
Naujausios
Karvės liks tik nuotraukose
Ūkininkė Stanislava Guobienė likviduoja pieno ūkį: parduoda karves, šaldytuvą, kombainą. Perspektyvos nebemato, nes už litrą pieno gauna vos daugiau nei už tuščią plastiko butelį – 10,6 euro cento. Nutarusi viską parduoti, ji geriau už bet kokią statistiką ar valdininkų teiginius pamatė tikrąją pienininkystės ateitį – pagal skelbimą skambinę žmonės norėjo patys pasiguosti arba siūlė apverktiną kainą. Per kelis mėnesius dar nė vienos karvės nenupirko.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Apverktina pieno kaina
Beveik 30 laipsnių kaitroje iš ganyklos Stanislava Guobienė parskuba į namus Jauniūnų kaime (Joniškio r.). Reikėjo pagirdyti ir perkelti devynias karves. Dar dvi piendavės laukia namuose, o trečioji, bet kurią akimirką galinti pradėti veršiuotis, pririšta pavėsyje po obelimi.
Šeimininkė rodo trimis aukštais sukrautus šienainio ritinius. Tai – pašaras žiemai, nes akivaizdu, kad 12 karvių greitai parduoti nepavyks.
Stanislava ir Romas Guobiai dar pavasarį apsisprendė likviduoti pieno ūkį, nes išgyventi nebeįmanoma.
15 eurų kainuoja susukti šienainį į ritinius. Šią vasarą ūkininkai jų pasiruošė 88 – jau 1 320 eurų krenta iš kišenės.
Kadangi ūkis nedidelis, negali įsigyti visos reikiamos technikos. Tenka samdyti turinčius pakrovimo platformą ir reples, kad galėtų paruoštą pašarą parsigabenti į namus. Valanda tokios technikos nuomos – vėl 15 eurų. Ūkininkė apskaičiavo, kad parvežimas atsiėjo 120 eurų.
Šienainio nepakanka, būtina paruošti šieno. Tai – skubus darbas, priklausomas nuo gero oro. Tenka žmones kviesti į talką, kiekvienam sumokėti arba mainais nupjauti ganyklą.
„Karvės sėklinimas kainuoja 17 eurų. Ne visada jis būna sėkmingas. Jei suserga – vėl pinigų reikia. Ūkyje sunaudojame nemažai elektros, patys malame miltus, o kur dar dyzelinis kuras... Kas mėnesį „Sodrai“ moku po 131,50 euro, kad pensiją gaučiau, kuri man žadama 2022-aisiais, o iki 30 metų privalomojo darbo stažo dar trūksta maždaug pusantrų metų, – skaičiuoja S. Guobienė ir palygina: – Už pieno litrą šiuo metu mums moka tik 10,6 euro cento, kai už tuščią „bambalį“ taromate gausi 10 euro centų. Viską suskaičiavę mes einame į minusą. Ar tai ne pasityčiojimas?“
Kieme parduoti negali
Ūkininkai mėgino prisidurti pinigų gamindami sūrius, varškę, grietinę ir veždami juos į Šiaulius. Pardavinėdavo daugiabučių namų kiemuose. Produkcija turėjo paklausą, tačiau prasidėjo gaudymo vajus, girdi, neatitinka higienos reikalavimų, kelias į Šiaulius užsidarė.
„Galima važiuoti prekiauti į turgų, tačiau tam reikia daug laiko, papildomų rankų. Samdyti žmogų ir mokėti algą nėra išgalių“, – aiškina moteris.
Kasdien iš kiemo į pieninę iškeliauja 200 litrų pieno. Visos mišrios bandos karvės sveikos, gerai prižiūrėtos.
Nuo balandžio mėnesio ūkininkai apie likviduojamą ūkį pradėjo skelbti laikraštyje. „Dukra Lina, išvykdama į Švediją, skelbimus užsakė“, – paaiškina S. Guobienė.
Būdama Lietuvoje, dukra padėdavo ūkyje, įsigijo teises, leidžiančias vairuoti traktorių ir autobusiuką, ūkininko pažymėjimą, nes mama buvo pasiryžusi ūkį perleisti. Tačiau moteris nesuspėjo į Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“, tad planų teko atsisakyti.
Siūlo mažą kainą
Skelbimai sulaukė dėmesio, tačiau beveik nebuvo potencialių karvių pirkėjų.
„Skambino daugiausia vyresni žmonės, kiti ūkininkai, norintys pasitarti, išsikalbėti, nes patys atsidūrę sudėtingoje situacijoje. Vienas ūkininkas iš Pakruojo rajono, laikantis 100 karvių, guodėsi norėjęs porą jų, gal sergančių, parduoti. Supirkėjas pasiūlė vos po 92 eurus už kiekvieną, o mes patys prieš kelerius metus įsigijome mokėdami 3 000 litų. Skambino supirkėjai ir mums. Iš pradžių žadėjo 1,15 euro už kilogramą gyvo svorio, o paskui „numušė“ iki 30 euro centų. Dabar daugiausia už karvę 500 eurų duoda, nors dar neseniai mokėjo 700 eurų“, – apie kainų pokyčius aiškina ūkininkė.
Nenorėdama taip pigiai gyvulių atiduoti, moteris su vyru ūkį tebetempia ant savo pečių. Kadangi neparduoda karvių, negali parduoti ir 300 litrų talpos šaldytuvo. Kurgi pieną laikytų? Tebėra ir skelbimuose nurodomas kombainas.
„Jauni žmonės karvių neperka, nes, jų nuomone, reikia durnam būti, kad laikytum, kai tokia valstybės politika. Jauniūnų kaime mes vieninteliai, turintys pieno ūkį. Dar viena moteris laiko dvi karves, o daugiau – nebent po vieną savo šeimos reikmėms“, – sako daugiau kaip dešimtmetį gyvuojančio pieno ūkio šeimininkė S. Guobienė.
Ji nusprendė pereiti prie grūdinių kultūrų arba braškių auginimo.
Mažėja ir ūkių, ir kaina už pieną
Valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) administruojamo Ūkinių gyvūnų registro duomenimis, šių metų birželio 1 dieną Lietuvoje buvo įregistruota 300,46 tūkstančio karvių – 5,2 procento mažiau nei 2015 metais tuo pačiu laiku, o pienininkystės ūkių skaičius sumažėjo 11,3 procento.
Ūkių, laikančių nuo 6 iki 20 karvių, sumažėjo 8,1 procento, o turinčių nuo 21 iki 100 karvių, – 1,3 procento.
Stambių pienininkystės ūkių, turinčių daugiau kaip 101 karvę, taip pat liko mažiau (0,8 procento), bet šiuose ūkiuose laikomų karvių šiek tiek padaugėjo.
Statistika teigia, kad šių metų sausio–gegužės mėnesiais pieno supirkta 534,68 tūkstančio tonų, arba – 1,10 procento daugiau nei 2015-aisiais tuo pačiu laikotarpiu, tačiau vidutinė pieno kaina per penkis mėnesius, palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, sumažėjo 10,2 procento.
Autorės nuotr.
MINUSAS: Stanislava Guobienė sako, kad gyvuliai jai labai brangūs, tačiau pieno ūkis jau „eina į minusą“.
ŠTILIS: Ūkininkai nuo balandžio mėnesio neparduoda nė vienos karvės iš savo bandos.
PROBLEMA: Kol visos karvutės tebėra pieno ūkyje, šio 300 litrų talpos šaldytuvo ūkininkai negali parduoti, nes nebus kur laikyti pieno.
ŠIENAINIS: Ūkininkams vėl teko pasiruošti šienainio žiemai.