Mikalčius.
Į šventinę eiseną Mikoliškio gatvėmis patraukia pulkas dalyvių. O likusieji moja iš sodybų kiemų ar pakelėje.
Kaimas „paseno“ dviem šimtmečiais
Bendruomenės pirmininkas Jonas Janulis „Pakruojo kraštui“ sakė, jog tikrąjį kaimo amžių sužinojo neseniai.
„Manėme, jog Mikoliškiui gali būti apie porą šimtų metų. Bet pernai etnologė doktorantė Auksė Noreikaitė išsiaiškino, jog istoriniuose šaltiniuose Mikoliškio dvaras pirmą kartą paminėtas 1585 metais. Ji surinko ir daugiau medžiagos apie kaimo praeitį. A. Noreikaitės darbas saugomas bendruomenės namuose, krašto istorijos ekspozicijoje“, – sakė J. Janulis.
Tačiau žinių apie praėjusių amžių įvykius maža. Nežinoma, kas valdė Mikoliškio dvarą, kiek žmonių anuomet gyveno apylinkėse. J. Janulio nuomone, derlingose apylinkėse žmonės gyveno seniai. Tai liudytų bendruomenės pirmininko asmeninėje kolekcijoje esantys akmeniniai įrankiai, Vytauto Didžiojo laikų kirviai – juos J. Janulis surado už pusantro kilometro nuo kaimo, dirbdamas laukus. Gal čia kadaise vyko mūšiai?
18-ojo amžiaus dokumentuose užsimenama, kad Mikoliškyje veikė maldos namai. Tačiau tame pačiame amžiuje apylinkes nusiaubė maras. Jo aukos buvo palaidotos menamos bažnyčios šventoriuje (užsimenama apie 83 palaidotuosius). J. Janulio nuomone, galbūt dėl to žmonės ėmė vengti lankytis šioje vietoje, ir maldos namai sunyko.
Yra žinių, jog 19-ame amžiuje miške prie Mikoliškio veikė pagoniška Perkūno žinyčia, kurioje apeigas atlikdavo vaidila. Sklando legendos, jog tarp Balanėlių ir Mikoliškio žygiavęs Napoleonas...
1820-ųjų dokumentuose rašoma, kad Mikoliškyje gyveno 41 šeima. Kaimas buvo karališkasis, valstiečiams nereikėjo eiti į baudžiavą. Todėl gyvenimas buvo geresnis, nei dvarams priklausiusiose kaimuose, sodiečių trobesiai didesni.
Bendruomenės namų pastatas praėjusiais amžiais buvo ūkininko namas. Jis jau pažymėtas J. Janulio turimame 1857-ųjų metų kaimo plane. 20-ojo amžiaus pradžioje čia gyveno ūkininkai Šimoliūnai, 1934-aisiais pastate atidaryta pradinė mokykla. Ji veikė iki 2005-ųjų.
Beveik dviejų šimtų metų pastatą nuo nykimo ėmėsi gelbėti bendruomenė. Projektų konkurse laimėję finansavimą, mikoliškiečiai jį restauravo. Bedirbant už vieno iš balkių surasti 1942-aisiais moksleivių rašytų diktantų sąsiuviniai. Jie papildė Mikoliškio krašto buities ekspoziciją, kurią surinko ir dar teberenka sodiečiai.
Tarpukariu buvęs seniūnijos centru, Mikoliškis labiausiai išsiplėtė tarybiniais laikais, jame skaičiuota apie pusketvirto šimto gyventojų. Dabar žmonių – perpus mažiau.
Bendruomenei pavyzdį rodo bitės
Nuošalaus Mikoliškio bendruomenė ne pirmus metus žinoma, kaip sauganti istorinę atmintį, tautos tradicijas. Prie bendruomenės namų įrengtas atminties skverelis jau išnykusiems apylinkių kaimams – iš kiekvieno atvežta po laukų akmenį, sodinamos gėlės, įrengtas informacinis stendas.
„Jubiliejaus šventės pavadinimui idėją davė pagrindinis medunešio augalas – nuo bičių dūzgiančios liepos prie bendruomenės namų. Juk bičių gyvenimas primena žmonių: kartu dirbama, kad medaus būtų. Bitelės gali būti pavyzdžiu, kaip sugyventi tarpusavyje, padėti vieni kitiems“, – sako J. Janulis.
Puoselėti bei saugoti mikoliškiečių bendruomeniškumą, tarpusavio pagalbą skirtas ir jubiliejinis Santarvės koplytstulpis (autorius Egidijus Impolis). Jį pašventino Pašvitinio ir Lauksodžio parapijų klebonas Vaidas Mikalčius.
Svečiams ir saviems kaimui nusipelniusiems žmonėms mikoliškiečiai šventės proga dovanojo apylinkių bičių sunešto medaus ir ilgaamžės, gausios gražios šeimos motinos, žinomos gaspadinės Genutės Juknienės keptos duonos.
Bendruomeniškumas duoda vaisių – nors iš Mikoliškio, kaip ir iš kitų kaimų, emigravo ne viena šeima, bet jau yra ir grįžtančių į tėviškę. Sugrįžusieji perka ar remontuoja namus, kuriasi gyvenimą.
Mikoliškio žalumą, ramybę ir saugumą pradeda vertinti didmiesčių gyventojai.
„Prieš keletą metų sodybą vasarnamiui nusipirko Vilniuje gyvenantis armėnas. Su naujakuriu gražiai sutariam, kai jo nebūna, pasaugom namą. Neseniai jis nupirko dar vieną namą – bus vasarnamis sūnui. Ir planuoja pirkti trečią – kitam sūnui taip pat reikės, kur vasaroti. Daugiau kaip penkiasdešimt metų sostinėje gyvenantis vyras sakė, kad nori leisti laiką vietoje, kur geri žmonės“, – įvertinimu džiaugėsi J. Janulis.
Autorės nuotr.
EISENA: Jubiliejų mikoliškiečiai bei svečiai minėjo ir eisena kaimo gatvėmis.
INFORMACIJA: Apie Mikoliškio jubiliejų informuoja kaimo ribą žymintis kelio ženklas.
FOTOSESIJA: Senovinio dvaro damomis persirengusios (iš kairės) Loreta Bulkienė, Samanta Rudzinskienė ir Daiva Imbrasienė surengė fotosesiją ir su klebonu Vaidu Mikalčiumi.
BENDRUOMENIŠKUMAS: Jonas Janulis neabejoja, jog nuošaliame kaime bendruomeniškumas – ypač svarbus.
ŠVENTĖ: Į šventę rinkosi pasipuošę, nešini gėlėmis dalyviai.
KOPLYTSTULPIS: Jubiliejinį Santarvės koplytstulpį pašventino klebonas Vaidas Mikalčius. Antrame plane – kūrinį ką tik atidengę bendruomenės pirmininkas Jonas Janulis ir vienas ilgiausiai Mikoliškyje gyvenančių sodiečių Antanas Jukna (dešinėje).
„AMŽIŲ BAIKERĖ": Šventės kvieslių „Amžių baikerių“ idėjos autorei Dangirūtai Paplauskienei prireikė talkos užvesti tarybinių laikų motociklą.
DOVANA: Dailininkas Arūnas Vasiliauskas bendruomenei padovanojo savo paveikslą.
LIUDYTOJAS: Bendruomenės namai, beveik dviejų šimtų metų senumo pastatas – istorijos pokyčių liudytojas.
DŽIAUGSMAS: Neslepiamas džiaugsmas, po daugelio metų susitikus šventėje.